1. Dievo vardas (יהוה) graikiškojoje Šventojo Rašto dalyje

Nei iki šiol rastuose Šventojo Rašto graikiškosios dalies nuorašuose originalo kalba, nei daugumoje senesnių ar naujesnių jos vertimų Dievo vardo nėra. Hebrajiškojoje Šventojo Rašto dalyje šis vardas paminėtas beveik 7000 kartų. Keturis hebrajiškus jo priebalsius יהוה, vadinamus tetragrama (keturraidžiu), atitinka lietuviškos raidės JHVH. Kaip anuomet Dievo vardas buvo tariamas, tiksliai nežinoma. Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų, nuo senų laikų žinomas ir vartojamas variantas „Jehovà“. Trumpesnė to vardo forma — „Jah“. Šis trumpinys yra graikiškojoje Biblijos dalyje randamų kai kurių vardų sudedamoji dalis, taip pat įeina į žodį „aleliuja“, reiškiantį „girkite Jah“ (Apreiškimo 19:1, 3, 4, 6).

Kadangi Dievo įkvėptos graikiškosios Šventojo Rašto knygos pratęsė ir papildė hebrajiškąją dalį, atrodo nenuoseklu, kad jose Dievo vardo visai nėra. Juo labiau, kad Jokūbas I m. e. a. viduryje apaštalams ir Jeruzalės krikščionių vyresniesiems pasakė: „Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius, kad suburtų iš jų tautą savo vardui“ (Apaštalų darbų 15:14). Pagrįsdamas šią mintį, Jokūbas citavo Amoso 9:11, 12, kur pavartota tetragrama. Jei išpranašauta, kad krikščionys bus tauta Dievo vardui, ar logiška, kad Šventojo Rašto graikiškosios dalies rašytojai būtų to vardo nepaminėję? Ilgą laiką manyta, esą išlikusiuose rankraščiuose Dievo vardo nėra todėl, kad jo nebuvo Septuagintoje (LXX) — pirmajame hebrajiškųjų Biblijos knygų vertime (graikų kalba; pradėtas III a. p. m. e.). Taip teigta remiantis Septuagintos rankraščiais iš IV ir V m. e. a. — Vatikano (Nr. 1209), Sinajaus ir Aleksandrijos kodeksais, — kuriuose Dievo asmenvardis pakeistas graikiškais žodžiais Κύριος (Kyrios) ir θεός (Theos). Tyrinėtojai laikėsi nuomonės, kad taip norėta stipriau pabrėžti monoteizmo doktriną.

Bet ši teorija pasirodė esanti klaidinga atradus vieną LXX papiruso ritinį su Pakartoto Įstatymo knygos antrosios dalies nuorašu. Jame tetragrama visur perrašyta kvadratinėmis hebrajiškomis raidėmis, o ne pakeista žodžiais Kyrios ar Theos. Šis ritinys pažymėtas simboliu „P. Fouad 266“.

Rasto papiruso fragmentą 1944 m. publikavo W. G. Waddell leidinyje Journal of Theological Studies, t. 45, p. 158—161. Dviejų misionierių, baigusių Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų draugijos įsteigtą Gileado mokyklą, pastangomis 1948 m. iš Egipto sostinės Kairo buvo gauta 18 šio papiruso fragmentų nuotraukų ir leidimas jas publikuoti. 12 jų 1950 m. buvo išspausdinta angliškame Šventojo Rašto graikiškosios dalies „Naujojo pasaulio“ vertime, p. 13—14.a Remiantis tomis nuotraukomis vėliau buvo parašyti šie trys moksliniai darbai: 1) A. Vaccari, „Papiro Fuad, Inv. 266. Analisi critica dei Frammenti pubblicati in: ‘New World Translation of the Christian Greek Scriptures.’ Brooklyn (N.Y.) 1950 page 13s.“, publikuotas knygų serijoje Studia Patristica, t. I, dalis I, redagavo Kurt Aland ir F. L. Cross, Berlynas, 1957, p. 339—342; 2) W. Baars, „Papyrus Fouad Inv. No. 266“, publikuotas serijoje Nederlands Theologisch Tijdschrift, t. XIII, Vageningenas, 1959, p. 442—446; 3) George Howard, „The Oldest Greek Text of Deuteronomy“, publikuotas serijoje Hebrew Union College Annual, t. XLII, Sinsinatis, 1971, p. 125—131.

Apie tą patį rankraštį Paul Kahle leidinyje Studia Evangelica (redaktoriai Kurt Aland, F. L. Cross, Jean Danielou, Harald Riesenfeld ir W. C. van Unnik, Berlynas, 1959, p. 614) dėstė: „Daugiau to paties papiruso fragmentų iš jo nuotraukos Naujojo Testamento vertimo į anglų kalbą (Bruklinas, Niujorkas, 1950) įžangoje reprodukavo Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų draugija. Papirusas išsiskiria tuo, kad jame Dievo vardas perrašomas tetragrama kvadratinėmis hebrajų raidėmis. Mano prašymu ištyręs publikuotus papiruso fragmentus, Tėvas Vaccari padarė išvadą, kad papiruse, parašytame maždaug 400 metų anksčiau nei Kodeksas B, yra bene tiksliausias Septuagintos Pakartoto Įstatymo knygos tekstas iš visų išlikusiųjų.“

Leidinyje Études de Papyrologie (t. 9. Kairas, 1971, p. 81—150, 227, 228) buvo išspausdinta 117 ritinio LXX^{P. Fouad Inv. 266} fragmentų. Visų papiruso dalių faksimilės įdėtos į seriją Papyrologische Texte und Abhandlungen (redaktoriai Zaki Aly ir Ludwig Koenen, t. 27. Bona, 1980) ir pavadintos „Three Rolls of the Early Septuagint: Genesis and Deuteronomy“.

Dvylikoje pateiktų nuotraukų galite matyti, kaip tetragrama atrodo šiame sename LXX nuoraše. Ekspertų teigimu, jis padarytas I a. p. m. e., tai yra praėjus maždaug dviem šimtmečiams nuo LXX vertimo pradžios. Tai įrodo, kad visur, kur hebrajiškame originale paminėtas Dievo vardas, jis iš pradžių buvo perrašytas ir į LXX. Šis vardas yra dar devyniuose kituose graikiškuose rankraščiuose. (Žr. NW, p. 1562—1564.)

Ar Jėzus Kristus ir graikiškąją Biblijos dalį parašę jo mokiniai galėjo turėti Septuagintos egzempliorių, kuriuose Dievo vardas užrašytas tetragrama? Taip, nes tetragrama iš LXX nuorašų išnyko tik gerokai po Kristaus ir jo apaštalų mirties. Tetragrama senosiomis hebrajų raidėmis vartojama dar Akvilo vertime į graikų kalbą, parengtame II m. e. a. pirmoje pusėje.

Jeronimas (IV—V m. e. a.) įvade į Samuelio ir Karalių knygas rašė: „Ir mes net šiandien randame kai kuriose graikiškose knygose Dievo vardą — tetragramą [יהוה], parašytą senosiomis raidėmis.“ Taigi dar Jeronimo, pagrindinio Vulgatos (Biblijos vertimo į lotynų kalbą) vertėjo, dienomis buvo hebrajiškosios Šventojo Rašto dalies rankraščių graikų kalba, kuriuose Dievo vardas rašomas hebrajišku keturraidžiu.

Skaitydami šventuosius raštus originalo kalba arba iš LXX graikų kalba, Jėzus ir jo mokiniai turėjo rasti tetragramą. Ar Jėzus laikėsi ano meto žydų tradicijos ir vietoje Dievo vardo tardavo ’adōnāj, bijodamas paniekinti vardą ir pažeisti trečiąjį iš Dešimties Dievo įsakymų? (Išėjimo 20:7) Pavyzdžiui, ar jis taip padarė, kai Nazareto sinagogoje atsistojęs ir atvyniojęs Izaijo ritinį skaitė eilutes, kuriose buvo tetragrama? (Izaijo 61:1, 2) Vargu, nes žydų mokytojų tradicijų, kurios nesiderina su šventaisiais raštais, Jėzus nesilaikė. Mato 7:29 sakoma: „Jis mokė juos kaip turintis galią, o ne kaip jų Raštų žinovai.“ O ištikimiesiems apaštalams girdint, Jėzus Jehovai meldėsi: „Aš atskleidžiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. [...] Aš daviau jiems pažinti tavo vardą ir duosiu dar pažinti“ (Jono 17:6, 26).

Taigi, esminis klausimas toks: ar Jėzaus mokiniai vartojo Dievo vardą rašydami graikiškąją Biblijos dalį? Turime pagrindo atsakyti teigiamai. Pažymėtina, kad Evangelija pagal Matą, anot minėtojo Jeronimo, iš pradžių buvo parašyta hebrajiškai, ne graikiškai: „Matas, dar vadinamas Leviu, iš mokesčių rinkėjo tapęs apaštalu, pirmiausia Kristaus Evangeliją parašė Judėjoje hebrajų kalba bei rašmenimis įtikėjusiems iš apipjaustytųjų. Kas ją paskui išvertė į graikų kalbą, nėra visai aišku. Betgi pati hebrajiška Evangelija iki šios dienos laikoma Cezarėjoje, bibliotekoje, kurią kankinys Pamfilas taip stropiai sukaupė. Nazariečiai, kurie naudojasi šiuo ritiniu Berojoje, Sirijos mieste, ir man pačiam leido pasidaryti nuorašą“ (De viris inlustribus, skyrius III).

Matas daugiau kaip šimtą kartų citavo hebrajiškąją Biblijos dalį. Kai rašė Evangeliją hebrajiškai ir citavo eilutes, kuriose yra tetragrama, jis, logiška manyti, ją perrašydavo. XIX a. išleistame F. Delitzsch vertime į hebrajų kalbą vardas Jehova Evangelijoje pagal Matą pavartotas 18 kartų. Tikriausiai panašiai buvo ir paties Mato parašytame originale. Teigiama, kad į graikų kalbą savo Evangeliją galėjo išversti pats Matas. Nors jam atrodė geriau ne cituoti iš LXX, o išversti ištraukas iš paties hebrajiškojo Šventraščio, vertime į graikų kalbą jis tikriausiai perrašė Dievo vardą taip, kaip tai padaryta LXX. Visi kiti Biblijos graikiškosios dalies rašytojai irgi citavo eilučių su Dievo vardu — arba iš hebrajiškųjų raštų, arba iš LXX.

Apie tetragramą graikiškojoje Šventojo Rašto dalyje George Howard iš Džordžijos universiteto (JAV) leidinyje Journal of Biblical Literature, t. 96, 1977, p. 63, daro išvadą: „Radiniai, neseniai aptikti Egipte ir Judėjos dykumoje, mums leidžia patiems pamatyti, kaip Dievo vardas buvo vartojamas ikikrikščioniškaisiais laikais. Šie radiniai reikšmingi tyrinėjant NT [Naująjį Testamentą], nes, vertinant literatūriškai, yra panašūs į seniausius krikščionių raštus ir gali padėti sužinoti, kaip Dievo vardą vartojo NT rašytojai. Tolesniuose puslapiuose išdėstysime teoriją, kad Dievo vardas יהוה (galimas daiktas, ir jo trumpiniai) buvo rašomas NT citatose iš ST [Senojo Testamento] bei aliuzijose į jį ir kad laikui bėgant buvo išstumtas, daugiausia pakaitalo κς [sutrumpintas Kyrios, „Viešpats“]. Mūsų nuomone, pašalinus tetragramą, ankstyvosios krikščionybės laikais atsivertusiems pagonims darėsi sunku suprasti, koks yra santykis tarp „Viešpaties Dievo“ ir „Viešpaties Kristaus“. Tai atsispindi NT rankraščių tradicijoje.“

Mes manome labai panašiai, tik yra vienas skirtumas: visa tai laikome ne teorija, o tikrais istoriniais faktais, liudijančiais, kaip buvo rengiami Biblijos rankraščiai.