Izaijo

Jų stabus krauna ant gyvulių, ant nešulinių+ –

nuo sunkios naštos tie pailsę.

 2 Dievai gūžiasi ir kniumba,

negali tos naštos apsaugoti

ir patys į nelaisvę eina.

 3 „Klausykitės, Jokūbo namai, ir jūs, Izraelio namų likučiai,+ –

jūs, kuriuos nuo įsčių nešiojau, nuo gimimo globojau.+

 4 Būsiu toks pat, kai pasensite,+

jus nešiosiu, kai pražilsite.

 6 Kai kurie nepagaili aukso iš savo kapšų,

svarstyklėmis atsveria sidabro

ir pasisamdo meistrą, kad dievuką padarytų.+

 7 Jie dedasi jį ant pečių,+

nešiojasi, paskui pastato į skirtą vietą,

ir jis ten stovi, nepajuda.+

Jie šaukiasi jo, bet tas neatsako,

negali nuo nelaimės išgelbėti.+

 9 Atminkite, kas buvo pirmiau, senovės laikais,

atminkite, kad aš esu Dievas, kito nėra.

10 Nuo pradžios paskelbiu, kokia bus pabaiga,

iš anksto apreiškiu, kas dar nėra įvykę.+

Sakau: ‘Mano sprendimas* bus įvykdytas,+

padarysiu visa, ko noriu.’+

11 Šaukiu iš rytų* plėšrų paukštį,+

iš tolimo krašto – vyrą, jis mano sprendimą* įvykdys.+

Ką paskelbiau, tai įvyks,

ką užsimojau, padarysiu.+

12 Klausykitės manęs, žmonės užsispyrusios* širdies,

visi, kam teisingumas svetimas.

13 Mano teisingumas jau čia pat,

jis visai netoli,

aš nedelsiu vaduoti.+