Patarlių
5 Mano sūnau, klausykis mano išminties,
atverk ausis mano įžvalgai,+
2 kad apsaugotum savo protą,
kad tavo lūpos sergėtų išmanymą.+
3 Suvedžiotojos kalba* – varvantis korys,+
jos šneka* švelnesnė už aliejų,+
4 bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė,+
kerta kaip aštrus dviašmenis kalavijas.+
6 Gyvenimo kelias jai nerūpi,
kur jos takai vingiuoja, ji nenutuokia.
7 Tad paklausyk manęs, mano sūnau,
nenumok ranka į tai, ką sakau.
8 Laikykis nuo jos kuo toliau,
nesiartink prie jos durų,+
9 antraip savo garbę niekais paversi,+
savo metus kančiai pasmerksi,+
10 tada kiti suris tavo išteklius*,+
visa, ką uždirbai, atsidurs svetimo namuose
11 ir, gyvenimui einant į pabaigą,
kai jėgos bus išsekusios ir kūnas sunykęs, dejuosi,+
12 save grauši: „Kodėl nekenčiau pamokymo?
Kodėl širdyje paniekinau perspėjimą?
13 Savo patarėjų neklausiau,
į savo mokytojus dėmesio nekreipiau.
17 Tebūna jie tau vienam,
nedalyk jų svetimiems.+
Jos krūtys visada tave tedžiugins,
jos meilė nuolat tave tesvaigins.+
22 Nedorėlis per savo paties kaltes įkliūva į pinkles,
jo paties nuodėmė virvėmis jį apraizgo.+
23 Jis mirs, nes nesileido pamokomas,
pražus per visišką savo kvailumą.