Jeremijo
8 „Tuo laiku, – tai Jehovos žodis, – Judo karalių kaulai, jo didžiūnų kaulai, jo kunigų kaulai, jo pranašų kaulai ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus paimti iš kapų 2 ir išbarstyti prieš saulę, mėnulį ir dangaus kareiviją* – prieš visa, ką jie mylėjo, kam tarnavo, ką sekė, į ką kreipėsi ir kam lenkėsi.+ Niekas tų kaulų nerinks ir nelaidos. Jie gulės kaip mėšlas dirvoje.+
3 Kas iš šios nedoros giminės liks gyvi – visi, kuriuos būsiu išblaškęs, – trokš mirties, nenorės gyventi. Tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.“
4 „Kalbėsi jiems: ‘Taip sako Jehova.
Nejau pargriuvę jie nesikels?
Jei vienas gręšis nuo savo darbų, argi nesigręš ir kitas?
5 Kodėl Jeruzalės žmonės man tokie neištikimi?
Įsitvėrę jie laikosi apgaulės,
nuo savo darbų gręžtis neketina.+
6 Klausiausi atidžiai, bet jie kalbėjo netiesą.
Nė vienas dėl savo nedorybių nesigailėjo, nemąstė: „Ką aš padariau?!“+
Kiekvienas vis grįžta prie to, ką daro dauguma, veržiasi kaip žirgas į mūšį.
7 Net gandras, padangių skrajūnas, žino savo metą,
purplelis, čiurlys ir strazdas* – savo laiką parskristi.
O mano tauta Jehovos sprendimų nesuvokia.+
8 Kaipgi galite sakyti: „Esame protingi, turime Jehovos įstatymą*“?
Juk raštininkų lazdelės+ meluoja, vien apgaules terašo.
9 Išminčiai sugėdinti.+
Jie išsigandę ir įklius į spąstus.
Jehovos žodį jie atmetė,
ir ko dabar verta jų išmintis?
10 Todėl kitiems jų žmonas atiduosiu,
svetimi jų laukuose šeimininkaus,+
nes ir menkiausias, ir didžiūnas sau naudos teieško,+
ir pranašas, ir kunigas apgaudinėja.+
11 Aplaidžiai žaizdas* dukros, tautos manosios, jie gydo.
12 Ar gėdysis jie dėl savo bjaurysčių?
Ne, nė trupučio neparaus!
Ką reiškia jausti gėdą, jie nė nežino,+
todėl ir kris su krintančiais,
parklups, kai juos bausiu,+ – taip sako Jehova.
13 Išrankiosiu juos ir sunaikinsiu, – tai Jehovos žodis.
Nei vynuogių ant vynmedžio, nei figų ant figmedžio neliks, net lapai nuvys.
Visa, ką buvau jiems davęs, pražus.“ –
14 „Ir ko gi mes čia sėdime?
Susiburkime, į miestus įtvirtintuosius eikime,+ tenai pražūkime.
Juk Dievas Jehova mus mirčiai atiduos.
Už tai, kad Jehovai nusidėjome,
jis užnuodytu vandeniu mus girdo.+
16 Nuo Dano girdėti žirgų prunkštimas,
ristūnų žvengimas –
net visas kraštas dreba.
Priešas atžygiuoja naikindamas kraštą ir visa, kas jame,
rydamas miestą ir jo gyventojus.“ –
17 „Štai siunčiu prieš jus gyvates,
nuodingas angis, kurių neužkerėsi,
ir jos gels jus“, – tai Jehovos žodis.
18 Mano sielvarto niekas nenumalšins,
širdis mano serga.
19 Iš tolimo krašto girdėti pagalbos šauksmas –
verksmas dukters, tautos manosios:
„Ar Jehova paliko Sioną?
Ar karaliaus nebėra jame?“ –
„Kodėl jie mane pykdo stabus garbindami,
svetimiems dievams lenkdamiesi?“ –
20 „Jau ir pjūtis baigėsi, ir vasara prabėgo,
bet niekas mūsų negelbėjo!“
21 Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane.+
Aš sielvartauju,
siaubo pagautas esu.
22 Nejau Gileade nėra balzamo?+
Nejau nėra ten gydytojo?+
Kodėl dukra, tauta manoji, niekaip neišgyja?+