Jeremijo
31 „Tuo metu, – tai Jehovos žodis, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta.“+
2 Štai ką sako Jehova:
„Tie, kas išvengė kalavijo, rado malonę dykumoje.
Izraelis keliavo į savo poilsio vietą.“
3 Jehova atėjo pas mane iš toli ir prabilo:
„Amžina meile tave pamilau,
dėl ištikimosios meilės patraukiau prie savęs.+
4 Aš atgaivinsiu tave, tu atsigausi.+
5 Tu vėl veisi vynuogynus Samarijos kalnuose.+
Žmonės juos sodins ir jų vaisiumi mėgausis.+
6 Ateis diena, kai sargybiniai Efraimo aukštumose šauks:
‘Pakilkite! Eime į Sioną, pas savo Dievą Jehovą!’“+
7 Štai ką sako Jehova:
„Džiugiai šaukite Jokūbui.
Linksmai šūkaukite, nes esate tautų priešaky!+
Skelbkite žinią, šlovinkite Dievą ir sakykite:
‘Jehova, gelbėk savo tautą, Izraelio likutį.’+
Subursiu visus – ir akluosius, ir luošus,+
nėščiąsias ir tuoj gimdysiančias.
Jie grįš čia kaip didžiulė bendruomenė.+
9 Verkdami jie pareis.+
Jie mels malonės, ir aš juos vesiu,
lydėsiu prie vandens srovių+
lygiu taku, kad neklupinėtų,
nes aš – Izraelio Tėvas, Efraimas – mano pirmagimis.“+
10 Klausykitės, tautos, Jehovos žodžio,
tolimiausiose salose skelbkite:+
„Tas, kuris išblaškė Izraelį, jį surinks
ir sergės, kaip piemuo sergi savo kaimenę.+
12 Jie sueis ant Siono aukštumos ir džiūgaus,+
džiaugsmu švytės dėl Jehovos gerumo* –
dėl grūdų, jauno vyno,+ aliejaus,
bandų ir kaimenių prieauglio.+
13 Tuomet linksmai šoks mergelė,
drauge šoks jaunuolis ir senolis.+
15 Štai ką sako Jehova:
„Girdėti Ramoje+ aimanos, raudojimas ir gailus verksmas –
tai Rachelė verkia savo vaikų.+
Niekas jos negali paguosti,
nes jų nebėra.“+
16 Štai ką sako Jehova:
„Nustok verkusi, ašarų nebeliek,
už tavo darbus bus atlyginta, – tai Jehovos žodis.
Jie sugrįš iš priešų krašto.+
17 Žvelk į ateitį su viltimi,+ – tai Jehovos žodis.
Tavo vaikai sugrįš į savo žemę.+
18 Tikrai girdėjau Efraimą dejuojant:
‘Mane tu drausminai, ir aš pasimokiau,
tramdei kaip veršį, nepripratintą prie jungo.
Sugrąžink mane, aš pasiruošęs grįžti,
nes tu, Jehova, esi mano Dievas.
19 Mane apėmė graužatis ir aš grįžau.+
Kai mane pamokei, sudaviau sau per šlaunį*.
Dėl visko, ką buvau daręs jaunystėje,
gėdijausi ir jaučiausi niekam tikęs.’+
20 Ar Efraimas nėra man brangus sūnus, mano mylimas vaikas?+
Kaskart, kai jį baru, prisimenu apie jį ir gera.
Tada dėl jo suskausta man širdis*.+
Aš tikrai jo pasigailėsiu. Tai Jehovos žodis.+
21 Pasistatyk sau ženklų,
nužymėk kelrodžiais kelią.+
Įsidėmėk vieškelį, kuriuo turėsi eiti.+
Grįžk, Izraelio mergele, grįžk į savo miestus.
22 Kiek ilgai svyruosi, neištikimoji dukterie?
Juk Jehova padarė žemėje naują dalyką:
moteris sekios paskui vyrą.“
23 Kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako: „Kai parvesiu jų tremtinius, Judo krašte ir jo miestuose vėl bus kartojami šie žodžiai: ‘Jehova telaimina tave, teisioji buveine,+ šventasis kalne.’+ 24 Judo kraštas ir jo miestai bus gyvenami, drauge gyvens žemdirbiai ir kaimenių vedliai.+ 25 Aš atgaivinsiu kiekvieną pailsusį, sustiprinsiu kiekvieną nusikamavusį.“+
26 Tada pabudau iš saldaus miego ir pramerkiau akis.
27 „Štai ateina dienos, – tai Jehovos žodis, – kai aš pripildysiu Izraelio namus ir Judo namus žmonių, jų bandas pagausinsiu.+
28 Kaip laukiau progos juos išrauti, nugriauti, nuversti, sunaikinti, pražudyti,+ taip lauksiu progos juos statyti ir sodinti,+ – tai Jehovos žodis. 29 Tomis dienomis nebebus sakoma: ‘Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams.’+ 30 Kiekvienas mirs už savo paties kaltę. Dantys atšips tam, kas valgys rūgščias vynuoges.
31 Štai ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai sudarysiu su Izraelio namais ir Judo namais naują sandorą.+ 32 Sudarysiu ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų protėviais, kuriuos už rankos paėmęs išvedžiau iš Egipto žemės.+ Aną sandorą jie sulaužė,+ nors buvau jų šeimininkas*. Tai Jehovos žodis.“
33 Jehova sako: „Štai kokią sandorą sudarysiu su Izraelio namais anoms dienoms praėjus: įdiegsiu jiems savo įstatymą,+ įrašysiu į širdį.+ Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.+
34 Nė vienam nebereikės savo artimo ir savo brolio mokyti ir sakyti: ‘Pažinkite Jehovą!’+ Visi, nuo mažiausio iki didžiausio, mane pažinos,+ – tai Jehovos žodis. Jiems kaltę aš atleisiu ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu.“+
35 Štai ką sako Jehova,
kuris padarė saulę, kad šviestų dieną,
kuris davė įstatus mėnuliui ir žvaigždėms, kad šviestų naktį,
kuris sujudina jūrą ir pašiaušia jos bangas, –
štai ką kalba tas, kurio vardas Jehova, kareivijų Viešpats:+
36 „Tik tada, jei šie nuostatai nustotų galios – tai Jehovos žodis, –
tik tada Izraelio palikuonius amžiams nustočiau laikyti savo tauta.“+
37 Štai ką sako Jehova: „Tik tada, jei būtų galima išmatuoti dangų aukštai ir ištyrinėti žemės pamatus žemai, tik tada galėčiau atmesti visus Izraelio palikuonius už tai, ką yra padarę. Tai Jehovos žodis.+
38 Štai ateina dienos, kai Jehovos miestas bus atstatytas+ nuo Hananelio bokšto+ iki Kampo vartų,+ – tai Jehovos žodis. 39 Matuoklė+ bus tiesiama iki Garebo kalvos, o nuo ten – link Gojos. 40 Visas lavonų ir pelenų* slėnis, visi šlaitai iki pat Kidrono slėnio+ ir Žirgų vartų+ rytuose bus šventi Jehovai.+ Miestas daugiau nebebus niokojamas ir griaunamas.“