Ozėjo
3 Juk tai aš mokiau Efraimą vaikščioti,+ glėbyje nešiojau.+
Nesuvokė jis, kad aš jį gydžiau.
4 Žmonių* raiščiais, meilės virvėmis prie savęs juos traukiau,+
jiems jungą nuėmiau nuo sprando,
kiekvieną rūpestingai maitinau.
6 Jų miestuose siaus priešų kalavijas,+
sulaužys jų skląsčius, praris miestus už tai, kad užmačias piktas jie rezgė.+
8 Bet negi tave, Efraimai, galėčiau palikti?+
Nejau tave, Izraeli, galėčiau atiduoti?
Nejau galėčiau pasielgti su tavimi kaip su Adma
ar padaryti taip, kaip padariau su Ceboimais?+
Širdyje aš persigalvojau,
pajaučiau tau gailestį.+
9 Savo degančios rūstybės neišliesiu,
Efraimo daugiau nebenaikinsiu,+
nes esu Dievas – ne žmogus,
esu Šventasis tarp jūsų.
Supykęs prieš jus nepakilsiu.
10 Žmonės eis paskui Jehovą, riaumojantį it liūtas.+
Kada jis užriaumos, jo sūnūs drebėdami ateis iš vakarų.+
11 Virpėdami lyg paukščiai pargrįš jie iš Egipto,
lyg balandžiai – iš Asirijos krašto.+
Įkurdinsiu juos jų pačių namuose, – tai Jehovos žodis.+ –
12 Aplink mane vien Efraimo melas,
vien Izraelio namų apgavystės.+
Bet Judas tebeina su Dievu,
Švenčiausiajam jis ištikimas.“+