Koks tu stovėsi prieš teismo sostą?

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste“ (MATO 25:31).

1—3. Kokią mes turime priežastį būti optimistais teisingumo atžvilgiu?

‛KALTAS AR NEKALTAS?’ — daugelis spėlioja, kai girdi pranešimus apie kokią nors teismo bylą. Teisėjai ir prisiekusieji galbūt bando būti sąžiningi, bet ar paprastai nugali teisingumas? Ar negirdėjai apie neteisybę ir tiesos iškraipymą teismo procese? Kaip matome iš Jėzaus palyginimo, užrašyto Luko 18:1-8, tokia neteisybė nėra naujas dalykas.

² Kad ir ką būtum patyręs žmonių teisingumo atžvilgiu, atkreipk dėmesį į Jėzaus padarytą išvadą: „Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis... ?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

³ Taip, Jehova pasirūpins, kad jo tarnai pagaliau patirtų teisingumą. Jėzus čia įtrauktas taip pat, ypač dabar, kadangi mes gyvename dabartinės piktosios sistemos „paskutinėmis dienomis“. Jehova greitai pasinaudos savo galingu Sūnumi, kad visiškai pašalintų nuo žemės nedorybę (2 Timotiejui 3:1; 2 Tesalonikiečiams 1:7, 8; Apreiškimas 19:11-16). Koks yra Jėzaus vaidmuo, mes galime įžvelgti viename iš paskutinių jo pateiktų palyginimų, kuris dažnai vadinamas alegorija apie avis ir ožius.

 4. Kokiam laikui, mūsų ankstesniu supratimu, buvo taikoma alegorija apie avis ir ožius, bet kodėl mes sutelksime dėmesį į tą alegoriją dabar? (Patarlių 4:18).

⁴ Ilgą laiką mes manėme, kad šioje alegorijoje Jėzus vaizduojamas kaip Karalius, pasodintas į sostą 1914 metais, ir nuo tada darantis nuosprendžius — skiriantis amžinąjį gyvenimą žmonėms, kurie pasirodo esą panašūs į avis, ir amžinąją mirtį ožiams. Bet pakartotinis šios alegorijos nagrinėjimas veda prie išvados, kad turi būti pakoreguotas supratimas apie tame pasakojime minimus įvykius ir jų laiko trukmę. Šis patikslinimas pabrėžia mūsų skelbimo darbo svarbą ir žmonių reagavimo į tai reikšmę. Kad pamatytume, koks šio pasakojimo geresnio supratimo pagrindas, apsvarstykime, ką Biblija kalba apie Jehovą ir Jėzų kaip Karaliùs ir Teisėjus.

Jehova kaip Aukščiausiasis Teisėjas

5, 6. Kodėl tinkama laikyti Jehovą ir Karaliumi, ir Teisėju?

⁵ Jehova savo jėga valdo visatoje visą kūriniją. Neturėdamas nei pradžios, nei pabaigos, jis yra „amžinasis karalius“ (1 Timotiejui 1:17, ŠvR; Psalmių 89:2, 4; Apreiškimas 15:3, NW). Jis turi teisę duoti įstatus, arba įstatymus, ir priversti vykdyti juos. Bet jo valdžia apima ir Teisėjo pareigas. Izaijo 33:22 (NW) sakoma: „Jehova yra mūsų Teisėjas, Jehova yra mūsų Įstatymų Davėjas, Jehova yra mūsų Karalius; jis pats išgelbės mus.“

⁶ Dievo tarnai jau seniai pripažino Jehovą Teisėju sprendžiant bylas ir ginčus. Pavyzdžiui, apsvarstęs Sodomoje ir Gomoroje daromų nedorybių įrodymus, ‛Tas, kuris teisia visą žemę’, ne tik nusprendė, jog tų miestų gyventojai verti sunaikinimo, bet ir įvykdė tą teisingą nuosprendį (Pradžios 18:20-33; Jobo 34:10-12). Kaip mus turėtų nuraminti tai, kad žinome, jog Jehova yra teisingas Teisėjas, visada galintis įvykdyti savo nuosprendžius!

 7. Kaip Jehova veikė kaip Teisėjas Izraelio atžvilgiu?

⁷ Senovės Izraelyje Jehova kartais paskelbdavo nuosprendį tiesiogiai. Ar nebūtum buvęs paguostas žinodamas, kad reikalus sprendžia tobulas Teisėjas? (Kunigų 24:10-16; Skaičių 15:32-36; 27:1-11). Dievas taip pat davė „nutarimus [„teisminius sprendimus“, NW]“, kurie buvo visiškai geri kaip teisminės normos (Kunigų 25:18, 19; Nehemijo 9:13; Psalmių 18:10, 11; 118:7, 75, 164; 147:19, 20, ŠvR). Jis yra ‛Tas, kuris teisia visą žemę’, todėl tai liečia mus visus (Žydams 12:23).

 8. Kokį svarbų regėjimą matė Danielius?

⁸ Mes turime „mačiusiojo“ liudijimą, liečiantį šiuos dalykus. Pranašui Danieliui buvo duotas regėjimas: jis matė baisius žvėris, kurie simbolizavo vyriausybes, arba valdžias (Danieliaus 7:1-8, 17). Jis pridūrė: „Buvo pastatyti sostai ir Ilgaamžis atsisėdo. Jo drabužiai buvo balti kaip sniegas“ (Danieliaus 7:9). Įsidėmėk, kad Danielius matė sostus „ir Ilgaamžis [Jehova] atsisėdo.“ Paklausk savęs: ‛Ar Danielius čia paliudijo, kad Dievas tapo Karaliumi?’

 9. Kokia yra viena ‛atsisėdimo’ į sostą reikšmė? Pateik pavyzdžių.

⁹ Na, kai mes skaitome, kad kažkas „atsisėdo“ į sostą, mes galime galvoti, kad jis tapo karaliumi, nes Biblijoje kartais vartojami tokie posakiai. Pavyzdžiui: „Pastojęs karaliumi ir sėdęs į jo sostą, [Zimris]...“ (3 Karalių 16:11; 4 Karalių 10:30; 15:12; Jeremijo 33:17). Pranašystėje apie Mesiją sakoma: „Jis... turi atsisėsti ir viešpatauti savo soste.“ Taigi ‛atsisėsti į sostą’ gali reikšti tapti karaliumi (Zacharijo 6:12, 13, NW). Jehova yra aprašomas kaip Karalius, kuris sėdi soste (3 Karalių 22:19; Izaijo 6:1; Apreiškimas 4:1-3). Jis yra „amžinasis karalius“ (ŠvR). Bet kai jis patvirtino naują suverenumo aspektą, apie jį buvo galima pasakyti, kad jis tapo Karaliumi, tarsi būtų iš naujo atsisėdęs į savo sostą (1 Kronikų 16:1, 31, NW; Izaijo 52:7, NW; Apreiškimas 11:15-17; 15:3, NW; 19:1, 2, 6).

10. Kokia buvo pirmutinė Izraelio karalių pareiga? Pailiustruok.

¹⁰ Bet esmė yra ta: svarbiausia senovės karalių pareiga buvo išklausyti bylas ir padaryti sprendimus (Patarlių 29:14). Prisimink išmintingą Saliamono sprendimą, kai dvi moterys reiškė pretenzijas į tą patį kūdikį (3 Karalių 3:16-28; 2 Kronikų 9:8). Vienas iš jo vyriausybinių statinių buvo „sosto prieangis“, vadinamoji „teismo vieta“ (3 Karalių 7:7). Jeruzalė buvo apibūdinama kaip vieta, kur „pastatytos teismo krasės“ (Psalmių 121:5). Neabejotina, kad ‛atsisėsti į sostą’ taip pat gali reikšti ir teisminių įgaliojimų vykdymą (Išėjimo 18:13; Patarlių 20:8).

11, 12. a) Ką reiškė, kad Jehova atsisėdo, kaip paminėta Danieliaus 7-ajame skyriuje? b) Kaip kiti tekstai patvirtina, jog Jehova sėdasi teisti?

¹¹ Dabar grįžkime prie epizodo, kai Danielius matė ‛atsisėdantį Ilgaamžį’. Danieliaus 7:10 priduriama: „Teismas atsisėdo, ir knygos buvo atskleistos.“ Taip, Ilgaamžis sėdėjo, kad darytų nuosprendį dėl pasaulio valdymo ir nuspręstų, kad žmogaus Sūnus vertas valdyti“ (Danieliaus 7:13, 14). Toliau mes skaitome, kad „atėjo Ilgaamžis ir padarė teisybę... šventiesiems [„teismo sprendimą šventųjų naudai“, NW]“, tai yra tiems, kurie buvo įvertinti kaip tinką valdyti su žmogaus Sūnumi (Danieliaus 7:22). „Pats Teismas sėdėjo toliau“ ir galiausiai padarė nepalankų nuosprendį paskutinei pasaulinei valdžiai (Danieliaus 7:26, NW).a

¹² Taigi Danieliaus žodžiai, kad Dievas ‛sėdasi į sostą’, reiškė, jog Jis ateina daryti nuosprendžio. Anksčiau Dovydas giedojo: „Tu [Jehova] padarei man teismą ir vedei mano bylą; buvai atsisėdęs soste, teisusis teisėjau“ (Psalmių 9A:5, 8). Ir Joelis rašė: „Tesusirenka ir tepakyla tautos į Jozapato slėnį, nes ten aš [Jehova] sėdėsiu, kad teisčiau visas tautas“ (Joelio 3:12; palygink Izaijo 16:5). Ir Jėzus, ir Paulius buvo patekę į teismą, kur sėdėjo žmonės, kad klausytų bylų ir darytų nuosprendžiusb (Jono 19:12-16; Apaštalų darbai 23:3; 25:6).

Jėzaus pareigos

13, 14. a) Kokį užtikrinimą turėjo Dievo tauta, kad Jėzus taps Karaliumi? b) Kada Jėzus atsisėdo į savo sostą ir kokia prasme jis valdė nuo 33 m. e. m.?

¹³ Jehova yra ir Karalius, ir Teisėjas. O kaip Jėzus? Pranešdamas apie jo gimimą, angelas pasakė: „Viešpats [„Jehova“, NW] duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą... ir Jo karalystei nebus galo“ (Luko 1:32, 33, ŠvR). Jėzus bus ilgalaikis Dovydo karališkojo titulo paveldėtojas (2 Samuelio 7:12-16). Jis valdys iš dangaus, nes Dovydas pasakė: „Viešpats [„Jehova“, NW] tarė mano Viešpačiui [Jėzui]: ‛Sėskis mano dešinėje, kolei aš nepadarysiu iš tavo neprietelių tavo kojoms pakojo.’ Tavo galingąjį skeptrą Viešpats [„Jehova“, NW] išties iš Siono: ‛Viešpatauk savo neprietelių tarpe!’“ (Psalmių 109:1, 2; 110:3, 4, ŠvR).

¹⁴ Kada tai įvyks? Būdamas žmogumi, Jėzus nevaldė kaip Karalius (Jono 18:33-37). 33 m. e. m. jis mirė, buvo prikeltas ir įžengė į dangų. Žydams 10:12 (ŠvR) sakoma: „Bet šitas aukojo vieną auką už nuodėmes, kuri yra amžina, ir atsisėdo Dievo dešinėje.“ Kokią valdžią turėjo Jėzus? „[Dievas] pasodino [Kristų] danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes..., o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios [„susirinkimo“, NW]“ (Efeziečiams 1:20-22). Kadangi po to Jėzus turėjo karališką valdžią krikščionims, Paulius galėjo parašyti, kad Jehova „išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę“ (Kolosiečiams 1:13; 3:1).

15, 16. a) Kodėl mes sakome, kad Jėzus netapo Dievo Karalystės Karaliumi 33 m. e. m.? b) Kada prasidėjo Jėzaus valdymas Dievo Karalystėje?

¹⁵ Tačiau tuo metu Jėzus neveikė kaip tautų Karalius ir Teisėjas. Jis sėdėjo greta Dievo laukdamas, kada galės veikti kaip Dievo Karalystės Karalius. Paulius rašė apie jį: „Kuriam iš angelų jis yra kada nors pasakęs: ‛Sėskis mano dešinėje: aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų’?“ (Žydams 1:13).

¹⁶ Jehovos Liudytojai išspausdino daug medžiagos, įrodančios, kad Jėzaus laukimo laikotarpis baigėsi 1914 metais, kai jis tapo Dievo Karalystės valdovu nematomame danguje. Apreiškimo 11:15, 18 sakoma: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir jis viešpataus per amžių amžius!“ „[„Bet“, NW] tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas.“ Taip, tautos parodė įniršį viena prieš kitą per I pasaulinį karą (Luko 21:24). Karai, žemės drebėjimai, marai, maisto trūkumas ir panašūs dalykai, kuriuos matome nuo 1914 metų, patvirtina, kad Jėzus dabar valdo Dievo Karalystėje ir galutinė pasaulio pabaiga arti (Mato 24:3-14).

17. Kokius pagrindinius punktus mes iki šiol nustatėme?

¹⁷ Trumpai apžvelkime: galima pasakyti, kad Dievas sėdi soste kaip Karalius, bet jis gali atsisėsti į savo sostą kita prasme — teisti. 33 m. e. m. Jėzus atsisėdo Dievo dešinėje ir jis dabar yra Karalystės Karalius. Bet ar valdydamas dabar kaip Karalius, Jėzus taip pat yra Teisėjas? Ir kodėl tai turi rūpėti mums, ypač šiuo metu?

18. Koks yra įrodymas, kad Jėzus turi būti ir Teisėjas?

¹⁸ Jehova, kuris turi teisę paskirti teisėjus, išsirinko Jėzų Teisėju, atitinkančiu Jo normas. Jėzus parodė tai kalbėdamas apie žmones, kurie atgyja dvasiškai: „Nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui“ (Jono 5:22). Tačiau Jėzaus kaip teisėjo vaidmuo apima ne tik šią teisėjavimo sritį, nes jis yra gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas (Apaštalų darbai 10:42; 2 Timotiejui 4:1). Paulius kartą pareiškė: „[Dievas] nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo prikeldamas [jį]“ (Apaštalų darbai 17:31; Psalmių 72:2-7, NTP).

19. Kodėl teisinga sakyti, kad Jėzus sėdi kaip Teisėjas?

¹⁹ Taigi ar mes teisingai darome išvadą, kad Jėzus sėdi šlovingame soste ir atlieka ypatingą Teisėjo vaidmenį? Taip. Jėzus pasakė apaštalams: „Pasaulio atgimimè, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mato 19:28). Nors Jėzus dabar yra Karalystės Karalius, tolesnė jo veikla, kaip paminėta Mato 19:28, bus sėdėti soste ir teisti Tūkstantmečio metu. Tuo laiku jis teis visą žmoniją — teisiuosius ir neteisiuosius (Apaštalų darbai 24:15). Naudinga tai turėti omenyje, kai atkreipiame savo dėmesį į vieną iš Jėzaus alegorijų, liečiančių mūsų laiką ir mūsų gyvybę.

Kas sakoma alegorijoje?

20, 21. Ko paklausė Jėzaus apaštalai apie mūsų laiką ir koks dėl to iškyla klausimas?

²⁰ Likus kelioms dienoms iki Jėzaus mirties, apaštalai paklausė jo: „Kada tai įvyks ir koks bus tavo dalyvavimo ir daiktų sistemos pabaigos ženklas?“ (Mato 24:3, NW). Jėzus išpranašavo, kad prieš ‛ateinant galui’ žemėje bus žymių įvykių. Likus nedaug laiko iki tos pabaigos, tautos „pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove“ (Mato 24:14, 29, 30).

²¹ Taigi kas bus su tų tautų žmonėmis, kai žmogaus Sūnus pasirodys savo šlovėje? Išsiaiškinkime tai iš alegorijos apie avis ir ožius, kuri prasideda žodžiais: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės“ (Mato 25:31, 32).

22, 23. Kas parodo, kad alegorijos apie avis ir ožius išsipildymas neprasidėjo 1914 metais?

²² Ar ši alegorija taikoma tam laikui, kai Jėzus gavo karališką valdžią 1914 metais, kaip mes ilgą laiką galvojome? Na, Mato 25:34 iš tikrųjų kalbama apie jį kaip Karalių; taigi logiška, kad alegorija pritaikoma nuo tada, kai Jėzus tapo Karaliumi 1914 metais. Bet ką jis teisė netrukus po to? Tai nebuvo „visų tautų žmonių“ teismas. Veikiau jis atkreipė savo dėmesį į tuos, kurie tvirtino esą „Dievo namai“ (1 Petro 4:17). Remiantis Malachijo 3:1-3, Jėzus, kaip Jehovos pasiuntinys, teisiškai inspektavo likusius žemėje pateptuosius krikščionis. Tai taip pat buvo teisminio nuosprendžio laikas krikščionijai, kuri melagingai tvirtino esanti „Dievo namai“c (Apreiškimas 17:1, 2; 18:4-8). Tačiau niekas nenurodo, kad tuo metu ar nuo to laiko Jėzus sėdosi teisti visų tautų žmonių galutinai kaip avių ir ožių.

²³ Jeigu nagrinėjame Jėzaus veiklą šioje alegorijoje, mes matome jį galiausiai teisiantį visas tautas. Alegorija neparodo, kad tas teismas tęsis ilgą daugelio metų laikotarpį, tarsi kiekvienas asmuo, mirštantis šiais paskutiniais dešimtmečiais, būtų nuteistas kaip nusipelnęs amžinos mirties arba amžino gyvenimo. Atrodo, kad dauguma mirusiųjų pastaraisiais dešimtmečiais nuėjo į bendrąjį žmonijos kapą (Apreiškimas 6:8; 20:13). O alegorijoje vaizduojamas laikas, kai Jėzus teis „visų tautų“ žmones, kurie tada bus gyvi ir susidurs su jo teisminio nuosprendžio įvykdymu.

24. Kada išsipildys alegorija apie avis ir ožius?

²⁴ Kitaip sakant, alegorijoje nurodoma ateitis, kai žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje. Jis atsisės teisti žmonių, kurie gyvens tuo metu. Jo nuosprendis remsis tuo, kuo žmonės pasirodys esą. Tuomet „skirtumas tarp teisiojo ir bedievio“ bus aiškiai nustatytas (Malachijo 3:18). Pats nuosprendžio paskelbimas ir įvykdymas įvyks per ribotą laiką. Jėzus padarys teisingą nuosprendį pagal tai, kas bus akivaizdu apie kiekvieną žmogų. (Žiūrėk taip pat 2 Korintiečiams 5:10.)

25. Kas vaizduojama Mato 25:31 kalbant apie žmogaus Sūnų, atsisėdantį į savo garbės sostą?

²⁵ Taigi tai reiškia, jog žodžiai iš Mato 25:31, kad Jėzus ‛atsisėdo savo garbės soste’ teisti, taikomi tam tikram laikui ateityje, kai šis galingasis Karalius atsisės paskelbti ir įvykdyti nuosprendį tautoms. Taip, teismo vaizdą, su kuriuo susijęs Jėzus pagal Mato 25:31-33, 46, galima sulyginti su scena iš Danieliaus 7-ojo skyriaus, kur valdantis Karalius, Ilgaamžis, atsisėdo, kad atliktų savo kaip Teisėjo vaidmenį.

26. Koks naujas alegorijos paaiškinimas pasidaro neabejotinas?

²⁶ Toks alegorijos apie avis ir ožius supratimas parodo, kad nuosprendis avims ir ožiams bus padarytas ateityje. Tai įvyks po to, kai prasidės Mato 24:29, 30 paminėta „priespauda“ (NTP) ir žmogaus Sūnus ‛ateis savo šlovėje’. (Palygink Morkaus 13:24-26.) Tada, atėjus visos piktosios sistemos pabaigai, Jėzus surengs teismą ir padarys bei įvykdys nuosprendį (Jono 5:30; 2 Tesalonikiečiams 1:7-10).

27. Ką mes turėtume norėti sužinoti iš paskutinės Jėzaus alegorijos?

²⁷ Tai padeda mums aiškiau suprasti, kokį laiką apima Jėzaus alegorija, kuri parodo, kada bus teisiamos avys ir ožiai. Bet kaip tai veikia mus, uoliai skelbiančius gerąją Karalystės naujieną? (Mato 24:14). Ar tai daro mūsų darbą mažiau reikšmingą, o gal padidina atsakomybę? Kitame straipsnyje pažiūrėkime, kaip tai liečia mus.

Kokia avių ir ožių ateitis?

„Jis juos atskirs vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“ (MATO 25:32, NTP).

1, 2. Kodėl alegorija apie avis ir ožius turėtų dominti mus?

JĖZUS KRISTUS neabejotinai buvo didžiausias Mokytojas žemėje (Jono 7:46). Vienas iš jo mokymo metodų buvo naudoti alegorijas, arba palyginimus (Mato 13:34, 35). Jie buvo paprasti, tačiau veiksmingai išreiškiantys sudėtingas dvasines ir pranašiškas tiesas.

² Alegorijoje apie avis ir ožius Jėzus nurodė laiką, kai jis veiks ypatingu mastu: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir...“ (Mato 25:31). Tai turėtų mus dominti, kadangi tai yra palyginimas, kuriuo Jėzus užbaigė savo atsakymą į klausimą: „Koks bus tavo dalyvavimo ir daiktų sistemos pabaigos ženklas?“ (Mato 24:3, NW). Bet ką tai reiškia mums?

 3. Ką anksčiau savo kalboje Jėzus nusakė įvyksiant netrukus po to, kai prasidės didis sielvartas?

³ Jėzus išpranašavo nepaprastus įvykius, būsiančius „netrukus po“ to, kai prasidės didysis sielvartas, — įvykius, kurių laukiame. Jis pasakė, kad tada pasirodys „Žmogaus Sūnaus ženklas“. Tai labai paveiks „visas žemės tautas“, kurios „pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove“. Žmogaus Sūnų lydės ‛jo angelai’ (Mato 24:21, 29-31).a O kaip dėl alegorijos apie avis ir ožius? Šiuolaikinėse Biblijose ji randama 25-ajame skyriuje, bet ji yra dalis Jėzaus atsakymo ir pateikia tolesnes jo šlovingo atėjimo detales bei sutelkia dėmesį į tai, kaip Jėzus teis „visas tautas“ (Mato 25:32).

Alegorijos veikėjai

 4. Kas alegorijos apie avis ir ožius pradžioje minima apie Jėzų, ir kas paminėta dar?

⁴ Jėzus pradeda šį pasakojimą žodžiais: „Kai ateis Žmogaus Sūnus.“ Jūs tikriausiai žinote, kas tas „Žmogaus Sūnus“. Evangelijų rašytojai dažnai taiko šį apibūdinimą Jėzui. Net pats Jėzus taip darė, turėdamas omenyje, be abejo, Danieliaus regėjimą, kuriame prie Ilgaamžio prisiartino „tarsi žmogaus sūnus“, kad gautų „valdžią, garbę ir karalystę“ (Danieliaus 7:13, 14; Mato 26:63, 64; Morkaus 14:61, 62). Nors Jėzus yra pagrindinis šio pasakojimo veikėjas, jis nėra vienas. Anksčiau šiame pokalbyje, kaip pacituota Mato 24:30, 31, jis pasakė, kad kai žmogaus Sūnus ‛ateis su didžia galybe ir šlove’, jo angelai atliks itin svarbų vaidmenį. Panašiai ir alegoriniame pasakojime apie avis ir ožius angelai parodomi kartu su Jėzumi, kai jis ‛atsisėda savo garbės soste’ teisti. (Palygink Mato 16:27.) Bet Teisėjas ir jo angelai yra danguje, tad ar pasakojime liečiami žmonės?

 5. Kaip mes galime nustatyti, kas yra Jėzaus „broliai“?

⁵ Žvelgdami į pasakojimą, matome tris grupes; reikia nustatyti, kas jos tokios. Be avių ir ožių, žmogaus Sūnus mini trečią grupę, kurios tapatybė yra svarbiausias veiksnys atpažįstant avis ir ožius. Šią trečiąją grupę Jėzus vadina savo dvasiniais broliais (Mato 25:40, 45). Jie turi būti ištikimi garbintojai, nes Jėzus pasakė: „Kuris tik vykdo valią mano Tėvo..., tas yra man brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mato 12:50, NTP; Jono 20:17). Dar labiau patvirtindamas tai, Paulius rašė apie krikščionis, kurie priklauso „Abraomo sėklai“ ir yra Dievo sūnūs. Jis vadino juos Jėzaus „broliais“ ir „dangiškojo pašaukimo dalininkais“ (Žydams 2:9—3:1; Galatams 3:26, 29, NW).

 6. Kas yra „mažiausieji“ iš Jėzaus brolių?

⁶ Kodėl Jėzus paminėjo ‛mažiausiąjį’ iš savo brolių? Šie žodžiai buvo atgarsis to, ką apaštalai buvo girdėję jį sakant anksčiau. Sugretindamas Joną Krikštytoją, kuris mirė pirmiau negu Jėzus ir todėl turėjo žemiškąją viltį, su tais, kurie gauna dangiškąjį gyvenimą, Jėzus pasakė: „Nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“ (Mato 11:11). Kai kurie einantys į dangų susirinkime galbūt žymūs, panašiai kaip apaštalai, o kiti yra mažiau žymūs, bet jie visi yra Jėzaus dvasiniai broliai (Luko 16:10; 1 Korintiečiams 15:9; Efeziečiams 3:8; Žydams 8:11). Taigi jeigu kurie nors ir atrodė nežymūs žemėje, jie buvo jo broliai ir su jais turėjo būti atitinkamai elgiamasi.

Kas yra avys ir ožiai?

7, 8. Ką Jėzus pasakė apie avis ir kokią išvadą mes galime apie jas padaryti?

⁷ Mes skaitome apie nuosprendį avims: „Ir tars [Jėzus] stovintiems dešinėje: ‛Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane.’ Tuomet teisieji klaus: ‛Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: ‛Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’“ (Mato 25:34-40).

⁸ Akivaizdu, kad avys, pripažintos vertos būti Jėzaus dešinėje garbės ir palankumo pusėje, atstovauja žmonių klasei (Efeziečiams 1:20; Žydams 1:3). Ką jos darė ir kada? Jėzus pasakė, kad jos maloniai, pagarbiai ir dosniai teikė jam maisto, davė atsigerti, drabužių, padėjo jam, kai jis sirgo arba buvo kalėjime. Kai avys sako, kad jos to nedarė Jėzui asmeniškai, jis nurodo, kad jos palaikė jo dvasinius brolius, pateptųjų krikščionių likutį; taigi ta prasme jos tai darė jam.

 9. Kodėl šis pasakojimas netaikomas Tūkstantmečiui?

⁹ Ši alegorija netaikoma Tūkstantmečio laikotarpiui, kadangi tada pateptieji jau nebebus žmonės, kenčiantys alkį, troškulį, negalę ar įkalinimą. Tačiau daugelis iš jų patiria tai šios daiktų sistemos pabaigos laiku. Nuo to laiko, kai Šėtonas buvo išmestas į žemę, likutį jis padarė ypatingu savo įtūžio objektu, šaipėsi iš jo narių, kankino ir žudė (Apreiškimas 12:17).

10, 11. a) Kodėl neprotinga galvoti, kad kiekvienas, padarantis ką nors gera Jėzaus broliams, priklauso avims? b) Kokius žmones deramai vaizduoja avys?

¹⁰ Ar Jėzus pasakė, kad kiekvienas, kuris padaro nedidelę paslaugą vienam iš jo brolių, pavyzdžiui, paduoda gabalą duonos ar stiklinę vandens, pripažįstamas kaip jo avis? Tiesa, tokia paslauga gali atspindėti žmogišką gerumą, bet iš tikrųjų atrodo, kad šiame pasakojime avių atžvilgiu kalbama apie kažką daug daugiau. Pavyzdžiui, Jėzus vargu ar kalbėjo apie ateistus arba dvasininkus, kurie atsitiktinai padaro paslaugą kuriam nors iš jo brolių. Priešingai, Jėzus du kartus pavadino avis „teisiaisiais“ (Mato 25:37, 46). Taigi avys turi būti tie, kurie jau kurį laiką teikė pagalbą — aktyviai rėmė Kristaus brolius ir parodė tokį tikėjimą, kokio reikia teisiai padėčiai Dievo akyse įgyti.

¹¹ Bėgant amžiams daugelis tokių kaip Abraomas turėjo teisaus žmogaus reputaciją (Jokūbo 2:21-23). Nojus, Abraomas ir kiti ištikimieji priklauso prie „kitų avių“, kurios paveldės gyvenimą Rojuje valdant Dievo Karalystei. Dabartiniais laikais milijonai naujųjų ėmėsi teisingo garbinimo kaip kitos avys ir tapo „viena kaimene“ su pateptaisiais (Jono 10:16; Apreiškimas 7:9). Turintieji žemišką viltį pripažįsta Jėzaus brolius Karalystės ambasadoriais ir todėl padeda jiems — tiesiogiai ir dvasiškai. Ką kitos avys padaro Jėzaus broliams žemėje, jis laiko, kad jos tai padarė jam. Tokios rūšies žmonės, kurie gyvens, kai jis ateis teisti tautų, bus pripažinti avimis.

12. Kodėl avys galėtų paklausti, kaip jos darė gera Jėzui?

¹² Jeigu kitos avys dabar skelbia gerąją naujieną su pateptaisiais ir padeda jiems, kodėl jos turėtų klausti: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?“ (Mato 25:37). Tam gali būti įvairių priežasčių. Tai palyginimas. Juo Jėzus parodo didelį rūpinimąsi savo dvasiniais broliais; jis užjaučia juos, kenčia su jais. Jėzus buvo anksčiau pasakęs: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mato 10:40). Šiame palyginime Jėzus išplečia tą principą ir parodo, kad tai, kas padaroma (gera ar bloga) jo broliams, pasiekia net patį dangų; tai yra tarsi būtų padaryta jam pačiam danguje. Jėzus čia taip pat pabrėžia Jehovos teisminę normą parodydamas, kad Dievo nuosprendis, ar jis būtų palankus, ar pasmerkiantis, yra galiojantis ir teisingas. Ožiai negalės pasiteisinti: ‛O, kad mes būtume tave matę tiesiogiai.’

13. Kodėl į ožius panašūs žmonės galbūt kreipsis į Jėzų kaip į „Viešpatį“?

¹³ Supratę, kada yra padaromas šiame alegoriniame pasakojime aprašytas nuosprendis, mes galime aiškiau suvokti, kas yra ožiai. Tai išsipildys, kai „danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį... su didžia galybe ir šlove“ (Mato 24:29, 30). Tie, kurie paniekinamai elgėsi su Karaliaus broliais, bet išliko gyvi per didžiajai Babelei skirtą sielvartą, galbūt dabar beviltiškai kreipsis į Teisėją kaip į „Viešpatį“, tikėdamiesi išsaugoti savo gyvybę (Mato 7:22, 23; palygink Apreiškimo 6:15-17).

14. Kuo remdamasis Jėzus teis avis ir ožius?

¹⁴ Tačiau darydamas nuosprendį Jėzus nesirems beviltiškais buvusių bažnyčios lankytojų, ateistų arba kitų tvirtinimais (2 Tesalonikiečiams 1:8, NTP). Vietoj to teisėjas patikrins žmonių širdies būklę ir praeities veiksmus netgi „vieno iš šitų mažiausiųjų [jo brolių]“ atžvilgiu. Žinoma, pateptųjų krikščionių, likusių žemėje, skaičius mažėja. Tačiau kol pateptieji, sudarantys „ištikimą bei protingą vergą“ (NW), toliau aprūpina dvasiniu maistu ir vadovauja, būsimosios avys turi galimybę daryti gera vergo klasei, ką kaip tik daro ‛milžiniška minia iš visų giminių, genčių ir tautų’ (Apreiškimas 7:9, 14).

15. a) Kaip daugelis pasirodė esą panašūs į ožius? b) Kodėl turėtume vengti spręsti, ar asmuo yra avis, ar ožys?

¹⁵ Kaip elgiamasi su Kristaus broliais ir milijonais kitų avių, kurios suvienytos su jais į vieną kaimenę? Daugelis žmonių galbūt asmeniškai nepuola Kristaus atstovų, bet taip pat ir nesielgia su jo žmonėmis meilingai. Teikdami pirmenybę piktajam pasauliui, į ožius panašūs žmonės atmeta Karalystės žinią, kai ją girdi tiesiogiai ar netiesiogiai (1 Jono 2:15-17). Žinoma, pagaliau Jėzus yra tas, kuriam paskirta daryti nuosprendį. Ne mums spręsti, kas yra avis ir kas ožys (Morkaus 2:8; Luko 5:22; Jono 2:24, 25; Romiečiams 14:10-12; 1 Korintiečiams 4:5).

Kokia kiekvienos grupės ateitis?

16, 17. Kokia ateitis laukia avių?

¹⁶ Jėzus pasakė, koks jo nuosprendis avims: „Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Koks širdingas kvietimas — „Ateikite“! Kur? Į amžinąjį gyvenimą, kaip jis pabaigoje ir pasakė: „Teisieji [eis] į amžinąjį gyvenimą“ (Mato 25:34, 46).

¹⁷ Palyginime apie talentus Jėzus parodė, ko reikalaujama iš tų, kurie valdys su juo danguje, o šioje alegorijoje jis parodo, ko laukiama iš Karalystės pavaldinių (Mato 25:14-23). Tinkama, kad dėl savo širdingos paramos Jėzaus broliams avys paveldės vietą jo Karalystės žemiškojoje srityje. Jos džiaugsis gyvenimu rojaus žemėje — perspektyva, Dievo duota nuo žmonių, kuriems reikia išpirkos, „pasaulio įkūrimo“ (Luko 11:50, 51, NTP).

18, 19. a) Kokį nuosprendį Jėzus padarys ožiams? b) Kodėl mes galime būti tikri, kad ožiams neteks patirti amžinų kančių?

¹⁸ Koks gi visiškai priešingas nuosprendis paskelbiamas ožiams! „Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‛Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas — neaprengėte, ligonis ir kalinys — ir jūs manęs neaplankėte.’ Tuomet jie atsakys: ‛Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‛Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’“ (Mato 25:41-45).

¹⁹ Biblijos tyrinėtojai žino, jog tai negali reikšti, kad nemirtingos į ožius panašių žmonių sielos kankinsis amžinoje ugnyje. Ne, nes žmonės yra sielos; jie neturi nemirtingos sielos (Pradžios 2:7, ŠvR; Ekleziasto 9:6, 11; Ezechielio 18:4). Nuteisdamas ožius eiti į „amžinąją ugnį“, Teisėjas turi omenyje sunaikinimą be ateities vilties, ir toks pat galas visiems laikams bus Velniui ir jo demonams (Apreiškimas 20:10, 14). Taigi Jehovos Teisėjas padaro priešingus nuosprendžius. Avims jis sako: „Ateikite“; ožiams gi: „Eikite šalin nuo manęs.“ Avys paveldės „amžinąjį gyvenimą“. Ožiai eis į „amžinąjį atkirtimą“ (Mato 25:46, NW).b

Ką tai reiškia mums?

20, 21. a) Kokį svarbų darbą turi atlikti krikščionys? b) Koks pasidalijimas šiandien vyksta? c) Kokia bus žmonių padėtis, kai pasakojimas apie avis ir ožius pradės pildytis?

²⁰ Keturi apaštalai, girdėję Jėzaus atsakymą apie jo dalyvavimo ir sistemos pabaigos ženklą, turėjo daug ką apgalvoti. Jie turėjo išlikti budrūs ir laukti (Mato 24:42). Jie taip pat turėjo liudyti, kaip paminėta Morkaus 13:10. Jehovos Liudytojai šiandien yra energingai įsitraukę į šį darbą.

²¹ Tačiau ką šis naujas alegorijos apie avis ir ožius supratimas reiškia mums? Na, žmonės jau palaiko kurią nors vieną pusę. Kai kurie yra ‛plačiajame kelyje, vedančiame į pražūtį’, o kiti stengiasi pasilikti ‛siaurajame kelyje, vedančiame į gyvenimą’ (Mato 7:13, 14, ŠvR). Bet laikas, kai Jėzus paskelbs galutinį nuosprendį avims ir ožiams, pavaizduotiems alegoriniame pasakojime, dar priešakyje. Kai žmogaus Sūnus ateis kaip Teisėjas, jis nustatys, kad daugelis ištikimų krikščionių — iš tikrųjų „milžiniška minia“ pasiaukojusių avių — bus tinkami pereiti baigiamąjį „didžio sielvarto“ etapą ir įeiti į naująjį pasaulį. Ta perspektyva dabar turėtų būti džiaugsmo šaltinis (Apreiškimas 7:9, 14). Kita vertus, didelė daugybė žmonių iš ‛visų tautų’ pasirodys esą kaip užsispyrę ožiai. Jie „bus amžinai atkirsti“ (NW). Koks palengvėjimas žemei!

22, 23. Kadangi alegorinio pasakojimo išsipildymas tebėra ateityje, kodėl mūsų skelbimo darbas šiandien gyvybiškai svarbus?

²² Nors pasakojime aprašytas nuosprendis yra netolimoje ateityje, jau dabar vyksta kažkas gyvybiškai svarbaus. Mes, krikščionys, esame užimti gyvybę gelbstinčiu darbu pranešdami žinią, kuri yra žmonių pasidalijimo priežastis (Mato 10:32-39). Paulius rašė: „Nes ‛kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo, bus išgelbėtas.’ Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Romiečiams 10:13, 14). Savo viešojoje tarnyboje skelbdami Dievo vardą ir Jo išgelbėjimo žinią, mes pasiekiame žmones daugiau kaip 230-yje šalių. Pateptieji Kristaus broliai tebėra šio darbo priešakinis būrys. Dabar prie jų prisideda apie penki milijonai kitų avių. O žmonės visame žemės rutulyje atsiliepia į Jėzaus brolių skelbiamą žinią.

²³ Daugelis išgirsta mūsų žinią, kai skelbiame po namus arba neformaliai. Kiti galbūt sužino apie Jehovos Liudytojus ir mūsų veiklą mums nežinomais būdais. Kai ateis nuosprendžio laikas, kiek Jėzus atsižvelgs į visai visuomenei ir šeimai tenkančią atsakomybę? Mes negalime pasakyti ir nereikia spėlioti. (Palygink 1 Korintiečiams 7:14.) Daugelis dabar sąmoningai ignoruoja, šaiposi arba atvirai persekioja Dievo tautą. Taigi dabar yra lemiamas laikas; taip besielgiantys žmonės galbūt pasidarys tokie, kuriuos Jėzus nuteis kaip ožius (Mato 10:22; Jono 15:20; 16:2, 3; Romiečiams 2:5, 6).

24. a) Kodėl žmonėms svarbu atsiliepti į mūsų skelbimą palankiai? b) Kokį požiūrį į savo tarnybą tau asmeniškai padėjo susidaryti šis tyrinėjimas?

²⁴ Tačiau, laimei, daugelis reaguoja palankiai, studijuoja Dievo Žodį ir tampa Jehovos Liudytojais. Kai kurie, dabar atrodantys kaip ožiai, gali pasikeisti ir pasidaryti kaip avys. Esmė ta, kad tie, kurie atsiliepia ir aktyviai remia Kristaus brolių likutį, tuo dabar akivaizdžiai pateikia įrodymą, kuris suteiks jiems teisę būti pastatytiems Jėzaus dešinėje pusėje, kai netolimoje ateityje jis atsisės į savo sostą daryti nuosprendžio. Jie yra laiminami dabar ir bus palaiminti ateityje. Taigi ši alegorija turėtų paskatinti mus būti uolesnius krikščioniškoje tarnyboje. Kol dar nevėlu, mes norime daryti viską, ką galime, kad būtų skelbiama geroji naujiena apie Karalystę ir tuo kitiems būtų suteikiama galimybė atsiliepti. Tada Jėzus bus tas, kuris padarys nuosprendį, pasmerkiantį ar išteisinantį (Mato 25:46).