Jehova — Dievas, „pasiruošęs atleisti“

„Tu, Viešpatie [„o Jehova“, NW], esi geras ir pasiruošęs atleisti“ (PSALMIŲ 86:5, Brb red.).

 1. Kokią sunkią naštą nešė karalius Dovydas ir kas paguodė jo neramią širdį?

SENOVĖS Izraelio karalius Dovydas žinojo, kokia sunki gali būti nešvarios sąžinės našta. Jis rašė: „Mano kaltės iškilo virš mano galvos; lyg sunki našta jos pasidarė man per sunkios. Nusilpęs, labai sudaužytas vaitoju dėl savo širdies nerimo“ (Psalmių 38:4, 8, Brb red.). Tačiau Dovydas rado paguodos savo prislėgtai širdžiai. Jis žinojo, kad Jehova nekenčia nuodėmės, o ne nusidėjėlio — jeigu šis tikrai atgailauja ir pameta savo nuodėmingą kelią (Psalmių 31:5; 102:3). Visiškai tikėdamas Jehovos noru parodyti gailestingumą atgailaujantiesiems, Dovydas pasakė: „Tu, Viešpatie [„o Jehova“, NW], esi geras ir pasiruošęs atleisti“ (Psalmių 86:5, Brb red.).

2, 3. a) Kokia našta gali prislėgti mus nusidėjus ir kodėl ji naudinga? b) Koks pavojus yra būti kaltės „prarytam“? c) Kaip Biblija užtikrina mus, kad Jehova pasiruošęs atleisti?

² Nusidėję mes galbūt irgi nešame slegiančią kankinamos sąžinės naštą. Toks sąžinės graužimas normalus, net naudingas. Jis gali skatinti mus imtis teigiamų priemonių savo klaidoms ištaisyti. Tačiau kai kuriuos krikščionis kaltės jausmas pribloškia. Save smerkianti jų širdis gali atkakliai tvirtinti, kad Dievas ne visiškai jiems atleis, kad ir kaip jie atgailautų. „Siaubinga jaustis, kad Jehova tavęs daugiau nebemyli“, — pasakė viena sesuo, mąstydama apie savo padarytą klaidą. Net po to, kai atgailavo ir priėmė naudingą susirinkimo vyresniųjų patarimą, ji vis dar manė esanti neverta Dievo atleidimo. Ji aiškina: „Nėra dienos, kad neprašyčiau Jehovos atleisti.“ Jeigu kaltė mus ‛praryja’, Šėtonas gali bandyti įtikinti mus pasiduoti ir galvoti, kad nesame verti tarnauti Jehovai (2 Korintiečiams 2:5, 6, 11; 2:7, NTP).

³ Bet Jehova į tai žiūri visiškai kitaip! Jo Žodis užtikrina mus, kad jei mes tikrai nuoširdžiai gailimės, Jehova nori, net yra pasiruošęs atleisti (Patarlių 28:13). Tad jei Dievo atleidimas tau kartais atrodė nepasiekiamas, galbūt tik reikia geriau suprasti, kodėl ir kaip jis atleidžia.

Kodėl Jehova „pasiruošęs atleisti“?

 4. Ką Jehova prisimena apie mūsų prigimtį ir kaip dėl to jis elgiasi su mumis?

⁴ Mes skaitome: „Kaip toli saulėtekis nuo saulėlydžio, taip jis atitolina nuo mūsų mūsų nuodėmes. Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats pasigaili tų, kurie jo bijo.“ Kodėl Jehova linkęs būti gailestingas? Kitoje eilutėje atsakoma: „Nes jis žino mūsų sandarą; jis atsimena, kad mes tesame dulkės“ (Psalmių 103:12-14, NTP). Taip, Jehova nepamiršta, kad esame sukurti iš dulkių ir, būdami netobuli, turime trūkumų, arba silpnybių. Žodžiai, jog jis žino „mūsų sandarą“, primena mums, kad Biblijoje Jehova prilyginamas puodžiui, o mes — jo formuojamiems indamsa (Jeremijo 18:2-6). Savo molinius indus puodžius laiko rankose tvirtai, bet švelniai, nepamiršdamas, iš ko jie padaryti. Taip ir Didysis Puodžius, Jehova, švelniai elgiasi su mumis, atsižvelgdamas į mūsų nuodėmingos prigimties trapumą. (Palygink 2 Korintiečiams 4:7.)

 5. Kaip Laiške romiečiams aprašomi stiprūs nuodėmės gniaužtai mūsų puolusiam kūnui?

⁵ Jehova supranta, kokia galinga yra nuodėmė. Rašte nuodėmė apibūdinama kaip stipri jėga, laikanti žmogų savo mirtinuose gniaužtuose. Tačiau kiek stiprūs jos gniaužtai? Laiške romiečiams įkvėptas apaštalas Paulius paaiškina tai vaizdingais posakiais: mes esame „nuodėmės valdžioje“, taip kaip kareiviai yra savo vado valdžioje (Romiečiams 3:9, Brb red.); ji „viešpatavo“ žmonijai kaip karalius (Romiečiams 5:21); ji ‛gyvena’ mūsų viduje (Romiečiams 7:17, 20); jos „įstatymas“ nuolat veikia mumyse, iš esmės mėgindamas kontroliuoti mūsų elgesį (Romiečiams 7:23, 25). Kaip sunkiai turime kovoti norėdami pasipriešinti galingai nuodėmės įtakai mūsų puolusiam kūnui! (Romiečiams 7:21, 24)

 6. Kaip Jehova žiūri į tuos, kurie ieško jo gailestingumo atgailaujančia širdimi?

⁶ Taigi mūsų gailestingasis Dievas žino, kad, kaip mūsų širdys to betrokštų, negalime tobulai jam paklusti (3 Karalių 8:46). Jis meilingai patikina mus, kad jeigu siekiame jo tėviško gailestingumo atgailaujančia širdimi, jis atleis. Psalmininkas Dovydas pasakė: „Mano auka, Dieve, yra sutrinta dvasia; sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi“ (Psalmių 50:19). Jehova niekada neatmes, arba nenusigręš, nuo sutrintos ir kaltės naštos slegiamos širdies. Kaip tai nuostabiai apibūdina Jehovos pasiruošimą atleisti!

 7. Kodėl Dievo gailestingumo negalime laikyti savaime suprantamu dalyku?

⁷ Tačiau ar tai reiškia, kad, savo nuodėminga prigimtimi pateisindami nuodėmiavimą, galime visiškai neabejoti Dievo gailestingumu? Jokiu būdu! Jehova vadovaujasi ne vien jausmais. Jo gailestingumas turi ribas. Jis tikrai neatleis tiems, kurie beširdiškai daro piktavališkas, sąmoningas nuodėmes ir neatgailauja (Žydams 10:26-31). Kita vertus, matydamas „sutrintą ir nužemintą“ širdį, jis yra „pasiruošęs atleisti“ (Patarlių 17:3). Panagrinėkime keletą išraiškingų žodžių, kuriais Biblijoje apibūdinamas tobulas Dievo atlaidumas.

Ar Jehova visiškai atleidžia?

 8. Ką iš esmės Jehova daro atleisdamas mūsų nuodėmes ir kaip tai turėtų mus paveikti?

⁸ Atgailaujantis karalius Dovydas pasakė: „Aš išpažinau tau savo nuodėmę ir savo kaltės nepaslėpiau; aš tariau: ‛Išpažįstu savo neteisybę Viešpačiui’, ir tu atleidai [„dovanojai“, NW] mano nuodėmės kaltę“ (Psalmių 31:5). Žodis „dovanojai“ išverstas iš hebrajiško žodžio, kurio pagrindinė reikšmė yra „pakelti“, „laikyti, nešti“. Jis pavartotas čia pabrėžti ‛kaltės, blogo poelgio, nusižengimo pašalinimą’. Jehova, taip sakant, pakėlė Dovydo nuodėmes ir nunešė jas. (Palygink Kunigų 16:20-22.) Dovydą slegiantis kaltės jausmas tada, be abejo, sumažėjo. (Palygink Psalmių 32:3, Brb red.) Mes irgi galime visiškai pasitikėti Dievu, dovanojančiu kaltes tiems, kurie prašo jo atleidimo tikėdami Jėzaus Kristaus išperkamąja auka (Mato 20:28; palygink Izaijo 53:12). Tiems, kurių nuodėmes Jehova taip pakelia ir nuneša, nebereikia nešti kaltės naštos už praeities nuodėmes.

 9. Ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Atleisk mums mūsų skolas“?

⁹ Norėdamas parodyti, kaip Jehova atleidžia, Jėzus pateikė pavyzdį apie skolintojus ir skolininkus. Pavyzdžiui, Jėzus ragino mus melstis: „Atleisk mums mūsų skolas“ (Mato 6:12, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, vertė J. Skvireckas). Taigi „nuodėmes“ Jėzus palygino su „skolomis“ (Luko 11:4, NW). Nusidėdami tampame Jehovos „skolininkais“. Graikiškas veiksmažodis, išverstas „atleisti“, gali reikšti „pamiršti, arba atsisakyti, skolos ir jos nebereikalauti“. Kai Jehova atleidžia, jis tam tikra prasme panaikina skolą, kuri kitaip būtų įrašyta mūsų sąskaiton. Taigi atgailaujantys nusidėjėliai yra paguodžiami. Jehova niekada nereikalaus atiduoti skolos, kurią panaikino! (Psalmių 31:1, 2; palygink Mato 18:23-35)

10, 11. a) Kokią mintį Apaštalų darbų 3:19 išreiškia žodis „išdildytos“? b) Kaip parodoma, kad Jehova visiškai atleidžia?

¹⁰ Dievo atlaidumui apibūdinti Biblijoje, Apaštalų darbų 3:19, vartojama kita raiški stilistinė priemonė: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės.“ Žodis „išdildytos“ verčiamas iš graikiško veiksmažodžio, kuris metaforiškai pavartotas gali reikšti „nušluostyti, išbraukti, atšaukti ar sunaikinti“. Pasak kai kurių mokslininkų, čia paminėta sąvoka reiškia rankraščio ištrynimą. Kaip tai buvo įmanoma? Senovės laikais naudojamą rašalą paprastai sudarė anglies, dervos ir vandens mišinys. Ką tik parašytus tokiu rašalu žodžius žmogus galėdavo nutrinti drėgna kempine.

¹¹ Tai puikus visiško Jehovos atleidimo apibūdinimas. Kai jis atleidžia mūsų nuodėmes, tai tarsi paima kempinę ir nutrina jas. Mums nereikia bijoti, kad jis vėl primins jas mums ateityje, nes Biblija atskleidžia dar kai ką apie tikrai nepaprastą Jehovos gailestingumą: kai jis atleidžia, jis užmiršta!

„Nebeatsiminsiu daugiau jų nuodėmės“

12. Kai Biblijoje sakoma, jog Jehova užmiršta mūsų nuodėmes, ar tai reiškia, kad jis nebegali jų prisiminti, ir kodėl tu taip atsakai?

¹² Per pranašą Jeremiją Jehova pažadėjo esantiems naujojoje sandoroje: „Aš dovanosiu jų neteisybę ir nebeatsiminsiu daugiau jų nuodėmės“ (Jeremijo 31:34). Ar tai reiškia, kad atleidęs Jehova nebegali prisiminti nuodėmių? Visiškai ne. Biblijoje kalbama apie nuodėmes daugelio žmonių, kuriems Jehova atleido, įskaitant Dovydą (2 Samuelio 11:1-17; 12:1-13). Jehova, aišku, nepamiršta jų padarytų klaidų, ir mes neturėtume pamiršti. Tai, kas užrašyta apie jų nuodėmes, taip pat apie jų atgailavimą bei Dievo atleidimą, išliko mūsų naudai (Romiečiams 15:4). Tad ką reiškia Biblijos žodžiai, kad Jehova ‛nebeatsimena’ nuodėmių tų asmenų, kuriems atleidžia?

13. a) Ką dar reiškia hebrajiškas veiksmažodis, išverstas ‛atsiminsiu’? b) Kuo užtikrina mus Jehova, kai sako: „Nebeatsiminsiu daugiau jų nuodėmės“?

¹³ Hebrajiškas veiksmažodis, išverstas ‛atsiminsiu’, reiškia daugiau negu tik prisiminti praeitį. Pagal žodyną Theological Wordbook of the Old Testament, yra „dar kita jo reikšmė — imtis atitinkamų veiksmų“. Tad ‛atsiminti’ nuodėmę šia prasme — tai imtis veiksmų prieš nusidėjėlius. Kai pranašas Ozėjas pasakė apie neklusnius izraelitus, kad „jis [Jehova] atsimins jų neteisybę“, jis turėjo omenyje, kad Jehova imsis priemonių prieš juos už neatgailavimą. Todėl toliau šioje eilutėje priduriama: „[Jis] lankys [„atkreips dėmesį į“, NW] jų nuodėmes“ (Ozėjo 9:9). Kita vertus, kai Jehova sako „nebeatsiminsiu daugiau jų nuodėmės“, jis užtikrina, kad atleidęs atgailaujančiam nusidėjėliui daugiau jau nebaus jo už tas nuodėmes ateityje (Ezechielio 18:21, 22). Jis užmiršta ta prasme, kad mums nuolat nebeprimena mūsų nuodėmių, lyg norėdamas mus vėl kaltinti ar bausti. Taip Jehova duoda mums puikų sektiną pavyzdį, kaip elgtis su kitais. Iškilus nesutarimams, geriausia nesigilinti į praeities skriaudas, kurias prieš tai buvai atleidęs.

O kaip dėl pasekmių?

14. Kodėl atleidimas nereiškia, kad atgailaujantis nusidėjėlis bus apsaugotas nuo bet kokių savo blogo elgesio pasekmių?

¹⁴ Ar Jehovos pasiruošimas atleisti reiškia, kad atgailaujantis nusidėjėlis išvengs visų savo blogo elgesio pasekmių? Visiškai ne. Jeigu nusidedame, neliekame nenubausti. Paulius rašė: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Galatams 6:7). Mes galbūt kenčiame tam tikras savo veiksmų pasekmes ar patiriame dėl to problemų, bet parodęs atlaidumą Jehova nesukelia mums nelaimės. Iškilus sunkumams, krikščionis neturi manyti, ‛galbūt Jehova baudžia mane už praeities klaidas’. (Palygink Jokūbo 1:13.) Kita vertus, Jehova neapsaugo nuo visų mūsų blogo elgesio padarinių. Skyrybos, nepageidaujamas nėštumas, lytiškai platinamos ligos, kitų nebepasitikėjimas mumis ir nebegerbimas — visa tai gali būti liūdni nuodėmės vaisiai, ir Jehova nesaugos mūsų nuo to. Prisimink, kad nors Jehova atleido Dovydui jo kaltę dėl Betsabėjos ir Ūrijo, jis neapsaugojo Dovydo nuo vėliau jį ištikusių pražūtingų pasekmių (2 Samuelio 12:9-14).

15, 16. Kuo Kunigų 6:1-7 užrašytas įstatymas buvo naudingas tiek aukai, tiek skriaudikui?

¹⁵ Mūsų nuodėmės gali sukelti ir kitų padarinių. Pagalvok, pavyzdžiui, apie tai, kas rašoma Kunigų 6 skyriuje. Mozės įstatymas čia nurodo situaciją, kai kas nors sunkiai nusižengia — pasisavina savo brolio izraelito turtą apiplėšdamas, atimdamas ar sukčiaudamas. Skriaudikas neigia savo kaltę, netgi išdrįsta melagingai prisiekti. Jis kalba visiškai priešingai negu nukentėjusysis. Tačiau vėliau jį ima graužti sąžinė ir jis išpažįsta savo kaltę. Kad gautų Dievo atleidimą, jis turi padaryti dar tris dalykus: sugrąžinti tai, ką buvo pasisavinęs, sumokėti nukentėjusiajam piniginę 20 procentų baudą ir paaukoti aviną kaip auką už kaltę. Toliau įstatyme sakoma: ‛[Kunigas] sutaikins jį su Viešpačiu, ir jam bus atleista’ (Kunigų 6:1-7, Brb red.; palygink Mato 5:23, 24).

¹⁶ Tas įstatymas buvo gailestinga Dievo priemonė. Jis buvo naudingas nukentėjusiajam: šis atgaudavo savo turtą ir, be abejo, jausdavo didelį palengvėjimą, kai skriaudikas galiausiai pripažindavo savo kaltę. Įstatymas kartu teikė naudos ir tam, kurio sąžinė pagaliau paskatino jį išpažinti kaltę ir atitaisyti skriaudą. Iš tiesų, jeigu jis būtų to nepadaręs, Dievas nebūtų jam atleidęs.

17. Jeigu dėl mūsų nuodėmių nukentėjo kiti, ko Jehova laukia iš mūsų?

¹⁷ Nors mes neįpareigoti laikytis Mozės įstatymo, jis padeda mums daug geriau suprasti Jehovos mintis, įskaitant jo požiūrį į atleidimą (Kolosiečiams 2:13, 14). Jei kiti patyrė žalą ar nukentėjo dėl mūsų nusižengimų, Jehovai malonu, jei mes kaip galėdami stengiamės ‛įgyvendinti teisybę’ (2 Korintiečiams 7:11, ŠvR). Tai reiškia pripažinti savo nuodėmę, prisiimti kaltę ir net atsiprašyti nukentėjusiojo. Tada galime kreiptis į Jehovą Jėzaus aukos pagrindu ir pajusti palengvėjimą dėl švarios sąžinės bei užtikrinimą, kad Dievas mums atleido (Žydams 10:21, 22).

18. Kaip atleisdamas Jehova ir sudrausmina?

¹⁸ Kaip bet kuris mylintis tėvas, Jehova gali atleisti šiek tiek sudrausmindamas (Patarlių 3:11, 12). Atgailaujantis krikščionis gali netekti privilegijos tarnauti vyresniuoju, tarnybiniu padėjėju ar pionieriumi. Jam gali būti skaudu kuriam laikui prarasti savo brangias privilegijas. Tačiau tokia drausmė nereiškia, kad jis prarado Jehovos palankumą ar kad Jehova neatleido jam. Be to, turime prisiminti, kad Jehovos drausmė yra jo meilės mums įrodymas. Priimti bei palaikyti ją mums yra didžiausia nauda, ir tai gali vesti mus į amžinąjį gyvenimą (Žydams 12:5-11).

19, 20. a) Kodėl nusižengęs neturėtum manyti, kad tau nepasiekiamas Jehovos gailestingumas? b) Kas bus svarstoma kitame straipsnyje?

¹⁹ Kaip malonu žinoti, kad tarnaujame Dievui, kuris „pasiruošęs atleisti“! Jehova mato ne vien mūsų nuodėmes ir klaidas (Psalmių 129:3, 4). Jis žino, kas mūsų širdyse. Jeigu jauti, kad tavo širdis sutrinta ir prislėgta praeities klaidų, nemanyk, kad tau nepasiekiamas Jehovos gailestingumas. Kokias klaidas bebūtum padaręs, jeigu tikrai atgailavai, ėmeisi priemonių atitaisyti skriaudą ir nuoširdžiai prašei Jehovos atleidimo Jėzaus pralieto kraujo pagrindu, gali visiškai pasitikėti, kad tave liečia 1 Jono 1:9 žodžiai: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“

²⁰ Biblija skatina mus, turint reikalų su kitais, būti atlaidiems kaip Jehova. Tačiau ar visiškai galime atleisti ir užmiršti, kai kiti nusikalsta mums? Tai bus aptariama kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

◻ Kodėl Jehova yra „pasiruošęs atleisti“?

◻ Kaip Biblija aprašo, kad Dievas visiškai atleidžia?

◻ Kai Jehova atleidžia, kokia prasme jis užmiršta?

◻ Kokių veiksmų Jehova tikisi iš mūsų, jeigu dėl mūsų nusižengimų nukentėjo kiti?

[Iliustracija 12 puslapyje]

Jeigu dėl mūsų nusižengimų kiti patyrė žalą, Jehova tikisi, kad mes ją atitaisysime