Izaijo
Sėskis ant žemės, chaldėjų dukterie!+
Gležna ir išlepinta tavęs nebevadins.
2 Imk girnas ir malk miltus.
Nusidenk šydą,
nusivilk drabužį, apnuogink blauzdas
ir brisk per upių vandenis.
3 Tavo nuogumas pasimatys,
tavo gėda bus atidengta.
Atkeršysiu+ ir joks žmogus nepastos man kelio*.
Nebevadins tavęs karalysčių valdove.+
6 Buvau supykęs ant savo tautos.+
7 Sakei: „Visada, amžinai valdovė būsiu.“+
Kuo tau baigsis, nesusimąstei
ir viso to į širdį neėmei.
8 Klausykis, malonumų mylėtoja.+
Tu jautiesi saugiai ir širdyje sakai:
„Aš vienintelė, kitos tokios nėra.+
Netapsiu našle
ir vaikų niekada neprarasiu.“+
10 Savo nedorybėmis pasitikėjai,
sakei sau: „Niekas manęs nemato.“
Tavo išmintis ir išmanymas tave paklaidino,
savo širdyje kalbėjai: „Aš vienintelė, kitos tokios nėra.“
11 Todėl tave užklups nelaimė
ir jokiais kerais jos nesustabdysi.
Tave ištiks neganda ir niekaip jos neišvengsi,
ateis staigi pražūtis, kokios nesitikėjai.+
Galbūt tai tau padės,
galbūt įvarysi žmonėms baimės.
13 Nuo gausybės savo patarėjų pavargai –
teateina jie dabar ir teišgelbsti,
tepadeda tau tie, kurie lenkiasi dangui*, kurie žvaigždes stebi,+
kurie per kiekvieną jaunatį skelbia,
kas laukia tavęs ateity.
14 Jie – tarsi šiaudai,
ugnis juos sudegins.
Jie neišsigelbės iš liepsnų galios.
Tos liepsnos – ne žarijos, prie jų nepasišildysi,
prie jų nepasėdėsi tarsi prie laužo.
15 Štai kuo tau taps tavo kerėtojai,
su kuriais esi susidėjusi nuo jaunystės.