Ištikimybę Dievui sergėk nepadalyta širdimi

„Pamokyk mane, Viešpatie, [...] kad vaikščiočiau tau ištikimas! Išlaikyk mano širdį prie to vieno, kad ji bijotų tavo vardo!“ (PS 86:11, Jr).

1, 2. a) Kas, remiantis Psalmyno 86:2, 11, padės likti ištikimiems Jehovai, kai užklups išmėginimai ir gundymai? b) Kada metas ugdytis besąlygišką ištikimybę Dievui?

KODĖL vienas kitas krikščionis, nesulaužęs ištikimybės Dievui, kai buvo kalinamas, persekiojamas, vėliau pasidavė materializmui? Atsakymą rasime pasigilinę, kas slypi žmogaus širdyje — koks iš tikrųjų mūsų vidus. Kaip rodo 86-os psalmės žodžiai, ištikimybę sergsti tokia širdis, kuri yra nepasidalijusi ir nekrypsta tai į vieną, tai į kitą pusę. „Apsaugok mano gyvybę, nes aš tau atsidavęs! — meldė psalmininkas Dovydas. — Gelbėk savo tarną, kuris pasitiki tavim!“ Jis dar prašė: „Pamokyk mane, Viešpatie, savo kelio, kad vaikščiočiau tau ištikimas! Išlaikyk mano širdį prie to vieno, kad ji bijotų tavo vardo!“ (Ps 86:2, 11, Jr).

² Jeigu kliaujamės Jehova tik iš dalies, o ne visa širdimi, ją pavilios kiti dalykai ir tada mūsų atsidavimas tikrajam Dievui ims silpnėti. Savanaudiški troškimai yra tarsi nematomos minos kelyje. Net jeigu gebame likti ištikimi Jehovai sunkiomis aplinkybėmis, vėliau galime pakliūti į Šėtono spąstus. Todėl labai svarbu ugdytis širdyje ištikimybę Dievui dabar, nelaukiant, kol užklups išbandymai bei gundymai! „Atsidėjęs saugok savo širdį“, — patariama Biblijoje (Pat 4:23). Kaip? Čia daug vertinga pasimokome iš atsitikimo su vienu pranašu, kurį Jehova siuntė iš Judo pas Izraelio karalių Jeroboamą.

„Duosiu tau dovaną“

 3. Kaip Jeroboamas sutiko Dievo pranašo perduotą nuosprendį?

³ Įsivaizduok tokią sceną. Į šiaurinę karalystę, kurią sudaro dešimt Izraelio giminių, atsiųstas Dievo tarnas jos valdovui Jeroboamui, įvedusiam veršio kultą, perduoda grėsmingą žinią. Karalius užsirūstina ir liepia savo vyrams pasiuntinį suimti. Bet Jehova nepalieka pranašo. Kai tik Jeroboamas, pykčio apimtas, ištiesia į atvykėlį ranką, įvyksta stebuklas — ranka sustingsta, o aukuras, prie kurio klaidatikiai atlieka savo apeigas, sugriūva. Akimirksniu Jeroboamas pasikeičia ir dabar jau kreipiasi į šį žmogų pagalbos: „Prašau maldauti Viešpaties, savo Dievo, malonės [...] ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta.“ Pranašas meldžiasi ir ranka išgyja (1 Kar 13:1-6).

 4. a) Kodėl karaliaus siūlymas buvo tikras pranašo ištikimybės išmėginimas? b) Koks buvo pranašo atsakymas?

⁴ Paskui Jeroboamas šiam tikrojo Dievo tarnui pasiūlo: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Duosiu tau dovaną“ (1 Kar 13:7). Kaip pranašui elgtis? Eiti į svečius pas karalių, kuriam pats ką tik paskelbė smerkiamą nuosprendį? (Ps 119:113) Ar atsisakyti kvietimo, net jeigu karalius, regis, atgailauja? Jeroboamas, be abejo, turtingas ir draugams gali duoti brangių dovanų. Jeigu Dievo tarnas širdyje trokštų materialinių gėrybių, jam toks karaliaus siūlymas, ko gero, būtų nemenkas išmėginimas. Bet Jehova savo pasiuntiniui buvo liepęs: „Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši.“ Todėl jis karaliui tiesiai ir sako: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, neisiu su tavimi. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens.“ Pranašas palieka Betelį kitu keliu nei atėjo (1 Kar 13:8-10). Ko toks jo sprendimas pamoko mus apie atsidavimą, kylantį iš visos širdies? (Rom 15:4)

„Būkime patenkinti“

 5. Kaip materializmas gali būti kliūtis likti ištikimu Dievo tarnu?

⁵ Gali atrodyti, jog materializmas ne kliūtis likti ištikimu Dievo tarnu, bet iš tikrųjų yra kitaip. Imkime kiekvienas ir pasvarstykime. Ar tikiu Jehovos pažadu aprūpinti būtiniausiais dalykais? (Mt 6:33; Hbr 13:5) Ar, užuot stengęsis bet kokia kaina įsigyti geresnių, tačiau šiuo metu man neįperkamų daiktų, negalėčiau apsieiti be jų? (Perskaityk Filipiečiams 4:11-13.) Ar nevilioja mintis laiką, skirtą teokratinei veiklai, aukoti tam, kad turėčiau viską, ko dabar geidžiu? Ar ištikima tarnystė Jehovai yra man svarbiausia gyvenime? Atsakymus į šiuos klausimus daugiausia lemia tai, kiek nuoširdus mūsų noras tarnauti Dievui. Apaštalas Paulius rašė, kad atsidavimas Dievui yra „didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti“ (1 Tim 6:6-8).

 6. Kokias „dovanas“ mums gali siūlyti ir kas padės apsispręsti, ar jas priimsime?

⁶ Štai galbūt darbdavys nori mus paaukštinti tarnyboje siūlydamas didesnę algą ir kitokių trokštamų dalykų. O gal žinome, jog geresnį atlyginimą gausime išvykę dirbti svetur ar net į kitą pasaulio kraštą. Visa tai iš pradžių gali atrodyti kaip Dievo dovana. Bet ar neturėtume prieš apsispręsdami ištirti savo motyvus? Pirmiausia pagalvokime, kaip viena ar kita, ko ruošiamės imtis, paveiks mūsų santykius su Jehova.

 7. Kodėl taip svarbu rauti iš savo širdies materializmo daigus?

⁷ Šėtono valdomas pasaulis be perstojo perša materializmą. (Perskaityk 1 Jono 2:15, 16.) Šio valdovo tikslas yra sugadinti mūsų širdį. Todėl būkime budrūs ir, įžvelgę širdyje materializmo daigus, tuoj pat raukime juos lauk (Apr 3:15-17). Štai Jėzus iškart atmetė Šėtono siūlymą turėti rankose viso pasaulio karalystes (Mt 4:8-10). Vėliau ir kitus perspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12:15). Ištikimybė Jehovai padės kliautis juo, o ne savimi.

Senasis pranašas „jam melavo“

 8. Kaip dar buvo mėginama Dievo pasiuntinio ištikimybė?

⁸ Jehovos pranašui, apie kurį čia kalbame, ir toliau viskas būtų gerai klostęsi, jeigu jis būtų keliavęs tiesiai į namus. Tačiau netikėtai jam teko naujas išmėginimas. „Betelyje gyveno senas pranašas, — rašoma Biblijoje. — Atėję jo sūnūs papasakojo jam visa“, kas tą dieną atsitiko. Tada šis senas vyras liepė pabalnoti asilą ir leidosi vytis Jehovos pasiuntinio. Netrukus rado jį ilsintis po dideliu medžiu ir pakvietė pas save į svečius siūlydamas pavaišinti. Tikrojo Dievo tarnui atsisakius, anas tarė: „Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, [...] man Viešpaties įsakymu angelas tarė: ‘Parsivesk jį atgal į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti.’“ Bet iš Biblijos žinome, kad senasis vyras „jam melavo“ (1 Kar 13:11-18).

 9. Kas Šventajame Rašte sakoma apie klastūnus ir kam jie pridaro žalos?

⁹ Kad ir kokie buvo senojo pranašo motyvai, jis sakė netiesą. Galbūt kadaise ištikimai tarnavo Jehovai, bet dabar jis kalbėjo melą. Apgaudinėjimas Šventajame Rašte griežtai smerkiamas. (Perskaityk Patarlių 3:32.) Klastūnai ne vien sau pridaro dvasinės žalos, bet dažnai ir kitiems užtraukia bėdą.

„Dievo vyras sugrįžo“ su senuoju pranašu

10. Ką Dievo pranašas, senojo vyro kviečiamas, padarė ir kuo viskas baigėsi?

¹⁰ Pranašas iš Judo turėjo įžvelgti senojo vyro klastą. Galėjo susimąstyti: argi Jehova su nauju, būtent jam skirtu nurodymu siųstų angelą pas ką nors kitą? Pranašui reikėjo prašyti Dievą nušviesti padėtį, bet Šventajame Rašte nepasakyta, kad jis būtų taip daręs. Žmogus „sugrįžo su [senuoju vyru], ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens“. Jehovai toks poelgis nepatiko. Kai galiausiai apgautas pranašas pasuko atgal į Judą, jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Kokia liūdna šio žmogaus tarnystės pabaiga! (1 Kar 13:19-25)a

11. Kokį puikų pavyzdį paliko Ahija?

¹¹ O štai kitas pranašas, Ahija, kadaise lieptas patepti Jeroboamą karaliumi, liko ištikimas iki savo žilo amžiaus. Kai pas jį, jau pasenusį ir aklą, Jeroboamas atsiuntė žmoną paklausti, kas bus su jų sergančiu sūnumi, Ahija be baimės pasakė pranašystę, kad vaikas mirs (1 Kar 14:1-18). Ahijai sykiu su visais gerais dalykais, kuriais buvo laiminamas, teko ir garbė savo plunksna prisidėti rašant Dievo įkvėptą Žodį. Kaip? Iš jo rašytinio palikimo žinių sėmėsi kunigas Ezra (2 Met 9:29).

12—14. a) Ko pasimokome iš atsitikimo su anuo jaunesniuoju pranašu? b) Pateik pavyzdžių, rodančių, jog būtina rimtai, su malda širdyje apsvarstyti Biblija pagrįstus vyresniųjų patarimus.

¹² Biblijoje neparašyta, kodėl jaunesnysis pranašas, prieš priimdamas senesniojo kvietimą kartu pavalgyti ir atsigerti, neprašė Jehovą patarimo. Ar negalėjo būti taip, kad senasis vyras kalbėjo tokius žodžius, kokius jaunesnysis ir norėjo girdėti? Ko mes pasimokome? Privalu nėmaž neabejoti Jehovos reikalavimų teisėtumu. Kad ir kaip būtų, pasiryžkime jų laikytis.

¹³ Kai kas, prašantis patarimo ir jo besiklausantis, girdi tik tai, ką norėtų girdėti. Tarkim, liudytojui siūlomas darbas, dėl kurio mažiau laiko beliks šeimai ir teokratinei veiklai. Jis kreipiasi patarimo į vyresnįjį. Šis, ko gero, pradeda nuo to, kad ne jo valioje pasakinėti, kaip bendratikis turėtų aprūpinti šeimą. Vėliau tikriausiai abu aptaria, koks dvasinis pavojus tyko priėmus siūlymą. Kas bus paskui: ar liudytojas įsidėmės tik pirmuosius vyresniojo žodžius, ar rimtai apsvarstys ir tolesnį abiejų pokalbį? Mūsų bendratikiui, aišku, derėtų rinktis tai, kas dvasiniu požiūriu jam būtų geriausia.

¹⁴ Gali būti ir tokia situacija. Sesė, norinti atsiskirti nuo savo vyro, neliudytojo, teiraujasi vyresniojo nuomonės. Šis, be abejo, primena, kad tai spręsti turi pati. Paskui brolis gali atkreipti jos dėmesį, ką Biblija sako tuo klausimu (1 Kor 7:10-16). Ar sesė rimtai apsvarstys jo žodžius? O gal jau yra davusi sau žodį išeiti nuo vyro? Prieš nutariant, ką daryti, išmintinga būtų su malda širdyje apmąstyti Biblija grįstus patarimus.

Būk kuklus

15. Ko pasimokome iš Dievo pranašo padarytos klaidos?

¹⁵ Galvodami apie klaidą, padarytą pranašo iš Judo, ko dar galime pasimokyti? Patarlių 3:5 sakoma: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.“ Užuot toliau kliovęsis Jehova, kaip darė pirma, pranašas iš Judo minėtu atveju rėmėsi savo nuovoka. Už klaidą jis sumokėjo gyvybe ir Dievo akyse neteko gero vardo. Tas įvykis aiškiai byloja, kaip svarbu tarnauti Jehovai ištikimai, kuklia širdimi.

16, 17. Kas padės likti ištikimiems Jehovai?

¹⁶ Širdis dėl joje slypinčių savanaudiškų norų gali mus suklaidinti. Ji yra „klastingesnė už viską ir nenuspėjama“ (Jer 17:9, NW). Jeigu norime likti ištikimi Jehovai, visomis pastangomis dildykime senojo žmogaus, kuriam būdingas išdidumas ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, bruožus. Privalome apsirengti nauju žmogumi, Dievo valia sukurtu „tikrame teisume ir ištikimybėje“ (NW). (Perskaityk Efeziečiams 4:22-24.)

¹⁷ „Pas kukliuosius ateina išmintis“, — tvirtinama Patarlių 11:2. Kuklumas skatins mus pasitikėti Jehova, o tai padės išvengti lemtingų klaidų. Pavyzdžiui, jei apima nusivylimas, mūsų sprendimai jau gali būti klaidingi (Pat 24:10, Jr). Gal pailsome vykdyti savo užduotis šventoje tarnyboje ir imame manyti, jog užtektinai pasidarbavome, tegu dabar šią naštą užsikrauna kiti. O gal traukia normalesnis, aplinkinių požiūriu, gyvenimas. Savo širdį nuo tokių polinkių apsaugosime, jeigu negailėsime jėgų tarnyboje ir būsime „visada gausūs Viešpaties darbais“ (Lk 13:24; 1 Kor 15:58, Brb).

18. Ką turime daryti, jei nežinome, kaip apsispręsti?

¹⁸ Kartais, kai tau susiklosto sudėtinga padėtis, galbūt nelabai aišku, koks sprendimas būtų teisingiausias. Ar čia nekyla noras remtis vien savo išmanymu? Kad ir kokios būtų aplinkybės, išmintinga melsti Jehovą pagalbos. „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda“, — patariama Jokūbo 1:5. Mūsų dangiškasis Tėvas duos šventosios dvasios, kad galėtume tinkamai apsispręsti. (Perskaityk Luko 11:9, 13.)

Būk pasiryžęs likti ištikimas

19, 20. Kam turime būti pasiryžę?

¹⁹ Saliamonui pamynus teisingą tikėjimą, atėjo neramūs laikai ir Dievo tarnų ištikimybė buvo smarkiai mėginama. Daugelis jų vienaip ar kitaip pasidavė spaudimui. Bet kiti nesusvyravo ir liko atsidavę Jehovai.

²⁰ Kasdien tenka nutarti, ką rinktis, kaip apsispręsti, ir per tokius išmėginimus galime parodyti esą ištikimi Dievui. Būkime atsidavę Jehovai ir ne padalyta, o visa širdimi pasitikėkime, kad jis ir toliau laimins savo ištikimuosius (2 Sam 22:26).

[Išnaša]

Kaip atsakysi?

• Kodėl iš savo širdies turime rauti materializmo daigus?

• Kas padės likti ištikimiems Jehovai?

• Kaip kuklumas padeda būti atsidavusiems Dievui?

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Ar tau sunku atsispirti pagundoms?

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Ar apmąstai su malda patarimus, pagrįstus Biblija?