Dievo vardas graikiškojoje Biblijos dalyje

Biblistai pripažįsta, kad asmeninis Dievo vardas, tetragrama (יהוה), Biblijos hebrajiškosios dalies originaluose buvo paminėtas beveik 7000 kartų. Bet daugelis jų neigia, kad šis vardas buvo graikiškosios dalies originaluose. Dėl to daugumoje šiuolaikinių „Naujojo Testamento“ vertimų Jehovos vardo nerandame. Netgi citatose iš hebrajiškųjų knygų, kuriose tetragrama yra, dauguma vertėjų rašo žodį „Viešpats“, o ne asmeninį Dievo vardą.

„Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komisija nusprendė tokia tradicija nesekti. Šio vertimo graikiškojoje dalyje Jehovos vardas paminėtas 237 kartus. Komisija atsižvelgė į du svarbius veiksnius. 1) Šiandien turimi graikiškųjų Biblijos knygų rankraščiai nėra originalai. Dauguma iš tūkstančių nuorašų, išlikusių iki šių dienų, buvo padaryti praėjus mažiausiai porai šimtmečių po originalo parašymo. 2) Tuo metu šventųjų raštų perrašinėtojai darydami nuorašą arba patys pakeisdavo tetragramą graikišku žodžiu Kyrios, reiškiančiu „Viešpats“, arba perrašinėjo iš nuorašų, kuriuose tetragrama jau buvo pakeista.

Vertimo komisija priėjo prie išvados, kad Biblijos graikiškosios dalies originalo tekste tetragrama buvo. Štai keletas argumentų, kuriais ši išvada grindžiama.

• Hebrajiškųjų Biblijos knygų nuorašuose, kuriais naudotasi Jėzaus ir apaštalų laikais, tetragrama buvo. Anksčiau šis tvirtinimas dar buvo ginčijamas, bet, Kumrano apylinkėse atradus hebrajiškųjų Biblijos knygų nuorašų iš pirmojo amžiaus, ginčyti nebėra ko.

• Jėzaus ir apaštalų laikais tetragramos būta ir hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimuose į graikų kalbą. Ilgus amžius biblistai manė, kad Septuagintos – hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimo į graikų kalbą – nuorašuose tetragramos nebuvo. Paskui, XX amžiaus viduryje, į mokslininkų rankas pateko labai seni Septuagintos fragmentai – dar iš Jėzaus laikų. Juose asmeninis Dievo vardas įrašytas hebrajiškais rašmenimis. Taigi Jėzaus laikais naudotuose šventųjų raštų nuorašuose graikų kalba Dievo vardas buvo. Bet paskesniuose nuorašuose – žymiuosiuose Vatikano ir Sinajaus kodeksuose (IV a.) – Dievo vardo nebebuvo nė vienoje knygoje nuo Pradžios iki pat Malachijo. Nieko keista, kad Dievo vardo nėra ir iš to laikotarpio išlikusiuose „Naujojo Testamento“ nuorašuose.

  Jėzus tiesiai pasakė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu.“ Taip pat pabrėžė, kad visus darbus daro „savo Tėvo vardu“.

• Kaip matyti iš graikiškųjų Biblijos knygų, Jėzus dažnai kalbėjo apie Dievo vardą ir jį garsino (Jono 17:6, 11, 12, 26). Jėzus tiesiai pasakė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu.“ Taip pat pabrėžė, kad visus darbus daro „savo Tėvo vardu“ (Jono 5:43; 10:25).

• Graikiškosios knygos yra hebrajiškųjų šventraščių tęsinys, todėl būtų nenuoseklu, jeigu jose Jehovos vardo išvis nebūtų. Apie pirmojo amžiaus vidurį Jėzaus mokinys Jokūbas Jeruzalės krikščionių bendruomenės vyresniesiems kalbėjo: „Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius ir ėmė juos rinkti į savo vardo tautą“ (Apaštalų darbų 15:14). Argi Jokūbas būtų taip pasakęs, jeigu jo laikais Dievo vardo niekas nebūtų žinojęs ir minėjęs?

• Graikiškojoje Biblijos dalyje pavartotas Dievo vardo trumpinys. Trumpoji Dievo vardo forma „Jahas“ įeina į hebrajiškos kilmės žodį „Aleliuja“, randamą Apreiškimo 19:1, 3, 4, 6 (hebr. halelu-Jah, išvertus – „šlovinkite Jahą“). Dievo vardas yra ir daugelio asmenvardžių, minimų graikiškosiose Biblijos knygose, sudedamoji dalis. Paties Jėzaus vardas, kaip aiškinama įvairiuose šaltiniuose, reiškia „Jehova yra išgelbėjimas“.

• Senieji žydų rašytiniai šaltiniai byloja, kad krikščionybę priėmę žydai savo raštuose minėjo Dievo vardą. Žydų žodinių įstatymų rinkinyje Tosefta, kuris buvo užbaigtas apie 300 metus, dėl krikščioniškų raštų deginimo per šabą teigiama: „Evangelistų ir minim [manoma, žydų tautybės krikščionių] knygos nuo ugnies nesaugojamos. Leidžiama jas iškart vietoje sudeginti sykiu su Dievo vardu, kuris jose įrašytas.“ Remiantis tuo pačiu šaltiniu, rabinas Jozė Galilėjietis, gyvenęs II a. pradžioje, pasakė, kad paprastomis savaitės dienomis „Dievo vardas iš jų [tikriausiai iš krikščionių raštų] išpjaunamas ir paslepiamas, o visa kita sudeginama“.

• Ne vienas biblistas linkęs manyti, kad kartu su hebrajiškųjų raštų citatomis į graikiškąsias Biblijos knygas pateko ir Dievo vardas. Viename Biblijos žinyne po antrašte „Tetragrama Naujajame Testamente“ komentuojama: „Esama įrodymų, kad tada, kai Naujojo Testamento knygos buvo tik parašytos, kai kuriose, o gal ir visose Naujajame Testamente cituojamose Senojo Testamento ištraukose buvo tetragrama – Dievo vardas Jahvė“ (The Anchor Bible Dictionary). Biblistas Džordžas Hovardas (Howard) sako: „Kadangi graikiškosios Biblijos [Septuagintos] nuorašuose, kuriais naudojosi pirmųjų krikščionių bažnyčia, tetragrama dar buvo, logiška manyti, kad Naujojo Testamento rašytojai, cituodami tuos šventraščius, tetragramą tekste palikdavo.“

• Ne vienas žinomas Biblijos vertėjas Dievo vardą į graikiškąją Biblijos dalį sugrąžino. Kai kurie vertėjai tai padarė gerokai anksčiau, nei pasirodė „Naujojo pasaulio“ vertimas. Štai keletas tokių vertėjų ir jų darbų: Hermanas Heinfeteris, „Pažodinis Naujojo Testamento vertimas [...] iš Vatikano rankraščio“ (Heinfetter, A Literal Translation of the New Testament ... From the Text of the Vatican Manuscript, 1863); Bendžaminas Vilsonas, „Pabrėžiamoji diaglota“ (Wilson, The Emphatic Diaglott, 1864); Džordžas Barkeris Stivensas, „Pauliaus laiškai šiuolaikine anglų kalba“ (Stevens, The Epistles of Paul in Modern English, 1898); Viljamas Ganionas Rezerfordas, „Šv. Pauliaus laiškas romiečiams“ (Rutherford, St. Paul’s Epistle to the Romans, 1900); Londono vyskupas Džonas Viljamas Čarlzas Vandas, „Naujojo Testamento laiškai“ (Wand, The New Testament Letters, 1946). Be to, Pablas Besonas (Besson) savo vertime į ispanų kalbą, kurį parengė XX a. pradžioje, vardą „Jehová“ įrašė Luko 2:15 ir Judo laiško 14 eilutėje, o daugiau kaip šimtą kartų savo vertimo išnašose Dievo vardą nurodė kaip galimą vertimo variantą. Tetragramą daugelyje teksto vietų galima rasti ir įvairiuose graikiškųjų Biblijos knygų vertimuose į hebrajų kalbą, išleistuose dar XVI amžiuje ir kiek vėliau. Vokiečių kalba vardas „Jehova“ (arba hebrajiškojo varianto perraša „Jahvė“) randamas bent vienuolikoje graikiškosios Biblijos dalies vertimų, o dar keturi vertėjai Dievo vardą pateikia skliausteliuose po žodžio „Viešpats“. Daugiau kaip 70-yje vertimų į vokiečių kalbą Dievo vardas minimas išnašose ar komentaruose.

  

• Dievo vardas randamas graikiškosios Biblijos dalies vertimuose į daugiau kaip šimtą kalbų. Dievas vardu vadinamas, pavyzdžiui, vertimuose į daugelį Afrikos, Amerikos (indėnų), Azijos, Europos ir Ramiojo vandenyno salų kalbų (žr. sąrašą p. 1678–1679). Jų vertėjai Dievo vardo neatsisakė dėl priežasčių, kurias jau minėjome. Keletas tų graikiškosios Biblijos dalies vertimų išėjo palyginti neseniai. Vienas iš jų – Biblija rotumų kalba (1999). Joje Dievo vardas „Jihova“ 48-iose eilutėse pasirodo 51 kartą. Kitas vertimas – į batakų tobų, vieną iš Indonezijos kalbų (1989). Jame Dievo vardas „Jahowa“ paminėtas 110 kartų.

  

Taigi yra tvirtas pagrindas Dievo vardą Jehova sugrąžinti į graikiškąją Biblijos dalį. „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komisija taip ir padarė. Vertėjai labai gerbė Dievo vardą ir saugojosi, kad nepraleistų nieko, kas buvo originalo tekste (Apreiškimo 22:18, 19).