Jei tave kas nors įžeidė

KERŠTAS yra saldus — toks daugelio žmonių požiūris. Aišku, normalu pasipiktinti, kai mus kas užgauna ar nuskriaudžia. Turėdami įgimtą gėrio ir blogio sampratą, trokštame, kad neteisybė būtų atitaisyta. Tiktai kaip?

Įžeidimų būna visokių, mažesnių ir didesnių — pliaukštelėjimas, stumtelėjimas, niekinimas, užgauliojimas žodžiais, mušimas, apiplėšimas ir taip toliau. Kaip jautiesi, kai tave kaip nors užgauna? Šiandien, atrodo, daugelį tokiais atvejais apsėda mintis: „Aš priversiu juos už tai sumokėti!“

Jungtinių Valstijų vidurinėse mokyklose neretai žemesnių klasių moksleiviai juos drausminančius mokytojus keršydami melagingai apkaltina blogu elgesiu su jais. „Kai metamas toks kaltinimas, mokytojo reputacija sutepama“, — sako Naujojo Orleano mokytojų sąjungos prezidentė Brenda Mičel. Net kai įrodoma, kad kaltinimai neteisingi, žalos pasekmės gali būti ilgalaikės.

Įstaigose vis daugiau nepatenkintų darbuotojų keršija darbdaviams gadindami ar naikindami svarbią informaciją, esančią bendrovės kompiuteriuose. Kiti vagia ir pardavinėja arba tiesiog dalija kompanijos paslaptis. Be kompiuterinių rinkmenų vagysčių, „darbe tebėra įprasta kerštaujant vogti visokią kompanijos nuosavybę“, — pranešama The New York Times. Kad taip neatsitiktų, nemažai įmonių imasi tokių atsargumo priemonių: apsaugininkas palydi atleistą darbuotoją iki jo darbo vietos, palaukia, kol šis susirenka savo daiktus, ir tada išveda jį iš patalpų.

Bet visų dažniausiai vienas kitam keršija draugai, pažįstami, šeimos nariai. Užsigavus dėl kokio nemalonaus žodžio ar neapgalvoto poelgio, daugeliui taip ir knieti atsakyti tuo pačiu. Jeigu draugas kalbėjo su tavimi šiurkštokai, ar tau norisi atsikirsti panašiai? Jei įskaudino kas nors iš namiškių, ar kuri planus atsilyginti? Kaip lengva to griebtis, kai įžeidėjas — artimas žmogus!

Keršyti kvaila

Tie, kas siekia atsikeršyti, paprastai tikisi taip palengvinti savo emocines kančias dėl patirto įžeidimo. Štai Biblijoje sakoma, kad hebrajų patriarcho Jokūbo sūnūs, sužinoję, jog kanaanietis Sichemas išprievartavo jų seserį Diną, „įsižeidė ir labai supyko“ (Pradžios 34:1-7; Brb). Degdami kerštu už seseriai padarytą skriaudą du Jokūbo sūnūs surengė sąmokslą prieš Sichemą ir jo namus. Prisidengę klasta Simeonas su Leviu nuėjo į tų kanaaniečių miestą ir išžudė ten visus vyriškius, žinoma, ir Sichemą (Pradžios 34:13-27).

Ar tas kraujo praliejimas davė ką nors gero? Jokūbas, sužinojęs, ką padarė jo sūnūs, griežtai papriekaištavo jiems: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams [...]. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima“ (Pradžios 34:30). Taigi, kerštas ne tik nepalengvino padėties, bet dar pasunkino — Jokūbo šeima nuo tol turėjo saugotis įpykusių kaimynų antpuolių. Matyt, todėl Dievas ir liepė Jokūbui persikelti su šeima iš tos vietovės į Betelį (Pradžios 35:1, 5).

Tai, kas įvyko po Dinos išprievartavimo, pamoko kai ko labai svarbaus. Kerštas dažnai gimdo kerštą, ir tai gali niekad nesibaigti. Tad teisingai byloja viena vokiečių patarlė: „Už kerštą neilgai būna neatkeršyta.“

Tai niekada nesibaigia

Vis galvoti, kaip atsilyginti tam, kas mus užgavo, yra žalinga. Vienoje knygoje rašoma: „Įniršis žlugdo. Tu nuolat mąstai apie patirtas nuoskaudas, mintyse keiki savo įžeidėjus, kuri planus atkeršyti ir taip eikvoji laiką bei jėgas“ (Forgiveness—How to Make Peace With Your Past and Get On With Your Life). Biblijoje apie tai vaizdžiai sakoma: „Pavydas pūdo kaulus“ (Patarlių 14:30).

Iš tikrųjų, ar gali žmogus būti linksmas, jei jo viduje verda neapykanta ir kitokie neigiami jausmai? Vienas apžvalgininkas pasakė: „Jeigu manote, kad „kerštas yra saldus“, pažiūrėkite į veidus tų, kurie juo gyvena daugelį metų.“

Prisiminkime, kas vyksta daugelyje pasaulio regionų, kur tvyro etninė ir religinė nepakanta. Dažnai į nužudymą atsakoma nužudymu, todėl priešiškumas nuolat stiprėja ir kraujo liejimas nesiliauja. Pavyzdžiui, kai nuo teroristų susprogdintos bombos žuvo 18 jaunuolių, gedinti moteris šaukė: „Mes turime jiems atkeršyti tūkstanteriopai!“ Kai taip elgiamasi, smurtas ir toliau plinta, o į konfliktą įsitraukia vis daugiau žmonių.

„Akis už akį“

Kai kas mano, kad Biblija pateisina kerštingumą. Jie samprotauja: „Argi Biblijoje nesakoma „akis už akį, dantis už dantį“?“ (Kunigų 24:20). Nepasigilinus į įstatymą „akis už akį“, gali atrodyti, kad jis skatino kerštauti. Tačiau iš tikrųjų jis padėdavo neprotingo keršto išvengti. Kaip tai suprasti?

Jeigu izraelitas užpuldavo savo tautietį ir išmušdavo jam akį, Įstatyme už tai buvo numatyta teisinga bausmė. Tačiau pats nukentėjusysis negalėdavo keršyti užpuolikui ar jo šeimos nariams. Įstatymas reikalavo apie nusikaltimą pranešti tiems, kas buvo įgalioti spręsti tokius klausimus, — paskirtiems teisėjams. Žinojimas, kad tas, kuris sąmoningai padarė kitam skriaudą ar jį sužalojo, bausmei susilauks to paties, daugelį sustabdydavo nuo keršto. Bet atkreipkime dėmesį į dar svarbesnį dalyką.

Prieš duodamas minėtą įstatymą dėl atpildo už skriaudą, Jehova Dievas Izraelio tautai per Mozę pasakė: „Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. [...] Nekeršykite ir atleiskite“ (Kunigų 19:17, 18, Brb). Taigi žodžių „akis už akį, dantis už dantį“ nereikia atsieti nuo konteksto — viso Įstatymo, kurį Jėzus apibendrino dviem įsakymais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. [...] Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:37-40). Tad ką turėtų tikrieji krikščionys daryti, jeigu patiria neteisybę?

Siek taikos

Biblijoje Jehova vadinamas „ramybės Dievu“ ir jo garbintojai raginami ‘ieškoti ramybės ir vytis ją’ (Hebrajams 13:20; 1 Petro 3:11). Bet ar taip elgtis išmintinga?

Jėzus, tarnaudamas žemėje, buvo priešų persekiojamas, apspjaudytas, sumuštas, jį išdavė artimas draugas, paliko net ištikimi sekėjai (Mato 26:48-50; 27:27-31). Kaip Jėzus į tai reagavo? „Įžeidinėjamas jis neatsakė įžeidimais, — rašė apaštalas Petras, — kentėdamas negrasino, bet patikėjo save tam, kuris teisia teisingai“ (1 Petro 2:23, NW).

„Kristus kentėjo už jus, — paaiškino Petras, — palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Taip, krikščionys yra skatinami sekti Jėzumi, taigi ir tuo, kaip jis ištvėrė neteisybę. Kalno pamoksle Jėzus apie tai mokė: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mato 5:44, 45).

Kaip į tikrą ar įsivaizduojamą įžeidimą reaguoja tie, kas sekdami Kristaus pavyzdžiu myli kitus? Patarlių 19:11 (Brb) sakoma: „Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja ir jam yra garbė nekreipti dėmesio į neteisybę.“ Taip pat jie laikosi tokio patarimo: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Romiečiams 12:21). Kaip tai skiriasi nuo kerštingumo dvasios, vyraujančios šių dienų pasaulyje! Tikra krikščioniška meilė padeda nuslopinti norą atsikeršyti, skatina „nekreipti dėmesio į neteisybę“, nes meilė „nelaiko nuoskaudų sąskaitos“ (1 Korintiečiams 13:5, Jr).

Ar tai reiškia, kad jeigu tapome nusikaltimo auka arba iškyla toks pavojus, turime nuolankiai su tuo susitaikyti? Visai ne. Pauliaus žodžių „nugalėk pikta gerumu“ nereikia suprasti kaip patarimo krikščionims trokšti kankinystės. Kai mus užpuola, tikrai turime teisę gintis. Jei nukentėjome patys ar mūsų turtas, galime iškviesti policiją. Jeigu su mumis kas nors blogai elgiasi darbe ar mokykloje, tinkama kreiptis į atsakingas valdžios institucijas (Romiečiams 13:3, 4).

Vis dėlto gerai turėti omenyje, jog tikrasis teisingumas šioje santvarkoje sunkiai pasiekiamas. Nemažai žmonių dėl jo kovoja visą savo gyvenimą, bet nieko nelaimi, todėl nusivilia ir tampa pikti, pagiežingi.

Šėtonas labai norėtų matyti žmones susiskaldžiusius, draskomus keršto bei neapykantos (1 Jono 3:7, 8). Bet daug verčiau klausyti šių Biblijos žodžių: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: ‘Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats’“ (Romiečiams 12:19). Kai atiduodame viską į Jehovos rankas, išvengiame didelių kančių, pykčio, smurto (Patarlių 3:3-6).

[Anotacija 22 puslapyje]

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. [...] Mylėk savo artimą kaip save patį“

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Meilė „nelaiko nuoskaudų sąskaitos“ (1 Korintiečiams 13:5, Jr)