Kantrybė – savybė, padedanti ištverti su viltimi

GYVENIMAS „paskutinėmis dienomis“ vis sunkėja, todėl Jehovos tarnams kaip niekad reikia kantrybės (2 Tim 3:1–5). Daug žmonių yra savimylos, nesukalbami, nesusivaldantys. Tokie dažniausiai nepasižymi ir kantrybe. Krikščionims reikia kovoti su žalinga pasaulio įtaka ir pamąstyti: „Ar aš pats nepasidariau nekantrus? Iš ko matysis, kad nestokoju kantrybės? Ką galėčiau daryti, kad ji taptų neatsiejama mano asmenybės dalimi?“

Iš Biblijos suprantame, kad kantrybė pasireiškia ne vien gebėjimu dantis sukandus iškęsti sunkumus. Tiems, kas nori rodyti tokią kaip Dievo kantrybę, reikia turėti viltį arba tikslą, dėl kurio jie pasiryžę viską ištverti. Iškilus kokiam nesutarimui, kantrybė padeda nesusitelkti vien į save ir net pagalvoti apie gerovę žmogaus, dėl kurio kaltės susiklostė tokia situacija. Taigi, kai kantrų asmenį kas nors įžeidžia ar provokuoja, jis nepraranda vilties, kad santykius pavyks atitaisyti. Tad nenuostabu, jog Dievo Žodyje kantrybė paminėta kaip pati pirmoji tarp daugelio iš meilės kylančių savybiųa (1 Kor 13:4). Biblijoje dar rašoma, kad kantrybė įeina į „dvasios vaisių“ (Gal 5:22, 23). O kaip šią puikią savybę galime ugdytis?

Kad ugdytumės kantrybę, turime melsti Jehovą šventosios dvasios. Jis dosniai jos duoda tiems, kas juo pasitiki (Lk 11:13). Dievo dvasia, žinoma, yra labai galinga jėga, tačiau ir mes patys turime daryti, kas mūsų valioje, kad būtume kantresni (Ps 86:10, 11). Kantrybė mumyse įsišaknys, jeigu stengsimės ją rodyti kasdien. Bet tai pavyksta ne visada. Kas čia mums padėtų?

Kantrumo galime mokytis tyrinėdami tobulą Jėzaus pavyzdį ir juo sekdami. Apaštalas Paulius rašė, kad būtina apsivilkti naująjį žmogų, kurio viena ryškiausių savybių yra kantrumas, ir pridūrė: „Teviešpatauja jūsų širdyse Kristaus ramybė“ (Kol 3:10, 12, 15). Tokia ramybė mūsų širdyse viešpataus, jeigu, kaip ir Jėzus, tvirtai tikėsime, jog Dievas atėjus metui visa, kas kelia mums nerimą, pakeis į gera. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, sugebėsime neprarasti kantrybės, kad ir kas dėtųsi aplinkui (Jn 14:27; 16:33).

Mes, aišku, trokštame kuo greičiau pamatyti Dievo pažadėtą naująjį pasaulį. Tačiau svarbu prisiminti, kodėl Jehova iki šiol dar nepašalino dabartinės pasaulio santvarkos – jis yra kantrus. Biblijoje rašoma: „Jehova nedelsia tesėti pažado, nors kai kurie tai laiko delsimu, bet yra jums kantrus, – jis nenori, kad kuris nors pražūtų, bet kad visi turėtų galimybę atgailauti“ (2 Pt 3:9). Mąstydami apie tokią Dievo kantrybę, argi ir patys nejaučiame paskatos būti kantresni su kitais? (Rom 2:4) Dabar pakalbėkime, kokiomis aplinkybėmis mums ypač gali prireikti kantrybės.

Tokių situacijų gali pasitaikyti kasdien. Tarkime, nori pasakyti kai ką svarbaus, bet turi palaukti, kol baigs šnekėti kitas (Jok 1:19). Kantrybės reikia ir kai tave erzina koks nors bendratikio įprotis. Tokiu atveju nereaguosime pernelyg audringai, jei atminsime, kaip Jehova ir Jėzus žiūri į mūsų pačių silpnybes. Jie juk susitelkia ne į trūkumus, o į gražias savybes ir kantriai stebi mūsų pastangas keistis į gera (1 Tim 1:16; 1 Pt 3:12).

Kantrybės prireikia ir tada, kai mums pareiškia, kad ką nors padarėme ar pasakėme ne taip. Tada lengva būtų supykti ar imti teisintis. Bet štai ką pataria Dievo Žodis: „Kantri dvasia vertingesnė, negu išpuikusi. Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“ (Mok 7:8, 9). Taigi net jeigu mums mestas kaltinimas yra visiškai nepagrįstas, turime neprarasti kantrybės ir gerai pagalvoti prieš ką sakydami. Taip darė ir Jėzus, kai kiti svaidė jam tuščius kaltinimus (Mt 11:19).

Kantrybės reikia ir tėvams, ypač tada, kai pastebi, kad būtina pataisyti vaiko mąstyseną ar rauti iš jo širdies netinkamus troškimus. Štai kaip buvo su Matijasu, dabar tarnaujančiu Skandinavijos Betelyje. Paauglystėje Matijasas dėl savo tikėjimo nuolat patirdavo patyčių mokykloje. Iš pradžių jo tėvai nieko apie tai nežinojo. Tačiau jie pastebėjo, kad sūnus keičiasi – ima abejoti, ar jo įsitikinimai tikrai teisingi. „Reikėjo labai daug kantrybės“, – prisimena Matijaso tėtis Jilisas. Matijasas klausdavo: „Kas yra Dievas? O kas, jei Biblija nėra Dievo Žodis? Iš kur žinoti, kad Dievas tikrai reikalauja iš mūsų to ar ano?“ Tėčiui jis sakydavo: „Ar gali kas mane kaltinti už tai, kad mano nuomonė ir įsitikinimai kitokie nei tavo?“

Jilisas sako: „Kartais sūnus šito klausinėdavo piktai. Bet supykęs jis būdavo ne ant mamos ar ant manęs, o ant mūsų įsitikinimų, manydamas, kad būtent dėl jų gyvenimas jam yra toks sunkus.“ Kaip Jilisas elgėsi? „Drauge su sūnumi atsisėsdavome ir ištisas valandas kalbėdavomės, – sako jis. – Aš daugiausia klausydavausi ir tik prorečiais užduodavau vieną kitą klausimą, kad iki galo suprasčiau jo jausmus ir požiūrį. Kartais jam ką nors paaiškindavau ir leisdavau dieną ar dvi apie tai pagalvoti. Tada vėl kalbėdavomės. O kartais pasakydavau, kad pats turiu kelias dienas pagalvoti apie kokią nors jo išreikštą mintį. Tokie reguliarūs pokalbiai padėjo Matijasui palaipsniui suvokti Biblijos mokymus apie išpirką, Dievo visavaldystę, jo meilę ir įsitikinti, kad tie mokymai teisingi. Tam reikėjo laiko ir buvo nelengva. Bet meilė Jehovai jo širdyje po truputį augo. Mudu su žmona labai džiaugiamės, kad mūsų kantrybė sūnaus paauglystės metais atsipirko ir mums pavyko paliesti jo širdį.“

Jilisas su žmona, kantriai mokydami savo sūnų, tvirtai tikėjo, kad jiems padės Jehova. Brolis prisimena: „Matijasui dažnai sakydavau, kad mes su mama iš didelės meilės jam dar karščiau melsdavome Jehovą padėti jam viską suprasti.“ Kokie laimingi tėvai dėl to, kad nepritrūko kantrybės!

Krikščionims reikia kantrybės rūpinantis ne vien dvasine, bet ir fizine kitų gerove, pavyzdžiui, prižiūrint sergančius šeimos narius ar draugus. Čia verta paminėti mūsų sesę Elenąb, irgi iš Skandinavijos.

Maždaug prieš aštuonerius metus Elenos vyras patyrė du insultus. Buvo smarkiai pažeistos jo smegenys ir nuo tada jis nebegali jausti nei džiaugsmo, nei liūdesio, taip pat nesugeba kitų atjausti. Elenai dėl to labai nelengva. Ji sako: „Reikia daug kantrybės. Ir daug maldų.“ Ji priduria: „Mano mėgstamiausia ir labiausiai paguodžianti Biblijos eilutė yra Filipiečiams 4:13, kur sakoma: „Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina.“ Elena neabejoja, kad Jehova ją sustiprins, todėl pajėgia viską kantriai ištverti (Ps 62:6, 7 [62:5, 6, Brb]).

Geriausias kantrumo pavyzdys, be abejo, yra Jehova (2 Pt 3:15). Jo Žodyje aprašytas ne vienas atvejis, kai jis parodė didžiulę kantrybę (Neh 9:30; Iz 30:18). Ar prisimename, kaip jis reagavo, Abraomui ėmus klausinėti dėl Sodomos sunaikinimo? Visų pirma, Dievas Abraomo nepertraukė, leido jam išsisakyti ir kantriai išklausė jo nuogąstavimus. Be to, kai Abraomas jam užduodavo klausimą, Jehova atsakydavo pakartodamas Abraomo žodžius. Šitaip Dievas parodė, kad vyro atidžiai klausosi. Taip pat patikino savo tarną, jog nesunaikins Sodomos, net jeigu tenai ras tik dešimt teisiųjų (Pr 18:22–33). Koks puikus pavyzdys, kaip reikia kantriai kitą išklausyti ir nereaguoti į jo žodžius pernelyg jautriai!

Kantrybė – labai svarbus naujojo žmogaus bruožas; juo dera pasižymėti visiems krikščionims. Jeigu iš visų jėgų stengsimės šią savybę ugdytis, rodysime pagarbą mūsų kantriam dangiškajam Tėvui ir būsime tarp „tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi pažadus“ (Hbr 6:10–12).