„Augintojas — Dievas“

„Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas — Dievas“ (1 KOR 3:7).

 1. Kodėl sakoma, kad esame „Dievo bendradarbiai“?

VISI mes, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, galime būti „Dievo bendradarbiai“, ir tai yra didelė garbė. (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:5-9.) Čia Paulius turi omenyje mokinių ruošimo darbą. Jį palygina su sėklos sėjimu ir laistymu. Šį svarbų darbą sėkmingai nuveiksime tik Jehovos padedami. Paulius primena: „Augintojas — Dievas.“

 2. Kaip tas faktas, kad ‘augintojas yra Dievas’, padeda mums išlaikyti deramą požiūrį į tarnybą?

² Atsižvelgdami į ką tik paminėtą faktą, būsime nuolankūs ir tarnyboje savo indėlio pernelyg nesureikšminsime. Aišku, skelbdami gerąją naujieną ir mokydami žmones Dievo Žodžio tiesų, galbūt įdedame nemažai triūso, bet už dvasinį naujų mokinių augimą visa šlovė tenka Jehovai. Kodėl? Todėl, kad augimo proceso nė didžiausiomis pastangomis neperprasime iki galo, juolab neperimsime į savo rankas. Karalius Saliamonas taikliai pasakė: „Nežinai [...] darbų Dievo, kuris viską sukūrė“ (Mok 11:5, Brb).

 3. Kuo mokinių ruošimo darbas panašus į sėklos sėjimą?

³ Ar mūsų darbas, jei nesugebame augimo proceso perprasti, yra varginantis ir nuobodus? Ne, priešingai, jis nepaprastai įdomus. Karalius Saliamonas rašė: „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi“ (Mok 11:6). Kalbant apie sėją paraidine prasme, juk nežinome, kur nukritęs grūdas sudygs ir ar iš viso sudygs. Yra daug veiksnių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Tą patį galima pasakyti apie mokinių ruošimo darbą. Jėzus tai pailiustravo dviem palyginimais. Jie užrašyti Evangelijos pagal Morkų 4-ame skyriuje. Ko iš šių dviejų palyginimų pasimokome?

Skirtingos dirvos

4, 5. Trumpai nupasakok Jėzaus palyginimą, užrašytą Morkaus 4:1-9.

⁴ Morkaus 4:1-9 skaitome, kaip sėjėjas sėjo grūdus ir tie krito į skirtingas dirvas. Jėzus kalba: „Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni — trisdešimteriopą grūdą, kiti — šešiasdešimteriopą, treti — šimteriopą.“

⁵ Anuomet, kai buvo rašoma Biblija, grūdus paprastai sėdavo sauja. Žemdirbys nešdavosi sėklą drabužio sterblėje arba kokiame krepšyje ir plačiai užsimodamas berdavo. Taigi sėjėjas šiame palyginime sąmoningai nesistengia grūdų sumėtyti į skirtingas dirvas. Taip jau pasitaiko, kad sėkla nukrenta tai čia, tai ten.

 6. Kaip Jėzus išaiškina palyginimą apie sėjėją?

⁶ Mums nereikia spėlioti, ką šis palyginimas reiškia. Toliau, kaip skaitome Morkaus 4:14-20, Jėzus paaiškina: „Sėjėjas — tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis — tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. Yra dar kiti — sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla — tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“

 7. Ką vaizduoja sėkla ir skirtingos dirvos?

⁷ Įsidėmėkime: Jėzus nesako, kad sėjama įvairiopa sėkla. Ne, jis kalba apie vienokią sėklą. Bet ji patenka į skirtingas dirvas, todėl rezultatai yra nevienodi. Pirmoji dirva kieta, suplūkta, antroji negili, tik paviršinė, trečioji prižėlusi erškėčių, o ketvirtoji — gera, derlinga (Lk 8:8). Ką vaizduoja pati sėkla? Tai Karalystės žinia iš Dievo Žodžio (Mt 13:19). O ką simbolizuoja skirtingos dirvos? Skirtingos širdies žmones. (Perskaityk Luko 8:12, 15.)

 8. a) Ką vaizduoja sėjėjas? b) Kodėl žmonės skirtingai atsiliepia į skelbiamą žinią apie Karalystę?

⁸ Ką gi vaizduoja sėjėjas? Tai Dievo bendradarbiai, skelbiantys gerąją naujieną apie Karalystę. Kaip Paulius ir Apolas, jie sodina, laisto. Nors įdeda daug triūso, susilaukia skirtingų rezultatų. Kodėl? Todėl, kad žinią klausančių žmonių širdis nevienoda. Jėzaus palyginime rezultatai nuo sėjėjo nepriklauso. Visus mus, o ypač tuos ištikimus brolius ir seseris, kurie daugelį metų ar net dešimtmečių darbuojasi, regis, be jokio pasisekimo, tai labai paguodžia.a Pažiūrėkime, kodėl galime taip tvirtinti.

 9. Koks apaštalo Pauliaus ir Jėzaus patikinimas mus guodžia?

⁹ Sėjėjo ištikimybė nėra matuojama darbo vaisiais. Paulius apie tai užsiminė sakydamas: „Kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą“ (1 Kor 3:8). Užmokestis skiriamas ne už darbo rezultatus, o už patį triūsą. Ir Jėzus sykį pabrėžė tai savo mokiniams. Sugrįžę iš kelionės po apylinkes, kaip gerosios naujienos skelbėjai, šie netvėrė džiaugsmu, kad net demonai paklūsta jiems dėl Jėzaus vardo. Čia, aišku, buvo didelė laimė, bet Jėzus pasakė: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10:17-20). Jeigu sėjėjas ir nesulaukia, kada jo pasėliai ims gausiai derėti, tai nebūtinai reiškia, kad jam trūksta stropumo ar kad jis ne toks atsidavęs kaip kiti. Rezultatai labai priklauso nuo to, į kokią širdį Karalystės žinios sėkla krinta. Ir augintojas juk yra Dievas!

Ką darys patys žodžio klausytojai?

10. Kas lemia, ar žodžio klausytojas panėšės į gerą ar į blogą dirvą?

¹⁰ O kaip yra su žodžio klausytojais? Ar jų atsakas iš anksto nulemtas? Ne. Kokie jie bus — tarsi gera ar tarsi bloga dirva, — priklauso nuo jų pačių. Žmogaus širdis gali pasikeisti į gera arba į bloga (Rom 6:17). Savo palyginime Jėzus paminėjo, jog kai kuriems „vos išgirdus žodį“ Šėtonas ateina ir jį išplėšia. Tačiau nebūtinai turi taip atsitikti. Jokūbo 4:7 krikščionys raginami: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“ Jėzus toliau sakė, kad kiti iš pradžių žodį priima su džiaugsmu, tik „neturi savyje šaknų“, todėl atkrinta. Bet Dievo tarnai skatinami ‘įsišaknyti ir įsitvirtinti meilėje’, idant suvoktų, ‘koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažintų Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą’ (Ef 3:17-19; Kol 2:6, 7).

11. Kaip asmuo gali apsisaugoti, kad rūpesčiai ir turtas nenusmelktų žodžio?

¹¹ Dar apie kitus pasakyta, kad jie leidžia „pasaulio rūpesčiams, turto apgaulei ir įvairioms sukilusioms aistroms“ nusmelkti žodį (1 Tim 6:9, 10). Kaip jie nuo šito apsisaugotų? Apaštalas Paulius pataria: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: ‘Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu’“ (Hbr 13:5).

12. Kodėl tie asmenys, kuriuos vaizduoja gera dirva, duoda skirtingą derlių?

¹² Galiausiai Jėzus paaiškina, kad geroje žemėje pasėta sėkla „duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“. Taigi kai kurie žodį priima. Jų širdis yra gera ir jie nelieka bevaisiai. O kiek jie įstengs evangelizacijos darbe nuveikti, tai lemia jų aplinkybės. Štai galbūt senatvė ar alinanti liga trukdo gerąją naujieną skelbti taip plačiai, kaip norėtųsi. (Palygink Morkaus 12:43, 44.) Jeigu čia kas ir priklauso nuo sėjėjo, tai labai nedaug. Bet jis džiaugiasi matydamas, kaip Jehova augina. (Perskaityk Psalmyno 126:5, 6.)

Sėjėjas, kuris miega

13, 14. a) Trumpai nupasakok Jėzaus palyginimą, užrašytą Morkaus 4:26-29. b) Ką vaizduoja sėjėjas ir sėkla?

¹³ Morkaus 4:26-29 užrašytas kitas palyginimas apie sėjėją: „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“

¹⁴ Kas yra šis sėjėjas? Krikščionijos bažnyčiose kartais aiškinama, jog tai pats Jėzus. Tačiau negi galima sakyti, kad Jėzus miega ir nežino, kaip sėkla dygsta ir auga? Visą augimo procesą Jėzus puikiausiai permano! Taigi šis sėjėjas, kaip ir anksčiau minėtasis, vaizduoja Karalystės skelbėją, uoliu savo evangelizacijos darbu beriantį Karalystės sėklą. Žemėn sėjamas grūdas yra jo skelbiamas žodis.b

15, 16. Kaip, anot Jėzaus, dygsta ir auga sėkla ir kaip dvasiškai auga žmogus?

¹⁵ Jėzus sako, kad sėjėjas naktį miega, dieną keliasi. Tai nereiškia jokio aplaidumo. Kalbama apie daugeliui žmonių įprastą gyvenimo ritmą. Apskritai ši eilutė rodo, jog toks procesas, kai dieną dirba, o naktį miega, trunka kurį laiką. Jėzus paaiškina, kas tuo tarpu darosi. „Sėkla dygsta ir auga“, — sako jis ir priduria, kad daigas stiebiasi sėjėjui „visiškai nežinant kaip“. Labiausiai pabrėžiama, kad pasėlis auga „savaime“.c

¹⁶ Ką Jėzus tuo norėjo pasakyti? Atkreipkime dėmesį, kad čia svarbiausia yra augimas ir kad jis vyksta palaipsniui. „Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4:28). Auga po truputį ir tam tikrais etapais. Augimo negalima dirbtinai sukelti nei paspartinti. Lygiai taip yra su dvasiniu augimu. Jeigu Jehova palankiai nusiteikusio asmens širdyje leidžia tiesai augti, tai irgi vyksta laipsniškais etapais (Apd 13:48, NW; Hbr 6:1).

17. Kas sykiu džiaugiasi, kai tiesos sėkla duoda vaisių?

¹⁷ O kaip, „derliui prinokus“, sėjėjas tampa pjūties dalininku? Jeigu Jehova naujo mokinio širdyje Karalystės tiesą augina, galiausiai ateina metas, kai žmogus iš meilės Dievui nusprendžia paskirti jam savo gyvenimą. Šitokį pasiaukojimą jis parodo vandens krikštu. Broliai, siekiantys dvasinės brandos, ilgainiui gali bendruomenėje imtis daugiau pareigų. Karalystės vaisių pjauna ir pats sėjėjas, ir kiti Karalystės skelbėjai, kurie asmeniškai neprisidėjo beriant dirvon sėklą, dabar jau išaugusią į naują mokinį. (Perskaityk Jono 4:36-38.) Teisingai pasakyta, kad ‘lygiai džiaugiasi sėjėjas ir pjovėjas’.

Pamoka mums

18, 19. a) Kaip tave patį padrąsino šita Jėzaus palyginimų apžvalga? b) Ką nagrinėsime tolesniame straipsnyje?

¹⁸ Ko pasimokome apžvelgę du palyginimus, užrašytus Morkaus 4 skyriuje? Aiškiausiai matome, kad mums pavestas darbas — sėti sėklą. Net jeigu yra kokių kliūčių ar sunkumų, jokia dingstimi šio darbo neapleiskime (Mok 11:4). Esame Dievo bendradarbiai, o tai nepaprasta garbė. Taip pat suprantame, kad dvasinis augimas ateina nuo Jehovos: jis laimina mūsų triūsą, laimina pastangas tų, kurie priima žinią. Mes patys negalime augimo dirbtinai sukelti. Taigi nenusiminkime, jei pasėlis auga lėtai ar kol kas stovi vietoje. Kokia paguoda, kad mūsų sėkmės matas yra ištikimybė Jehovai ir atsidavimas jo patikėtam darbui — skelbti „šią karalystės Evangeliją [...] visoms tautoms“! (Mt 24:14)

¹⁹ Ko dar Jėzus mokė apie naujų mokinių augimą ir Karalystės darbą? Daugiau žinių suteikia kiti evangelistų užrašyti palyginimai. Kelis jų ir panagrinėsime tolesniame straipsnyje.

Nežinai, kur geriau užderės

„Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks“ (MOK 11:6).

 1. Kodėl yra miela žiūrėti, kaip auga pasėliai, ir kodėl savo triūsą turime vertinti kukliai?

ŪKININKUI reikia kantrybės (Jok 5:7). Pasėjęs sėklą, jis turi laukti, kol sudygs, kol užaugs. Jei sąlygos palankios, iš žemės pamažėl ima kaltis daigelis. Augalas tarpsta, varpoje brandina grūdus. Galiausiai ateina metas nuimti derlių. Ar ne miela žiūrėti, kaip stiebiasi pasėliai? Augimas — tikras stebuklas! Pagalvoję, kas yra augintojas, vis dėlto suprantame, jog čia ne mūsų nuopelnas, ir savo triūsą vertiname kukliai. Apsėtąjį lauką galime puoselėti, galime drėkinti. Bet tik Dievas augina. (Palygink 1 Korintiečiams 3:6.)

 2. Ko apie dvasinį augimą pasimokome iš ankstesniame straipsnyje aptartų Jėzaus palyginimų?

² Ankstesniame straipsnyje jau minėjome, kad Jėzus pateikė sugretinimą: kaip sėjama sėkla, taip skelbiama Karalystės žinia. Pasakodamas palyginimą apie skirtingas dirvas, jis pabrėžė, kad sėjamas geras grūdas, tačiau ar sudygs ir išaugins vaisių ar ne, — tai priklauso nuo žmogaus širdies (Mk 4:3-9). Kitu palyginimu — apie sėjėją, kuris naktį miega, — Jėzus parodė, jog augimo procesas ūkininkui nėra iki galo suprantamas. Kodėl? Todėl, kad augina ne žmogus, o Dievas (Mk 4:26-29). Dabar aptarkime dar tris Jėzaus palyginimus: apie garstyčios grūdelį, apie raugą ir apie ežeran metamą tinklą.a

Palyginimas apie garstyčios grūdelį

3, 4. Kokius dalykus, susijusius su Karalystės žinios skelbimu, iliustruoja palyginimas apie garstyčios grūdelį?

³ Palyginimas apie garstyčios grūdelį, irgi užrašytas Evangelijos pagal Morkų 4-ame skyriuje, pailiustruoja du dalykus. Pirma — kad vyksta nepaprastas augimas, tai yra daugėja žmonių, palankiai atsiliepiančių į Karalystės žinią. Antra — kad visi, kurie tą žinią priima, atsiduria saugiame prieglobstyje. Jėzus kalbėjo: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji — tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4:30-32).

⁴ Raiškiai čia nupasakotas „Dievo karalystės“ augimas yra akivaizdus iš to, kaip plačiai garsinama Karalystės žinia ir kaip nuo 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių gausėja krikščionių bendruomenė. Garstyčios grūdelis, menka sėklikė, vaizduoja kai ką labai maža. (Palygink Luko 17:6.) Bet tam tikros rūšies garstyčios išauga net iki trijų—penkių metrų aukščio, išsišakoja ir, galima sakyti, prilygsta medžiui (Mt 13:31, 32).

 5. Kaip pirmajame amžiuje augo krikščionių bendruomenė?

⁵ Krikščionių bendruomenė 33 m. e. m. pradėjo augti nuo visai menkutės užuomazgos, kai maždaug 120 mokinių buvo patepti šventąja dvasia. Per gana trumpą laiką nedidelė Kristaus sekėjų bendruomenė smarkiai pagausėjo ir tikinčiųjų radosi tūkstančiai. (Perskaityk Apaštalų darbų 2:41; 4:4; 5:28; 6:7; 12:24; 19:20.) Praėjus vos trims dešimtmečiams, pjūties darbininkų buvo jau tiek daug, kad apaštalas Paulius galėjo Kolosų bendruomenei parašyti, jog geroji naujiena „paskelbta visai Kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:23). Koks įspūdingas augimas!

6, 7. a) Koks augimas vyksta nuo 1914 metų? b) Kokio dar augimo laukiame?

⁶ Nuo 1914 metų, kai danguje įkurta Dievo Karalystė, garstyčios „medis“ išsišakojo itin plačiai, kaip net nebuvo tikėtasi. Dievo garbintojų akyse paraidžiui pildosi Izaijo užrašyti žodžiai: „Mažiausias taps tūkstančiu, jauniausias — galinga tauta“ (Iz 60:22). Nedidelė pateptųjų grupelė, dirbusi Karalystės darbą XX amžiaus pradžioje, nė negalėjo įsivaizduoti, kad 2008 metais 230-yje suvirš valstybių ir valdų darbuosis apie septynis milijonus liudytojų. Tai tikrai stulbinantis augimas, kaip anos garstyčios Jėzaus palyginime!

⁷ Bet ar augimas tuo ir baigiasi? Ne. Išauš diena, kai žemėje visi, kas gyvas, bus Dievo Karalystės valdiniai. Priešininkų nebeliks. Tačiau ne patys žmonės tai įgyvendins. Žemės reikalus imsis tvarkyti visavaldis Viešpats Jehova. (Perskaityk Danieliaus 2:34, 35.) Tada pamatysime galutinai išsipildant dar ir kitą Izaijo užrašytą pranašystę: „Žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Iz 11:9).

 8. a) Ką Jėzaus palyginime vaizduoja paukščiai? b) Nuo ko jau dabar esame apsaugoti?

⁸ Jėzus sako, jog Dievo Karalystės pavėsyje sukasi lizdus padangių sparnuočiai. Šie paukščiai nėra Karalystės priešai, mėginantys sulesti gerąsias sėklas, — kaip kad paukščiai kitame palyginime, kur pasakojama apie žmogų, sėjantį grūdus skirtingose dirvose (Mk 4:4). Ne, šiuo atveju sparnuočiai vaizduoja doros širdies žmones, ieškančius prieglobsčio krikščionių bendruomenėje. Jau dabar tokie yra apsaugoti nuo šlykščių sugedusio pasaulio įpročių ir netyrų darbų. (Palygink Izaijo 32:1, 2.) Pats Jehova sykį palygino mesijiškąją Karalystę su medžiu ir pažadėjo: „Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu, kad krautų pumpurus, neštų vaisius ir taptų didingu kedru. Po juo apsigyvens visokie paukščiai, jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai“ (Ez 17:23).

Palyginimas apie raugą

9, 10. a) Ką Jėzus pabrėžė savo palyginimu apie raugą? b) Ką raugas Biblijoje neretai vaizduoja ir kokį klausimą dėl Jėzaus minėto raugo turime išsiaiškinti?

⁹ Augimas ne visada žmogaus akiai regimas. Tolesniu palyginimu Jėzus tai ir pabrėžia. Jis sako: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“ (Mt 13:33). Ką šis raugas simbolizuoja ir kaip tai susiję su Karalystės augimu?

¹⁰ Biblijoje raugas neretai vaizduoja nuodėmę. Štai apaštalas Paulius rašydamas, kaip vienas nuodėmiautojas gadina Korinto bendruomenę, palygino tą blogybę su raugu (1 Kor 5:6-8). Ar Jėzus, čia minėdamas raugą, norėjo pasakyti, jog išaugs kažkas negera?

11. Kam raugas kartais būdavo naudojamas senovės Izraelyje?

¹¹ Prieš atsakydami į šį klausimą, pažiūrėkime tris dalykus. Pirma, nors per Paschos šventę Jehova turėti raugo neleido, kitais kartais aukas su raugu priimdavo. Rauginta duona, pavyzdžiui, įėjo į bendravimo auką, kurią galėjo savanoriškai atnašauti žmogus, dėkingas už visokeriopą Jehovos palaimą. Iš tokių aukų būdavo surengiamos džiugios vaišės (Kun 7:11-15).

12. Ką suprantame iš to, kaip Biblijoje vartojami simboliai?

¹² Antra, įsidėmėkime, jog Šventajame Rašte tas pats simbolis gali vienur vaizduoti ką nors bloga, kitur — gera. Pavyzdžiui, 1 Petro 5:8 Šėtonas prilyginamas liūtui, nes yra pavojingas, žiaurus. Bet Apreiškimo 5:5 su liūtu palyginamas Jėzus — „liūtas iš Judo giminės“. Šiuo atveju liūtas yra bebaimio teisingumo simbolis.

13. Ką apie dvasinį augimą padeda suprasti Jėzaus palyginimas apie raugą?

¹³ Trečia, Jėzus savo palyginime nesakė, kad raugas sugadino visą tešlą ar kad ji pasidarė nebetinkama. Tiesiog kalbėjo, kaip paprastai daroma duona. Šeimininkė sąmoningai įmaišė raugo ir viskas gerai pavyko. Raugą ji, galima sakyti, paslėpė miltuose. Tada minkalas įrūgo šeimininkei nematant. Ar tai neprimena sėjėjo, kuris naktį miega? Pasak Jėzaus, „sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip“ (Mk 4:27). Čia taikliai pailiustruota, kad dvasinis augimas vyksta nemačiomis. Iš pradžių galime jo nė nepastebėti, bet ilgainiui rezultatai tampa akivaizdūs.

14. Ką, kalbant apie skelbimo darbą, pailiustruoja tai, kad nuo raugo visa tešla įrūgsta?

¹⁴ Augimas ne tik žmogaus akiai neregimas, bet ir skvarbus, visa apimantis. Tai dar viena pamoka iš palyginimo apie raugą. Nuo jo įrūgsta visa tešla, „trys saikai miltų“ (Lk 13:21). Dvasinį augimą sužadinantis Karalystės skelbimo darbas, panašiai kaip raugas, išplito tiek, kad žinia apie Karalystę dabar jau skelbiama „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1:8; Mt 24:14). Kokia garbė mums prisidėti prie didžios Karalystės darbo plėtros!

Ežeran metamas tinklas

15, 16. a) Trumpai apibūdink palyginimą apie tinklą. b) Ką simbolizuoja tinklas ir kokią Karalystės augimo ypatybę šis palyginimas iliustruoja?

¹⁵ Daug kas tvirtina esą Jėzaus Kristaus mokiniai, bet svarbiau ne kiekybė, o kokybė, — ar asmuo toks yra iš tikrųjų. Šią Karalystės augimo ypatybę Jėzus pailiustravo dar vienu palyginimu — apie tinklą. Jis aiškino: „Dangaus karalystė dar panaši į ežeran metamą tinklą, užgriebiantį įvairiausių žuvų“ (Mt 13:47).

¹⁶ Tinklas, simbolizuojantis Karalystės skelbimo darbą, sugriebia visokių žuvų. Toliau Jėzus sakė: „Kai [tinklas] prisipildo, jis išvelkamas į krantą, susėdama ir gerosios surenkamos į indus, o netikusios išmetamos. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13:48-50).

17. Kokiu laikotarpiu vyksta palyginime nupasakotas skirstymas?

¹⁷ Ar šitas skirstymas yra tas pats kaip galutinis avių ir ožių teismas, įvyksiantis, kada Jėzus ateis savo šlovėje? (Mt 25:31-33) Ne. Galutinį nuosprendį Jėzus įgyvendins per didįjį sielvartą. O palyginime apie tinklą skirstymas vyksta „pasaulio pabaigos“ laikotarpiu.b Šiuo laiku, prieš didįjį sielvartą, mes ir gyvename. Kaip tad einasi skirstymas?

18, 19. a) Kaip dabar vyksta skirstymas? b) Kokį žingsnį privalo žengti doros širdies žmogus? (Taip pat žiūrėk išnašą 21-ame puslapyje.)

¹⁸ Pastaraisiais laikais iš žmonijos jūros į Jehovos organizaciją, vaizdžiai tariant, patraukiama milijonai žuvų. Vieni asmenys dalyvauja Minėjime, kiti ateina ir į mūsų savaitines sueigas, dar kiti mielai studijuoja Bibliją. Tačiau ar visi jie pasirodo esą tikri krikščionys? Nors jie ir ‘išvelkami į krantą’, Jėzus sako, kad tik gerosios žuvys surenkamos į indus, tai yra į krikščionių bendruomenes. O netikusios išmetamos. Galiausiai šios pateks į „žioruojančią krosnį“ — bus sunaikintos.

¹⁹ Daugelis yra tarytum netikusios žuvys: nors ir imasi studijuoti Bibliją su Jehovos garbintojais, vėliau studijas nutraukia. Esama ir tokių, kurių tėvai Jehovos liudytojai, bet jie patys iš tikrųjų niekad nenorėjo tapti Jėzaus sekėjais ir neapsisprendė tarnauti Jehovai, o jeigu ir tarnavo, paskui šią tarnystę palikoc (Ez 33:32, 33). Visi doros širdies žmonės dar iki galutinio teismo dienos būtinai turi leistis surenkami į bendruomenes tarsi indus ir pasilikti saugiame prieglobstyje.

20, 21. a) Ko pasimokėme apie augimą iš kai kurių Jėzaus palyginimų? b) Ką esi užsibrėžęs daryti?

²⁰ Čia trumpai aptarėme kai kuriuos Jėzaus palyginimus. Ir ko gi pasimokėme apie augimą, plėtrą? Pirma, kaip iš mažutėlio garstyčios grūdelio išauga didžiulis augalas, taip žmonių, priimančių Karalystės žinią, randasi neregėtai daug. Jehovos darbas įgauna vis didesnį mastą, ir niekas negali jo sustabdyti (Iz 54:17). Taip pat supratome, jog tie, kas glaudžiasi „medžio pavėsyje“, yra dvasiškai apsaugomi. Antra, augintojas yra Dievas. Raugą įmaišius į miltus — jį paslėpus — visa tešla įrūgo. Dvasinis augimas kai kada irgi būna užslėptas, ne toks akivaizdus. Bet vis tiek auga! Trečia, ne visi, kas atsiliepia į žinią, pasirodo esą tinkami. Kai kurie yra tarsi anos netikusios žuvys iš Jėzaus palyginimo.

²¹ Kaip gera matyti, kad Jehova prie savęs patraukia daugybę tyraširdžių žmonių! (Jn 6:44) Nepaprastas derlius uždera tai viename, tai kitame pasaulio krašte. Už tokį augimą visa šlovė tenka Jehovai Dievui. O mes žinodami, koks svarbus darbas šiais laikais daromas, noriai pakluskime priesakui, užrašytam senų senovėje: „Rytą sėk savo sėklą, [...] nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi“ (Mok 11:6).