9 SKYRIUS
Nuodėmė pagrobia žmonių laimę
1. Kokią gyvenamąją vietą Jehova davė žmogui ir kur ji buvo išdėstyta? (Pradžios 2:8, 10, 14)
DIEVAS Jehova davė pirmai žmonių porai malonią gyvenimo vietą Edeno sode (džiaugsmo ir palaimos vieta). Jis matyt buvo netoli Ararato kalno šiandieninėje Turkijoje, kur ir šiuo metu galima rasti Eufrato ir Tigro (Chidekel) upių šaltinius (Pradžios 2:15; 8:4).
2. (a) Kokią perspektyvą turėjo Adomas ir Ieva? (Pradžios 1:28) (b) Kuo norėjo Dievas suvienyti žmonių šeimą ir kodėl tai buvo tinkama? (Jeremijo 10:23)
2 Kokia didinga perspektyva buvo prieš Adomą ir jo žmoną! Jie turėjo paversti žemę rojumi ir pripildyti ją milijardais palikuonių, kurie buvo sukurti „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ ir būtų vykdę Jo valią žemėje. Esant tokiai didelei šeimai, būtina išsaugoti vienybę ir taiką. Dievas ketino tai padaryti, su meile panaudodamas Savo autoritetą žmonėms, neleisdamas jiems patiems valdyti save. Galų gale Dievas žino, ko reikia žmogui, kad jis tikrai būtų laimingas, nes Dievas suplanavo ir sukūrė jį (Pradžios 6:8).
3. (a) Kokį paprastą įsakymą Dievas davė žmogui? (b) Kodėl tai nereiškė jokio žiaurumo? (1 Jono 5:3) (c) Kas būtų buvę paklusnumo pasėkme? (Patarlių 3:1, 2, 7)
3 Viduryje sodo Dievas „pasodino“ medį pažinimo gero ir pikto ir išdėstė žmogui visai lengvą priesaką:
„Bet nuo medžio pažinimo gero ir pikto nevalgyk, nes tą dieną, kurią paragausi nuo jo, mirtimi numirsi“ (Pradžios 2:17).
Tas reikalavimas neturėjo savyje kokio nors žiaurumo dėl žmogaus, kadangi jis galėjo džiaugtis kitų sodo vaisių gausumu. Dievas reikalavo iš jo tik to, kad jis gerbtų Jo Suverenitetą ir parodytų Jam paklusnumą. Žmonės galėjo būti suvienyti visiems laikams aukščiausio Suvereniteto garbinime, jeigu Adomas ir Ieva su milijardais jų palikuonių būtų buvę paklusnūs.
4. (a) Kas sugriovė rojaus vienybę? (Jokūbo 1:14, 15) (b) Kokį tikslą privedė prie nesėkmės Ieva, o paskui ir Adomas, ir prie ko tai atvedė? (1 Timotiejui 2:14)
4 Tokia vieninga buvimo rojuje galimybė greitai išnyko. Maištinga dvasinė būtybė, šėtonas, pasinaudojo patikliai atrodančia gyvate ir sugundė Ievą valgyti nuo uždrausto medžio, tuo pačiu peržengiant Dievo įstatymą. Šėtonas apgavo Ievą žodžiais:
„Ne, jūs nemirsite, bet žino Dievas, kad tą dieną, kurią jūs paragausite jo, atsivers jūsų akys ir būsite kaip dievai, žinantys gera ir pikta“ (Pradžios 3:4, 5).
Iškreiptas Ievos troškimas paėmė viršų. Ji valgė ir tuo pačiu privedė prie nesėkmės tobulo paklusnumo tikslą Dievo atžvilgiu. Adomas nebuvo suvedžiotas kaip Ieva, kad galvotų, jog valgyti vaisių jam nereikštų mirties. Tačiau dėl sąmoningo troškimo nepriklausyti nuo Dievo, jis prisijungė prie Ievos nepaklusnumo. Jie nusprendė eiti savo keliu, atsitraukę nuo Dievo suvereniteto.
5. Kas įvyko su Adomu ir Ieva, ir kokias pasekmes turėjo nešti jų palikuonys? (Pradžios 3:5, 6, 21-24)
5 Kadangi dabar jie ėmė gėdytis savo nuogumo, jie pasidarė drabužius iš figmedžio lapų ir pabandė slėptis nuo Dievo. Kai Jis pašaukė juos, išsakyti Savo teisminį sprendimą, jie abu mėgino teisintis, versdami kaltę kažkam kitam. Dievas pasmerkė maištaujančią porą mirčiai, išvarydamas juos iš palaimos sodo. Dabar žemė tapo „prakeikta“ dėl žmogaus ir jis turėjo vargti tarp erškėčių ir usnių (Pradžios 3:16-19). Už sodo ribų pirmajai porai gimė vaikai „pagal jų paveikslą“, kurie taip pat buvo nusidėjėliai ir pasmerkti mirčiai. Povilas apie tai sako:
„Kaip per vieną žmogų nuodėmė atėjo į pasaulį, ir per nuodėmę mirtis, nes visi jame nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).
KAS YRA NUODĖMĖ?
6. Ką laiko daugelis „nuodėme“, tačiau ką moko Biblija?
6 Yra žmonių, kurie linkę galvoti, kad iškreiptas elgesys tik tada yra „nuodėme“, kai tas kenkia kitiems. Tačiau tai neatitinka Biblijos mokymui. Pradinė biblinio žodžio „nuodėmė“ reikšmė yra „nepataikyti“ (nepataikyti į tikslą). Būtent ta prasme: nepasiekti tikslo arba kokio nors masto. Adomas ir Ieva „nepasiekė tobulo paklusnumo tikslo“ savo Sutvėrėjo atžvilgiu, kuris juos mylėjo. Nors jie ir buvo sukurti pagal „Dievo paveikslą ir panašumą“, jie nebeatspindėjo Jo asmenybės. Jie nebeatitiko Dievo mastams, ir visa žmonijos šeima paveldėjo tą silpnybę iš jų. Povilas apie tai išreiškė taip: „Visi nusidėjo ir stokoja (nepasiekė, kiti vertimai) Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23).
7. (a) Kaip mes galime kovoti su nuodėmingais polinkiais? (b) Kokį pagrindą tikėjimui Dievas padėjo Edene?
7 Tačiau žmonės, gerbiantys Dievo suverenitetą, gali kovoti su paveldėta nuodėme, jie gali išvystyti Dievui panašią asmenybę ir kaip netobuli žmonės, tarnauti Dievui, atnešant tikėjimo vaisius. Tikėjimo pagrindą Dievas padėjo, išsakydamas pasmerkimą „gyvatei“, kad Jo simbolinė „žmona“ — Jo dangiška šventų Angelų šeima — pagal Jo valią pagimdys „sėklą“ arba „Išlaisvintoją“, o šėtoną ir visus, prisijungusius prie jo, sumindys ir padarys neveikliais (Pradžios 3:15).
8. Kuo tikėjo Abelis ir kaip jis tai įrodė? (Hebrajams 11:4)
8 Pirmas žmogus, tikėjęs pažadėta „Sėkla“, Mesijumi, kurio tikėjimą pripažino Dievas, buvo Abelis. Nepaisant nuodėmės, kurią jis įrodė tikėjimą, aukodamas Dievui geriausius „savo bandos pirmgimius“. Tuo pačiu tai buvo nurodymas į tai, kas įvyko po 4000 metų, kai pažadėta „Sėkla“ arba Mesijas, buvo paaukotas kaip „Dievo Avinėlis“ (Pradžios 4:4; Jono 1:29).
9. (a) Dėl ko perspėjo Dievas Kainą? (b) Kokios rūšies nuodėmę įvykdė Kainas?
9 Abelio brolis Kainas atnešė Dievui auką „nuo kai kurių lauko vaisių“. Kadangi Dievas priėmė Abelio auką, o Kaino aukos nepriėmė, „užsidegė Kainas didžia rūstybe“. Dievas įspėjančiai pasakė jam, kad „nuodėmė guli už durų“ ir kad jis bus kaltas sunkiame nusikaltime, jeigu neįveiks jos. Kainas neįvertino šito perspėjimo. Jis užmušė savo brolį (Pradžios 4:3-8). Tai buvo kita nuodėmės rūšis, negu ta, kurią jis paveldėjo iš Adomo. Tai buvo piktas poelgis, išeinantis iš savimeilio pavydo, kurį Kainas slėpė savo viduje. Apaštalas Jonas perspėja mus dėl to, kad mes nebūtume panašūs Kainui:
„Mylėkite vienas kitą, ne taip kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir užmušė savo brolį. O dėl ko užmušė? Kad jo darbai buvo pikti, o jo brolio teisūs“ (1 Jono 3:11, 12).
Abelis buvo nuodėmingas Adomo palikuonis, tačiau Dievas įžvelgė jį „teisiu“, dėl jo tikėjimo darbų. Kainas, priešingai, prie paveldėtos nuodėmės, pridėjo dar sąmoningą nuodėmę, todėl Dievas pasmerkė jį, išvarydamas iš jo gyvenamos vietos.
10. Kaip pasirodė Enocho dienose skirtumas tarp paveldėtos ir apgalvotos nuodėmės? (Hebrajams 11:5, 6)
10 Skirtumas tarp paveldėtos ir apgalvotos iš anksto nuodėmės matomas iš Enocho ataskaitos, kurio, antro minimo Biblijoje žmogaus, tikėjimą pripažino Dievas. Enochas buvo Jehovos pranašas. Be baimės jis skelbė gerąją Dievo žinią, kuri buvo nukreipta prieš piktus jo dienų žmones.
„Štai ateina Viešpats (Jehova) su tūkstančiais Savo šventų Angelų — įvykdyti teismo visiems ir nubausti visus bedievius dėl visų jų bedievystės darbų, kaip jie elgėsi ir dėl visų piktų žodžių, kuriuos bedieviški nusidėjėliai kalbėjo prieš Jį“ (Judo 14, 15).
Enochas buvo netobulas žmogus, nusidėjėlis, tačiau jam buvo bjaurus savavališkas, piktas bedieviškas pasaulis. „Tikėjime Enochas vaikščiojo savo tikrojo Dievo akivaizdoje“. Jis įtiko Dievui (arba taip sakant buvo pripažintas vertu Dievo palaimos) ir Dievas nepastebimai jį atėmė per mirtį iš pavojingų, piktų to laiko žmonių tarpo (Pradžios 5:24).
11. (a) Kaip Nojus galėjo būti teisiu, jeigu jis buvo nusidėjėliu? (Hebrajams 11:7) (b) Dėl ko buvo sugadinta žemė ir ką nusprendė padaryti Jehova? (Pradžios 6:6-8)
11 Kitas žymus pavyzdys, atskirti paveldėtą ir sąmoningą nuodėmę, yra Nojus. Nojus ir jo šeimos nariai taip pat buvo nuodėmingi žmonės, kurie kaip mes šiandieną, buvo linkę daryti klaidas. Tačiau jie tikėjo Dievu ir klausė Jo, todėl Biblija sako:
„Nojus buvo teisus žmogus ir nepeiktinas savo giminėje, iš širdies tarnaujantis Dievui“ (Pradžios 6:9).
Likusi žmonija buvo sugadinta ir pikta. Tai buvo tuo metu, kai Dievo dvasiniai sūnūs paliko savo gyvenamą vietą danguje ir nusileido į žemę vesti gražias žmonių dukteris. Tokių nešventų (nešvarių) santykių metu gimė nefilimai — antžmogiai, arba stiprūs milžinai (ispolinai), kurie pripildė žemę prievarta.
„Ir gailėjosi Jehova, sukūręs žmogų žemėje ir rūpinosi savo širdyje. Bet žemė buvo pagadinta Dievo akyse ir pilna piktenybių. Ir žiūrėjo Dievas į žemę — o štai ji buvo pagadinta, nes visi žmonės iškreipė savo kelią žemėje“ (Pradžios 6:5, 11, 12).
12. Kaip Dievas Jehova užleido ant žemės tvaną? (2 Petro 3:5, 6)
12 Ne vietinis potvynis, ribojantis Eufrato lygumas, bet pasaulinis tvanas įvyko tada. Dievas būtų galėjęs išvesti juos į kalnus, kur jie būtų buvę apsaugoti. Tačiau tvanas turėjo būti pasaulinis, todėl Dievas liepė Nojui statyti išsigelbėjimui laivą pagal Jo duotus nurodymus. Po to, kai Dievas uždarė laivo duris, kur buvo Nojaus šeima ir gyvūnai, „atsivėrė gilybių šaltiniai ir dangaus langai atsidarė. Ir lijo ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“. Tvano metu Dievas atvėrė šaltinius vandenų „viršuje tvirtumos“, kuriuos Jis antros tvėrimo dienos metu atskyrė nuo vandenų žemėje (Pradžios 1:6-8; 7:11, 12).
13. Kas įvyko su Nojumi ir jo šeima, ir kas atsitiko piktiems žmonėms ir angelams? (Judo 6)
13 Koks potvynis! Ištisas „dangus“ vandens nukrito į žemę. Jis palaidojo po savimi visas gyvas būtybes, visus kalnus. Didžiulis (pasikeitimas) slėgimas, susidaręs to rezultate, padarė didelius pasikeitimus žemės paviršiuje. Kalnagūbriai buvo išspausti į viršų, sudarydami įdubimus, kur susirinko vandenys. Ištisų metų bėgyje vanduo tekėjo į vandenynus, mums žinomus šiandien. Tik per Dievo stebuklą išliko laivas su brangiu kroviniu iš 8 žmonių, kur taip pat buvo po dvi poras visų žemės gyvūnų ir paukščių (švarių gyvūnų buvo po septynias poras). Nefilimai ir pikti žmonės, o taip pat visos likusios gyvos būtybės žemės paviršiuje žuvo. Maištaujantys „Dievo sūnūs“ buvo priversti grįžti į dvasinį pasaulį, kur jie pagal Dievo sutvarkymą iki šios dienos palaikomi „teismui ir atskyrimui“ (2 Petro 2:4, 5, 9).
14. Kieno atvaizdu yra Nojaus dienų įvykiai? (Mato 24:21, 22, 44)
14 Nojaus dienų įvykiai parodo, kad Dievas Jehova gali išgelbėti ir išgelbės paprastus nuodėmingus žmones, kurie tiki į Jį ir į Jo priemonę išgelbėjimui. Ta išgelbėjimo priemonė šiandieną remiasi „žmogaus sūnumi“, pažadėtąja „sėkla“, Mesijumi, Jėzumi Kristumi (Galatams 1:4). Kalbėdamas apie šiandieninį laiką, kuriame ateis Žmogaus Sūnus, kad sunaikintų „dabartinę piktą daiktų sistemą“, Jis pasakė:
„Bet kaip buvo Nojaus dienose, taip bus ir Žmogaus sūnaus atėjime, nes kaip dienose prieš tvaną valgė, gėrė; vedė žmonas ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojus įėjo į laivą ir negalvojo, kol užėjo tvanas ir sunaikino visus, — taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu“ (Mato 24:37-39).
Greitu laiku visi žmonės, kurie dėl savimeilių priežasčių išleido iš dėmesio Jehovos ketinimą, bus sunaikinti, jų ateitis taps jiems pikta, jie tikrai bus atskirti (Psalmyno 37:38).
15. (a) Ar galime mes dėl paveldėtos nuodėmės nepasiekti Dievo palaimų? (b) Kokias Abelio, Enocho ir Nojaus savybes ir poelgius mes turime paimti pavyzdžiu ir kodėl? (3 Jono 11)
15 Mums nėra būtinumo lyginti save su piktais žmonėmis dėl nuodėmingo kūno, kurį mes paveldėjome iš protėvio Adomo ir dėl neapgalvotų klaidų, kurias darome kasdien. Panašiai Abeliui, mums reikia turėti tikėjimą, tinkantį Dievui, be to šiandieną mes remiamės Jėzaus Kristaus auka. Kaip Enochas, mes galime vaikščioti Dievo akivaizdoje ir kalbėti su kitais apie Dievo nuosprendį, ką Dievas numatė šiandieniniam bedieviškam pasauliui. Mes galime, kaip Nojus „būti tiesos skelbėjais“, kalbėdami su savo artimaisiais apie Dievo pažadą sukurti žmonių bendruomenę, kurioje viešpataus teisingumas (2 Petro 2:5; 3:13). Tada mes būsime saugūs dabartiniu pasaulinės krizės metu.
[Rėmelis 83 puslapyje]
PASAULINIO TVANO ĮRODYMAI
Jėzus Kristus liudija: „Kaip buvo Nojaus dienose, ... ir atėjo tvanas, ir sunaikino visus.“—Luko 17:26, 27.
Yra įspūdingi įrodymai, kad žemė prieš tvaną buvo panaši į pasaulinio masto šiltnamį, kuriame visur buvo vienodas klimatas, po vandens apdangalu (baldakimu), kurį Dievas panaudojo dideliam potvyniui:
„Mokslo mėnesinis žurnalas“ 1949. rugpjūtis: „Visokiu metu žemėje viešpatavo, beveik visame jos paviršiuje, tropinis arba subtropinis klimatas. Žemė buvo plokščia ir nebuvo aukštų kalnų“
„Mokslas apie rūšis“ 1966: „Antarktida kažkada buvo padengta žalia augmenija, žydinčiose pievose tekėjo upeliai ir paukščiai giedojo miškuose“.
„Mokslo naujienos“ 1975, spalio 4: „Beveik kiekvienoje tautoje yra pasakojimai labai panašiai aprašantys didelį tvaną, sunaikinusį aukštas kultūras, dėl kurio pasikeitė žemės paviršius“.
Biron K. Nelsonas knygoje „Suakmenėjimų istorija“ rašo: „Milijonai žuvų, gyvos palaidotos Amerikos kontinento uolose, Šveicarijoje, Vokietijoje, Velse, Šatlandijoje ir Anglijoje, milijonai dramblių ir raganosių, užkastų Aliaskoje, Sibire, Anglijoje, Italijoje ir Vokietijoje, taip pat milijonai reptilijų, užbertų vakarų Kanadoje, JAV ir Pietų Amerikoje, prie Australijos liudija, kad kažkada įvyko didelė katastrofa“.
Princas Mikaro (Monarchas ir Tombs ir Peoples) knygoje „Rytų aušra“ rašo: „Tikrai tvanas buvo! Archeologų kasinėjimai pastaraisiais metais įtikinamai įrodė, kad pasaulinis tvanas faktiškai buvo“.