Jobo
9 Jobas į tai atsakė:
2 „Aš tikrai žinau, kad taip yra.
Bet kaipgi mirtingasis gali būti prieš Dievą teisus?+
4 Jis išmintingos širdies ir labai galingas.+
Kas jam pasipriešintų ir liktų sveikas?+
5 Kalnus jis perkelia* niekam nežinant,
nuverčia juos užsirūstinęs,
6 žemę išjudina iš vietos,
net šulai jos dreba,+
7 saulei įsako nešviesti,
žvaigždes užantspauduoja,+
8 dangų pats vienas išskleidžia,+
žengia per jūrų bangas.+
11 Jis praeina pro šalį, o aš nematau,
praskuba pro mane, bet jo neįžiūriu.
12 Jeigu jis ką atima, kas jį sustabdys?
Kas paklaus: ‘Ką tu darai?’+
14 Tad ką jam atsakysiu?
Kaip rasiu žodžių su juo pasikalbėti?
15 Ne, aiškintis su juo aš nedrįsčiau,+ nors ir būčiau teisus, –
tik maldaučiau savo teisėją* pasigailėti.
16 Jei šaukčiaus jo, ar atsilieptų?
Netikiu, kad mano žodžių jis klausytų.
17 Jis juk talžo mane vėtros gūsiais,
nepelnytai daugina mano žaizdas.+
18 Jis neleidžia man atgauti kvapo,
sotina mane kartybėmis.
19 Kalbant apie jo stiprumą, jis tikrai stiprus,+
apie teisingumą – jis paklaustų: ‘Negi kas pašauks mane atsiskaityti*?’
20 Nors ir būčiau teisus, mano paties lūpos pasmerktų mane,
21 Bet ar tikrai aš be kaltės? Pats nebežinau.
Gyventi man nebemiela.
22 Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau:
‘Jis sugniuždo ir nekaltą, ir piktadarį.’
23 Jei staigus potvynis pražūtį atneštų,
jis tik juoktųsi iš nekaltųjų siaubo.
Jei tai ne jis, tada kas?
25 Mano dienos už bėgiką greitesnės,+
jos prabėga nieko gero neišvydusios,
26 kaip nendrinės valtelės praskrieja,
kaip erelis, neriantis prie grobio.
27 Jei sakyčiau: ‘Pamiršiu savo skundą,
atsikratysiu liūdno veido, pralinksmėsiu’,
28 vis tiek, patyręs šitiek skausmo, gūžčiausi iš baimės.+
Žinau: manęs tu neišteisintum,
29 kaltu* aš būčiau pripažintas.
Tad kam tuščiai dar stengtis?+
30 Jei ir sniego vandeniu nusiprausčiau,
šarmu rankas nusimazgočiau,+
31 tu įmurkdytum mane į purvo duobę,
net mano drabužiai manęs bodėtųsi.
32 Juk jis nėra žmogus kaip aš, kad galėčiau su juo aiškintis,
kad stotume abu prieš teismą.+
O kalbėti su baime – tai ne man.