Ar tavo pasiteisinimas turi pagrindą?

„MOTERIS, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“, — pareiškė pirmasis žmogus. „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“, — gynėsi moteris. Tokiais žodžiais Dievui teisintis bandė mūsų protėviai Adomas ir Ieva. Nuo tada mažai kas tepasikeitė — žmonės ligi šiol nuolat dėl ko nors save teisina (Pr 3:12, 13).

Nuosprendis, kurį Jehova paskelbė Adomui ir Ievai, sąmoningai pasielgusiems priešingai, nei buvo liepta, bylojo, kad jų pasiteisinimų Dievas nepriėmė (Pr 3:16-19). Bet ar tai reiškia, kad Jehova nepriima jokių pasiaiškinimų? O gal kai kuriuos laiko visai pagrįstais? Kada pasiteisinimas iš tiesų turi pagrindą ir kada ne? Kad geriau tai suprastume, pirmiausia pakalbėkime, ką apskritai reiškia teisintis.

Kam nors teisindamiesi nusakome priežastį, kodėl viena ar kita padarėme, nepadarėme arba negalėsime padaryti. Teisinamės ir mėgindami pasiaiškinti dėl kokios nors nesėkmės. Tai neretai prilygsta nuoširdžiam atsiprašymui, kai norime, kad mus suprastų ir mums atleistų. Kita vertus, pasiteisinimo žodžiai, kaip antai Adomo ir Ievos atveju, gali būti tik dingstis, melagingas pretekstas norint tikrąsias poelgio priežastis nuslėpti. Kadangi dažniausiai taip ir yra, į pasiteisinimus esame linkę žiūrėti įtariai.

Kai imame dėl ko nors teisintis, ypač jeigu tai susiję su mūsų tarnyste Jehovai, turime žiūrėti, kad ‘neapgaudinėtume patys savęs’ (Jok 1:22). Dabar ir aptarkime kelis Biblijos pavyzdžius bei principus, kurie padės mums ‘ištirti, kas patinka Viešpačiui’ (Ef 5:10).

Ko Dievas iš mūsų tikisi

Dievo Žodyje randame tam tikrų priesakų, kurių mes, Jehovos tarnai, turime laikytis. Štai Kristaus paliepimo eiti ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones turi paisyti kiekvienas tikrasis krikščionis (Mt 28:19, 20). Kiek svarbu vykdyti šią mums pavestą užduotį, daug pasako apaštalo Pauliaus žodžiai. Jis rašė: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9:16).

Vis dėlto yra nemažai Biblijos studijuotojų, kurie jau ilgą laiką semiasi žinių iš Dievo Žodžio, bet eiti garsinti gerosios naujienos apie Karalystę niekaip nesiryžta (Mt 24:14). Yra ir tokių, kurie tiesą kadaise liudijo, bet dabar šią tarnystę yra visiškai apleidę. Kuo savo neveiklumą tokie asmenys dažniausiai pateisina? Kaip senovės laikais į tuos, kurie nesiėmė jiems pavesto darbo, žiūrėjo Jehova?

Pasiteisinimai, kurių Dievas nepriima

„Man per sunku.“ Evangelizacijos darbas, ypač tiems, kurie iš prigimties drovūs, gali atrodyti pernelyg sunkus uždavinys. Bet čia daug pasimokome iš pranašo Jonos pavyzdžio. Jehova liepė Jonai keliauti į Ninevę ir perspėti miesto gyventojus apie artėjančią pražūtį. Tokia užduotis Jonai atrodė be galo sunki. Ir nenuostabu. Ninevė buvo Asirijos sostinė, o asirų tauta garsėjo dideliu žiaurumu. Jona galbūt nuogąstavo: „Kas bus, kai nueisiu pas tuos žmones? Gal jau ir gyvas negrįšiu?“ Slegiamas tokių minčių, pranašas nusprendė pabėgti. Vis dėlto Jehova tokio poelgio nepateisino ir nuo užduoties Jonos neatleido — vėl su žinia siuntė į Ninevę. Šįkart pranašas drąsiai atliko, kas liepta, ir su Jehovos palaiminimu viskas išėjo į gera (Jon 1:1-3; 3:3, 4, 10).

Jei manai, kad skelbti gerąją naujieną tau per sunku, atsimink, jog „Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10:27). Nė kiek neabejok: jei atkakliai melsi Jehovą pagalbos ir sukaupęs visą drąsą stengsiesi atlikti savo tarnybą, jis tikrai tave sustiprins ir dosniai palaimins (Lk 11:9-13).

„Neturiu noro.“ Kaip tada, jei nejauti tikro noro tarnauti Dievui? Nepamiršk: Jehova gali sužadinti mūsų troškimus. Apaštalas Paulius rašė: „Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2:13). Tad prašyk Jehovą, kad padėtų ugdytis norą vykdyti jo valią. Štai karalius Dovydas meldė: „Mokyk mano širdį pagarbiai bijoti tavo vardo“ (Ps 86:11). Tu irgi gali kreiptis į Jehovą karšta malda ir prašyti, kad skiepytų širdyje troškimą daryti tai, kas jam patinka.

Aišku, kai esame pavargę ar jaučiamės prislėgti, išsiruošti į sueigą ar lauko tarnybą ne visada lengva — kartais tenka prisiversti. Ar tada turime daryti išvadą, kad Jehovos galbūt nuoširdžiai nemylime? Jokiu būdu. Ištikimi Dievo tarnai senovės laikais irgi turėjo dėti daug pastangų, kad vykdytų Dievo valią. Štai apaštalas Paulius sakė ‘tramdąs savo kūną’, kad tik liktų klusnus Dievo įsakymams (1 Kor 9:26, 27). Net jei Dievo tarnystę kartais atliekame prisiversdami, Jehova vis tiek mus laimina — nė kiek tuo neabejokime. Kodėl taip sakome? Todėl, kad vykdyti savo krikščionišką priedermę prisiverčiame iš meilės Jehovai, o tai pats geriausias motyvas. Be to, šitaip nuneigiame Šėtono kaltinimus, esą išbandomi Dievo tarnai savo Kūrėjo išsižadės (Job 2:4).

„Trūksta laiko.“ Jei gerąja naujiena su kitais nesidaliji dėl to, kad neužtenka laiko, reikėtų rimtai pagalvoti, kam skiri pirmenybę. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“, — pasakė Jėzus (Mt 6:33). Norėdami vadovautis šiuo esminiu principu, galbūt turėsime supaprastinti savo gyvenseną ar tarnybai laiko atkirpti iš pramogų. Aišku, reikia ir pramogų, ir laiko asmeniniams reikalams, — tačiau tai jokiu būdu nepateisina aplaidumo tarnyboje. Pirmąją vietą savo gyvenime Dievo tarnas skiria Karalystei.

„Aš nesugebėsiu.“ Gal manai, kad tapti skelbėju nesi tinkamai pasirengęs? Kai kurie ištikimi Jehovos tarnai, gyvenę bibliniais laikais, irgi manė, kad atlikti Jehovos pavestų užduočių nesugebės. Pažiūrėkime, kaip buvo su Moze. Gavęs nuo Dievo ypatingą pavedimą, Mozė baiminosi: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus — nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus.“ Net kai Dievas patikino savo tarną palaikysiąs, šis vis tiek meldė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“ (Iš 4:10-13). O kaip į tai reagavo Jehova?

Dievas nuo skirtosios užduoties Mozės neatleido. Tačiau suteikė išeitį — į pagalbą siuntė Aaroną (Iš 4:14-17). Metai po metų Jehova buvo su Moze ir jam visokeriopai padėjo, kad sėkmingai atliktų pavestą darbą. Nėra abejonių, ir šiandieną Jehova išties tau pagalbos ranką — paskatins brandžius bendratikius padėti tau vykdyti savo tarnystę. Be to, Dievo Žodyje esame patikinami, kad tai tarnystei Jehova mus tinkamai parengs (2 Kor 3:5). (Skaitykite rėmelį „Laimingiausi mano gyvenimo metai“.)

„Mane įskaudino.“ Kai kurie paliauja darbuotis skelbimo tarnyboje arba lankyti sueigas, nes kas nors užgavo jų jausmus. Štai dėl tokios priežasties jie mano, kad Jehova jų dvasinį neveiklumą pateisins. Suprantama, jei kas mus įskaudino, jaučiamės blogai, bet ar tai yra pagrindas apleisti krikščionišką tarnystę? Tarp dviejų bendratikių, apaštalo Pauliaus ir Barnabo, kartą kilo nesutarimas, peraugęs į „smarkų ginčą“, ir po to abu tikriausiai jautė širdyje nuoskaudą (Apd 15:39). Bet ar dėl šito jie metė Dievo tarnybą? Tikrai ne!

Tad jeigu brolis užgavo tau širdį, prisimink: bendratikis iš prigimties netobulas ir ne jis yra tavo priešas, o Šėtonas, kuris nori tave praryti. Piktasis nieko nelaimės, jei ‘pasipriešinsi jam tvirtu tikėjimu’ (1 Pt 5:8, 9; Gal 5:15). Jei tokį tikėjimą turi, įveiksi bet kokį nusivylimą (Rom 9:33).

Kai negali daryti, kiek norėtum

Iš aptartų pavyzdžių akivaizdu, kad visiškai apleisti tam tikrų krikščioniškų priedermių, pavyzdžiui, gerosios naujienos liudijimo darbo, nevalia, ir, Šventojo Rašto požiūriu, jokie pasiteisinimai čia neturi pagrindo. Vis dėlto kartais atsiranda rimtų priežasčių, dėl kurių tarnyboje nuveikti, kiek norėtųsi, nepavyksta. Dėl įvairių įsipareigojimų, kuriuos krikščioniui irgi privalu vykdyti, galbūt nebegalime atsidėti skelbimo veiklai tiek, kiek anksčiau. Be to, kartais didelis nuovargis ar sunki liga atima jėgas ir neįstengiame daug darbuotis Dievo tarnyboje. Tačiau Dievo Žodis patikina, kad Jehova mato mūsų tikrą troškimą ir atsižvelgia į mūsų ribotumus (Ps 103:14; 2 Kor 8:12).

Tad nei patys sau, nei kitiems nebūkime griežti teisėjai. Apaštalas Paulius rašė: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola — tai savajam Viešpačiui“ (Rom 14:4). Užuot lyginęsi su kitais, atminkime, jog „kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14:12; Gal 6:4, 5). Kada kreipiamės į Jehovą malda ir jam teisinamės ar jo atsiprašome, darykime tai su „gryna sąžine“ (Hbr 13:18, Jr).

Kodėl Jehovos tarnyba teikia džiaugsmą

Tarnauti Jehovai kiekvienas galime su širdies džiaugsmu, nes jo reikalavimai, nesvarbu kokios mūsų aplinkybės, visada yra nuosaikūs ir pagal mūsų jėgas. Kodėl taip tvirtiname?

Dievo Žodyje pasakyta: „Neatsisakyk padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kai turi jėgų tai padaryti“ (Pat 3:27). Ką šie žodžiai mums byloja apie Dievo reikalavimus? Jehova neliepia daryti tiek, kiek gali, tarkim, tavo bendratikis. Jis atsižvelgia į tai, kiek jėgų turi tu. Taigi kiekvienas — ar esame silpni, ar stiprūs — Jehovai galime tarnauti iš visos širdies (Lk 10:27; Kol 3:23).

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

„Laimingiausi mano gyvenimo metai“

Net jei turime rimtų fizinių ar emocinių sveikatos sutrikimų, neskubėkime daryti išvados, kad tai yra neįveikiama kliūtis aktyviai darbuotis lauko tarnyboje. Štai Kanadoje gyvenusio krikščionio, vardu Ernestas, pavyzdys.

Ernestas turėjo kalbos defektą ir buvo labai drovus. Po sunkios nugaros traumos jam reikėjo palikti statybininko darbą. Dėl pasikeitusių, nors ir ne į gera, aplinkybių Ernestui atsirado daugiau laisvo laiko tarnybai. Sueigoje brolis ne kartą girdėjo paraginimą tarnauti pagalbiniu pionieriumi. Tai uždegė jo širdyje norą imtis šios tarnybos, tik jis manė, kad nėra tam tinkamas.

Norėdamas sau įrodyti, kad pagalbinio pionieriaus tarnyba viršija jo jėgas, Ernestas užpildė paraišką vieną mėnesį tarnauti pagalbiniu pionieriumi. Savo didelei nuostabai, užsibrėžtą tikslą pasiekė. „Bet antrąsyk to pakartoti tikrai nesugebėsiu“, — pagalvojo Ernestas. Kad tuo įsitikintų, paraišką užpildė tarnauti antrą mėnesį. Vėl viskas ėjosi kuo geriausiai.

Taip Ernestas pagalbiniu pionieriumi ištarnavo metus. Tik va reguliariojo pionieriaus tarnyba atrodė tikrai ne jam. Kad tuo įsitikintų, kaip ir anksčiau ėmėsi pildyti paraišką. Šįkart — tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Pirmieji pionieriškos tarnybos metai broliui buvo sėkmingi. Tada jis nusprendė tarnybą tęsti toliau. Reguliariuoju pionieriumi brolis džiaugsmingai ištarnavo dvejus metus iki pat mirties, kai dėl traumos komplikacijų jo gyvybė užgeso. Savo lankytojus dar būdamas gyvas brolis su ašaromis akyse tikindavo: „Patys laimingiausi mano gyvenimo metai buvo, kai tarnavau Jehovai pionieriumi.“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Galime įveikti visokiausias kliūtis, trukdančias mums tarnauti Jehovai

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jehova džiaugiasi, kai tarnaujame jam visa siela ir tiek, kiek leidžia mūsų aplinkybės