„Suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo“

 1. Ką reiškia bijoti Dievo?

KRIKŠČIONYS Dievą ne tik myli, bet ir jo bijo. Bet kaip įmanoma mylėti ir sykiu bijoti? Kalbėdami apie Dievo baimę, turime omenyje ne tokį jausmą, kuris žmogui kelia siaubą ar išgąstį. Tie, kurie Dievo bijo, žavisi juo, nuoširdžiai gerbia ir saugosi nuvilti. Savo ryšį su Kūrėju jie labai brangina (Ps 111:10; Pat 8:13).

 2. Apie ką, remdamiesi Psalmyno 86:11, šiame straipsnyje pakalbėsime?

² Perskaityk Psalmyno 86:11. Šie karaliaus Dovydo žodžiai rodo, kad jis gerai suvokė, kaip svarbu Dievo bijoti. O ar mes tai suvokiame? Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl Jehovos vardą turime laikyti pagarboje. Taip pat pakalbėsime, kaip, skatinami Dievo baimės, turėtume elgtis.

 3. Koks reginys galėjo priminti Mozei, kaip svarbu laikyti pagarboje Jehovos vardą?

³ Tik įsivaizduok, kaip jautėsi Mozė slėpdamasis oloje ir stebėdamas įspūdingą reginį – prieš jo akis savo šlovėje praėjo pats Jehova. Tas reginys, reikia manyti, buvo tiesiog kvapą gniaužiantis. Dievas Mozei, tikriausiai per angelą, pasakė: „Aš esu Jehova. Aš, Jehova, esu Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos, rodantis ištikimąją meilę tūkstančiams ir atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Iš 33:17–23; 34:5–7). Šis stulbinamas reginys Mozei ilgam įsirėžė į atmintį – tardamas Jehovos vardą jis, ko gero, ne kartą tą įvykį prisimindavo. Ne veltui vėliau Mozė Izraelio tautai prisakė bijoti „šlovingo ir pagarbą keliančio Dievo Jehovos vardo“ (Įst 28:58).

 4. Kokie apmąstymai kels mums pagarbią Dievo baimę?

⁴ Žinoti, kuo Dievas vardu, nepakanka – svarbu suvokti, koks Dievas tuo vardu vadinasi. Mąstykime, pavyzdžiui, apie tai, kad jis galingas, išmintingas, teisingas ir kupinas meilės. Tokie apmąstymai kels mums pagarbią Dievo baimę (Ps 77:11–15).

5, 6. a) Kokia Dievo vardo reikšmė? b) Ką, remiantis Išėjimo 3:13, 14 ir Izaijo 64:8, Jehova daro, kad įvyktų jo valia?

⁵ Ką Dievo vardas reiškia? Daugelio biblistų nuomone, „jis daro, kad būtų“. Tai leidžia suprasti, kad Jehovai niekas nesutrukdys įgyvendinti savo valios – visi jo užmojai bus įvykdyti.

⁶ Visų pirma, Jehova gali būti tuo, kuo pagal aplinkybes prireikia, kad atliktų, ką sumanęs. (Perskaityk Išėjimo 3:13, 14.) Apie tai mąstydami savo Dievu negalime nesigėrėti. Be to, Jehova įgalina jam tarnaujančius netobulus žmones būti, kuo reikia, kad jo valia įvyktų. (Perskaityk Izaijo 64:8.) Visa tai laiduoja, kad Jehovai niekas nesutrukdys ir jo apreikštas žodis visada išsipildys (Iz 46:10, 11).

 7. Kaip galime sustiprinti savo ryšį su dangiškuoju Tėvu?

⁷ Apmąstydami, ką mūsų dangiškasis Tėvas yra padaręs ir ką daryti įgalina mus, stipriname savo ryšį su juo. Pagarbią baimę mums kelia, pavyzdžiui, įstabūs Jehovos kūriniai (Ps 8:3, 4). Didžiulį įspūdį daro ir tai, kiek daug jis nuveikia per savo ištikimus tarnus. Jehovos vardas išties šlovingas! Jis daug pasako ir apie patį Jehovą, ir apie jo darbus (Ps 89:7, 8).

 8. Ką suprantame iš žodžių, užrašytų Pakartoto Įstatymo 32:2, 3?

⁸ Prieš pat izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę, Jehova padiktavo Mozei vienos giesmės žodžius (Įst 31:19). Mozė savo ruožtu turėjo jos išmokyti visą tautą. Mąstydami, pavyzdžiui, apie tai, kas rašoma Pakartoto Įstatymo 32:2, 3 (perskaityk), galime daryti išvadą, kad Jehova nori apreikšti savo vardą žmonėms. Vadinasi, to vardo nevalia slėpti. Ir nereikia bijoti jo tarti, lyg tai būtų kokia šventvagystė. Minėta giesmė izraelitus labai įkvėpė. Visa, ką Mozė kalbėjo apie Jehovą ir šlovingą jo vardą, ko tądien tautiečius mokė, buvo „it dulksna ant žolynų“ – sustiprino tikėjimą ir pakėlė dvasią. O kaip mes turėtume žmones mokyti, kad padėtume jiems išsiugdyti tikėjimą ir pakeltume dvasią?

 9. Kaip mes šloviname Jehovos vardą?

⁹ Skelbdami gerąją naujieną viešai ir po namus, ieškokime progų parodyti žmonėms Dievo vardą Biblijoje. Taip pat pasiūlykime paskaityti Biblija pagrįstų leidinių, pažiūrėti vaizdo siužetų, susirasti straipsnių mūsų interneto svetainėje. Apie Jehovą stenkimės paliudyti darbe, mokykloje, kur nors keliaudami. Pasakodami, kokią nuostabią ateitį Dievas yra pažadėjęs, padedame daugeliui pamatyti jį kitoje šviesoje. Kai apie dangiškąjį Tėvą mokome tiesos – demaskuojame apie jį skleidžiamus melus ir šmeižtus, – mes šloviname jo vardą. Savo akimis matome, kad Biblijos mokymai padeda žmonėms išsiugdyti tikėjimą ir pakelia jiems dvasią (Iz 65:13, 14).

10. Kodėl nepakanka studijuotoją supažindinti su Dievo įstatymais ir priesakais?

¹⁰ Labai norime, kad Biblijos studijuotojai Jehovą kuo geriau pažintų ir nebijotų kreiptis į jį vardu. Bet ar to pasieksime vien tik supažindindami juos su Dievo įstatymais, nustatytomis moralės normomis ir taisyklėmis? Nuovokus studijuotojas tuos įstatymus ir reikalavimus tikriausiai netruks perprasti, taip pat matys, kaip naudinga jų laikytis. Bet ar jų laikysis dėl to, kad Jehovą myli? Prisiminkime, Adomas su Ieva meilės savo Kūrėjui pristigo, todėl jo įsakymą sulaužė (Pr 3:1–6). Taigi, supažindinti studijuotoją su Dievo įstatymais ir priesakais nepakanka. Jam būtina pamilti patį tų įstatymų Davėją.

11. Kaip galime padėti Biblijos studijuotojui pamilti Jehovą?

¹¹ Jehova įstatymus davė ir moralės normas nustatė mūsų labui (Ps 119:97, 111, 112). Tačiau Biblijos studijuotojas tai supras tik tada, jei įžvelgs, kad visi tie priesakai pagrįsti meile. Galime jo pasiteirauti, kodėl Dievas vieną ar kitą įstatymą davė, ką tas įstatymas apie jį pasako. Jei mokysime studijuotoją mąstyti apie tai, koks yra Jehova, ir ugdytis pagarbą jo šlovingam vardui, tikėtina, pasieksime jo širdį. Tada žmogus pamils Dievą ir jo įstatymų laikysis noriai (Ps 119:68). Jis sustiprins savo tikėjimą ir bus pasirengęs atlaikyti sunkius išbandymus (1 Kor 3:12–15).

12. Kas Dovydui sykį nutiko dėl to, kad nebuvo visa širdimi nusistatęs elgtis dorai, ir kokios buvo to pasekmės?

¹² Karalius Dovydas meldė Jehovą suvienyti jo širdį (Ps 86:11). Gyvenime jis ne kartą buvo patyręs, kaip lengvai širdis gali tapti pasidalijusi, palinkti į tai, kas neteisinga. Sykį, vaikštinėdamas ant rūmų stogo, jis pamatė besimaudančią moterį, kito vyro žmoną. Ar tuo momentu karalius buvo visa širdimi nusistatęs elgtis dorai? Nors žinojo įsakymą: „Negeisi savo artimo žmonos“, veikiausiai jis ir toliau nenuleido nuo tos moters akių (Iš 20:17). Dovydas visą gyvenimą mylėjo Jehovą ir pagarbiai jo bijojo, bet tąkart troškimą jo klausyti nustelbė geismas. Pamiršęs Dievo baimę jis sunkiai nusidėjo ir užtraukė Jehovos vardui negarbę. Dėl to, ką padarė, kentėti teko niekuo dėtiems žmonėms, įskaitant jo paties šeimą (2 Sam 11:1–5, 14–17; 12:7–12).

13. Iš kur žinome, kad Jehova atsakė į Dovydo prašymą?

¹³ Jehova padėjo Dovydui suvokti, kokia sunki buvo jo nuodėmė (2 Sam 12:13; Ps 51:2–4, 17). Karalius atgailavo dėl to, ką padarė, ir sulaukė Dievo malonės, tačiau savo karčios patirties niekada nepamiršo. Dovydo prašymas, užrašytas Psalmyno 86:11, rodo, kad jis troško tarnauti Dievui visa širdimi. Ar jo malda buvo išklausyta? Taip. Vėliau Jehova pasakė: „Mano tarnas Dovydas [...] visa širdimi buvo su manimi“ (1 Kar 14:8; 15:3).

14. Apie ką ir kodėl turėtume pagalvoti?

¹⁴ Mes, suprantama, nenorime, kad su mumis nutiktų kaip su Dovydu. Todėl visi – tiek ilgamečiai Dievo tarnai, tiek neseniai pradėję eiti tiesos keliu – turėtume pagalvoti: „Ar tarnauju Dievui visa širdimi? Ar priešinuosi Šėtono mėginimams ją sugadinti?“

15. Kaip Dievo baimė mus skatins elgtis, jei pamatysime ką nors nepadoraus?

¹⁵ Ką darai, jei, pavyzdžiui, televizoriaus ar kompiuterio ekrane pamatai kokį nepadorų vaizdą? Galbūt sakysi, kad tai – ne pornografija. Bet pagalvok: jei nenugręši akių, ar tuo nepasinaudos Šėtonas? ar negalėtų kokia nuotrauka ar filmas paveikti tavo širdies? (2 Kor 2:11) Nepadorų vaizdą galime palyginti su nedideliu metaliniu pleištu, kuriuo žmogus perskelia didelį rąstgalį. Iš pradžių į rąstą jis suvaro pleišto smaigalį. Paskui pleištą kala vis giliau, kol galiausiai medis skyla pusiau. Panašiai gali būti ir su nepadoriais vaizdais. Tai, kas iš pažiūros atrodo nereikšminga ir nekalta, per laiką gali padalyti mūsų širdį ir privesti prie nuodėmės. Tad neįsileiskime į savo širdį nieko, kas netyra, kad ji, kaip rašė Dovydas, visada bijotų Jehovos vardo.

16. Kokie klausimai sulaikys mus nuo klaidingo žingsnio?

¹⁶ Šėtonas ir kitokiais būdais gundo nusidėti. Tokiais atvejais lengva leistis į svarstymus ir ieškoti pasiteisinimų, pavyzdžiui: „Nuo bendruomenės už tai neatskiria, tad gal nieko baisaus, jei...“ Taip mąstyti būtų didelė klaida. Kur kas geriau būtų galvoti taip: „Jei pasiduočiau pagundai, prie ko tai privestų? Ar neužtraukčiau Jehovos vardui negarbės? Ar Dievo nenuliūdinčiau? Ar neprarasčiau jo malonės?“ Tad melskime Jehovą, kad padėtų į tuos klausimus atsakyti sąžiningai (Jok 1:5). Tai sulaikys mus nuo klaidingo žingsnio ir įkvėps ryžto, kaip ir Jėzus, pasakyti: „Eik šalin, Šėtone!“ (Mt 4:10).

17. Kas nutiktų, jei mėgintume tarnauti Jehovai ne visa širdimi? Prašom pailiustruoti.

¹⁷ Jei mėgintume tarnauti Jehovai padalyta, ne visa širdimi, patirtume nesėkmę. Kaip tą suprasti? Įsivaizduokime komandą, kurios žaidėjai vienas su kitu nesutaria. Vieni nori garbės sau, kiti žaisdami nesilaiko taisyklių, dar kiti neklauso trenerio. Tokia komanda varžybas vargu ar laimės, juk sėkmė daug priklauso nuo to, ar sportininkai vieningi. Kad tarnautume Jehovai visa širdimi, kitaip sakant, kad ji būtų kaip darni ir sėkminga komanda, mūsų troškimai, jausmai ir mintys turi derėti su Jehovos valia (Mt 22:36–38). Nepamirškime: Šėtonas norėtų mūsų širdį sugadinti. Todėl visomis išgalėmis ją saugokime!

18. Kam tave įkvepia žodžiai, užrašyti Michėjo 4:5?

¹⁸ Kaip ir Dovydas, melskime Jehovą: „Suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo.“ Ir pagal tai, ko meldžiame, stenkimės gyventi. Visi mūsų sprendimai ir doras elgesys tegu aiškiai byloja, kad šventą Jehovos vardą laikome pagarboje (Pat 27:11). Ir teįkvepia kiekvieną iš mūsų šie pranašo Michėjo žodžiai: „Mes žengsime su Jehovos, savojo Dievo, vardu per amžių amžius“ (Mch 4:5).