Luko

11 Kartą vienoje vietoje Jėzus meldėsi ir jam baigus vienas iš jo mokinių pasakė: „Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius.“

2 Tai jis tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve, tebūna šventu laikomas* tavo vardas. Teateina tavo karalystė. 3 Kasdienės mūsų duonos duok mums, kiek dienai reikia. 4 Ir atleisk mums mūsų nuodėmes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas*. Ir nevesk mūsų į pagundą.’“

5 Jis dar jiems kalbėjo: „Tarkim, kuris nors iš jūsų turėdamas draugą ateis pas jį vidurnaktį ir sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos, 6 nes mano draugas ką tik užsuko pas mane iš kelionės ir neturiu ko jam padėti.’ 7 Tas iš vidaus atsilieps: ‘Liaukis mane kvaršinęs. Durys jau užsklęstos, aš ir mano vaikeliai jau lovoje; negaliu keltis tau ko nors duoti.’ 8 Sakau jums: jeigu jis neatsikels ir neduos jam dėl draugystės, tai dėl jo įkyrumo tikrai atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. 9 Todėl jums sakau: prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta. 10 Mat kiekvienas prašantis gauna, kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta. 11 Negi atsirastų tarp jūsų tėvas, kuris savo sūnui, prašančiam žuvies, paduotų ne žuvį, o gyvatę? 12 Arba jeigu paprašytų kiaušinio, nejau paduotų jam skorpioną? 13 Tad jeigu jūs, būdami netikę, mokate duoti savo vaikams gerų dovanų, juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo.“

14 Vėliau jis varė iš žmogaus nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbo; ir minios stebėjosi. 15 Bet kai kurie iš jų sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia.“ 16 O kiti, norėdami jį išmėginti, ėmė reikalauti, kad jis parodytų ženklą iš dangaus. 17 Žinodamas jų išmąstymus, Jėzus jiems pasakė: „Kiekviena susipriešinusi karalystė nusiaubiama ir susipriešinę namai griūva. 18 Tad jei ir Šėtonas yra pats su savimi susipriešinęs, kaip išsilaikys jo karalystė? Jūs sakote, kad aš išvarau demonus Belzebulo galia. 19 Jeigu aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs*? Todėl jie bus jūsų teisėjai. 20 Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo pirštu, tai jus iš tiesų užklupo Dievo karalystė. 21 Kai stipruolis apsiginklavęs saugo savo namus, jo turtas saugus. 22 Bet jei ateina už jį stipresnis ir jį nugali, tai atima iš jo ginkluotę, kuria šis pasitikėjo, ir išdalija, ką iš jo pagrobė. 23 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas gena šalin.

24 Išėjusi iš žmogaus, netyroji dvasia keliauja per sausringas vietoves ieškodama, kur apsistoti, ir neradusi sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau.’ 25 Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. 26 Tai nuėjusi pasikviečia kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir jos įėjusios ten apsigyvena. Tada tam žmogui pasidaro blogiau, negu buvo pirma.“

27 Jam kalbant šiuos dalykus, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Laimingos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai̇̃!“ 28 Bet jis tarė: „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“

29 Minioms gausiai renkantis, jis ėmė kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji ieško ženklo, bet nebus jai duota jokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas. 30 Mat kaip Jona tapo ženklu nineviečiams, taip ir Žmogaus Sūnus bus ženklu šiai kartai. 31 Pietų šalies karalienė bus prikelta per teismą drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atvyko nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. O štai čia daugiau negu Saliamonas. 32 Nineviečiai prisikels per teismą drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo girdėdami, ką Jona skelbė. O štai čia daugiau negu Jona. 33 Niekas uždegęs žiburį nededa jo į kokią slėpyklą ir nevožia saiku*, bet stato ant žibintuvo, kad įeinantys į vidų matytų šviesą. 34 Kūno žiburys yra tavoji akis. Jeigu tavo akis žiūri į viena*, tai ir visas tavo kūnas yra šviesus, bet jeigu ji šnairuoja*, tada ir tavo kūnas tamsus. 35 Tad žiūrėk, ar tavyje esanti šviesa iš tikro nėra tamsa. 36 Todėl jeigu visas tavo kūnas šviesus ir jame nėra nieko tamsaus, jis visas bus toks šviesus, tarsi būtum apšviestas žiburio spindulių.“

37 Jėzui baigus apie tai kalbėti, vienas fariziejus pakvietė jį su juo pavalgyti. Tad įėjęs jis atsisėdo prie stalo. 38 Fariziejus stebėjosi pamatęs, kad Jėzus prieš valgį neapsiplovė*. 39 Bet Viešpats jam tarė: „Va jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, bet viduje esate pilni grobio ir nedorumo. 40 Neprotingi žmonės! Argi tas, kuris padarė išorę, nėra padaręs ir vidaus? 41 Duokite gailestingumo dovanas iš to, kas viduje, — štai tada ir visa kita bus jums švaru. 42 Vargas jums, fariziejai, nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, rūtų ir visų kitų žalumynų, bet apleidžiate teisingumą ir Dievo meilę! Anų dalykų reikėjo laikytis, bet nepalikti ir šitų. 43 Vargas jums, fariziejai, nes jūs mėgstate pirmuosius suolus sinagogose ir sveikinimus turgavietėse. 44 Vargas jums, nes jūs — kaip tie nematomi kapai! Žmonės juos mindžioja ir to nežino.“

45 Vienas iš Įstatymo žinovų atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi.“ 46 Tuomet Jėzus tarė: „Vargas ir jums, Įstatymo žinovai, nes jūs kraunate žmonėms sunkiai panešamas naštas, o patys tų naštų nė pirštu neliečiate!

47 Vargas jums, nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų protėviai juos žudė! 48 Išties esate savo protėvių darbų liudytojai ir vis tiek jiems pritariate: juk anie pranašus žudė, o jūs kapus statote. 49 Todėl Dievo išmintis ir kalbėjo: ‘Siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų. Jie kai kuriuos iš jų žudys ir persekios, 50 kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio užgimimo*, 51 pradedant Abelio krauju ir baigiant krauju Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir Dievo namų.’ Taip, sakau jums, jo bus pareikalauta iš šios kartos.

52 Vargas jums, Įstatymo žinovai, nes jūs paėmėte pažinimo raktą; patys nėjote ir įeinantiems trukdėte!“

53 Kai Jėzus iš ten išėjo, Raštų žinovai ir fariziejai ėmė smarkiai jį pulti ir kamantinėti dėl daugelio dalykų, 54 tykodami pagauti ką nors iš jo lūpų.