Apaštalų darbai
20 Sąmyšiui nurimus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino ir atsisveikinęs leidosi keliauti į Makedoniją. 2 Perėjęs anas sritis ir padrąsinęs daugeliu žodžių tenykščius, jis atvyko į Graikiją. 3 Išbuvęs ten tris mėnesius, ruošėsi plaukti į Siriją, tačiau, žydams surengus prieš jį sąmokslą, apsisprendė grįžti per Makedoniją. 4 Jį lydėjo Pyro sūnus berėjietis Sopatras, Aristarchas ir Sekundas iš tesalonikiečių, derbietis Gajus, Timotiejus ir azijiečiai Tichikas ir Trofimas. 5 Jie iškeliavo pirmi ir laukė mūsų Troadėje, 6 o mes, praėjus Neraugintos duonos dienoms, išplaukėme iš Filipų ir pas juos į Troadę atvykome per penkias dienas. Ten praleidome septynias dienas.
7 Pirmąją savaitės dieną, mums susiėjus valgyti*, Paulius pradėjo kalbėti susirinkusiems, mat ketino kitą dieną išvykti. Jis užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio. 8 Aukštutiniame kambaryje, kuriame buvome susibūrę, degė nemažai žibintų. 9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjo ant palangės. Pauliui vis kalbant, jis kietai užmigo ir įmigęs iškrito iš trečio aukšto; kai jį pakėlė, buvo negyvas. 10 Paulius nulipo žemyn, užsikniaubė ant jo ir apkabinęs tarė: „Nekelkite triukšmo — jo siela* yra jame.“ 11 Paskui užlipęs į viršų jis pradėjo laužyti duoną ir ėmė valgyti. Jis kalbėjo dar ilgokai — iki aušros, ir tada išvyko. 12 O vaikinuką nuvedė gyvą; tai jiems buvo neapsakoma paguoda.
13 Mes sėdome į laivą ir išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, — jis buvo taip nurodęs, mat pats norėjo eiti pėsčiomis. 14 Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmėme jį į laivą ir nuvykome į Mitilėnę. 15 Kitą dieną iš ten išplaukę, atsidūrėme priešais Chiją, dieną vėliau stabtelėjome Same, o dar kitą dieną atvykome į Miletą. 16 Mat Paulius buvo nutaręs aplenkti Efezą, kad jam netektų užgaišti Azijoje; jis skubėjo norėdamas, jei tik įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17 Iš Mileto Paulius pasiuntė į Efezą pakviesti bendruomenės vyresniųjų. 18 Šiems pas jį atėjus, jis prabilo: „Jūs gerai žinote, kaip visą laiką, nuo pirmos dienos, kai įžengiau į Aziją, elgiausi su jumis 19 ir kaip vergavau Viešpačiui su didžiausiu nuolankumu, su ašaromis ir išbandymais, užgriuvusiais mane dėl žydų sąmokslų, 20 kaip nenutylėjau nieko, kas naudinga, — apsakiau jums tai ir mokiau jus viešai ir po namus. 21 Aš gerai paliudijau tiek žydams, tiek graikams apie atgailą Dievo akivaizdoje ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi. 22 O dabar štai dvasios supančiotas keliauju į Jeruzalę, nors nežinau, kas man tenai nutiks. 23 Žinau tik tiek: šventoji dvasia kiekviename mieste man liudija bylodama, jog manęs laukia pančiai ir suspaudimai. 24 Tačiau aš savo sielos nė kiek nebranginu, — kad tik baigčiau savo bėgimą ir tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus: gerai paliudyti Dievo malonės gerąją naujieną.
25 Ir štai dabar aš žinau, kad jūs — visi, tarp kurių vaikščiojau ir skelbiau karalystę, — mano veido daugiau nepamatysite. 26 Todėl šią dieną šaukiu jus liudininkais, kad esu švarus — nekaltas dėl niekieno kraujo, 27 juk nenutylėjau ir apsakiau jums visus Dievo nutarimus. 28 Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai šventoji dvasia paskyrė jus prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju*. 29 Aš žinau, kad, man pasitraukus, pas jus įsibraus grobuonių vilkų ir jie negailės kaimenės. 30 Ir iš jūsų pačių iškils vyrų, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save.
31 Tad budėkite ir atminkite, kad trejus metus, naktį ir dieną, nepaliaudamas su ašaromis kiekvieną protinau. 32 O dabar patikiu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris gali jus išugdyti ir suteikti jums paveldą tarp visų pašventintųjų. 33 Nesigviešiau niekieno sidabro, aukso ar apdaro. 34 Patys žinote, kad mano paties ir esančių su manimi poreikiams tarnavo šitos va rankos. 35 Aš jums visaip parodžiau, kad taip plušant reikia padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti.’“
36 Baigęs tai kalbėti, Paulius su visais jais atsiklaupė ir pasimeldė. 37 Visi pradėjo graudžiai verkti, puolė Pauliui ant kaklo ir jį bučiavo. 38 Jiems buvo ypač skaudu dėl jo žodžių, kad jo veido daugiau nematysią. Ir jie palydėjo jį į laivą.