Psalmynas
Dovydo.
144 Šlovė Jehovai, mano uolai!+
Mano rankas jis lavina mūšiui,
mano pirštus – kovai.+
2 Jis – mano ištikimoji meilė ir tvirtovė,
saugiausia priebėga*, vaduotojas ir skydas,
pas jį aš prieglobstį randu,+
tautas jisai po kojų man pakloja.+
3 Kas gi tas žmogus, Jehova, kad juo rūpiniesi?
Kas tas mirtingojo sūnus, kad apie jį galvoji?+
7 Rankas ištieski iš aukštybių,
vaduok ir gelbėki mane iš siautulingų vandenų,
iš svetimtaučių gniaužtų.+
8 Jie savo lūpomis netiesą kalba,
pakėlę dešinę prisiekia melagingai.
9 Dieve, tau giedosiu naują giesmę,+
skambant arfai dešimtstygei šlovinsiu tave.
11 Vaduok ir gelbėki mane iš svetimtaučių gniaužtų!
Jie savo lūpomis netiesą kalba,
pakėlę dešinę prisiekia melagingai.
12 O mūsų sūnūs stiebsis tarsi sodinukai
ir mūsų dukros bus it rūmus puošiančios kolonos.
13 Gėrybių visokiausių aruodai nebesutalpins
ir mūsų avys laukuose daugės – ves tūkstančius, dešimtis tūkstančių.
14 Veršingoms mūsų karvėms nenutiks nelaimė, jos neišsimes.
Nesigirdės dejonių mūsų aikštėse.
15 Laiminga tauta, kuriai taip klojasi!
Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova!+