Jono
12 Iki Paschos likus šešioms dienoms, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno Lozorius+ (tas, kurį Jėzus prikėlė iš mirusių). 2 Ten jam suruošė vakarienę. Morta patarnavo,+ o Lozorius ir kiti valgė su juo prie stalo. 3 Tada Marija, paėmusi svarą* kvapiojo aliejaus – gryno nardo, labai brangaus, – patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Aliejaus kvapas pasklido visame name.+ 4 Bet Judas Iskarijotas,+ jo mokinys, kuris rengėsi jį išduoti, tarė: 5 „Kodėl to kvapiojo aliejaus neparduoda už tris šimtus denarų* ir neišdalija pinigų vargšams?“ 6 Jis tai pasakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad buvo vagis; jo žinioje buvo pinigų dėžutė ir jis grobstė iš jos pinigus. 7 Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje, leisk jai tai atlikti, nes artėja mano laidotuvių diena.+ 8 Vargšų jūs visada šalia savęs turėsite,+ o mane turėsite ne visada.“+
9 Tuo tarpu žydai sužinojo, kad jis yra ten, ir visa minia atėjo pas jį. Jie norėjo pamatyti ne vien Jėzų, bet ir Lozorių, kurį Jėzus buvo prikėlęs iš mirusių.+ 10 Aukštieji kunigai tada susitarė ir Lozorių nužudyti, 11 nes dėl jo daugybė žydų atėję ten įtikėjo Jėzų.+
12 Rytojaus dieną gausi į šventę susirinkusiųjų minia išgirdo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13 Pasiėmę palmių šakų žmonės išėjo jo pasitikti ir šaukė: „Dieve, sergėk jį! Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!+ Palaimintas Izraelio karalius!“+ 14 Jėzus susirado asilaitį ir užsėdo ant jo,+ kaip parašyta: 15 „Nebijok, Siono dukra! Štai ant asilės jauniklio atjoja tavo karalius.“+ 16 Iš pradžių jo mokiniai visų tų dalykų nesuprato. Bet kai Jėzus buvo pašlovintas,+ jie prisiminė, kad apie tai – apie visa, kas jam tada nutiko, – buvo parašyta.+
17 Žmonės, kurie buvo su Jėzumi tuo metu, kai jis pašaukė iš kapo Lozorių+ ir prikėlė jį iš mirusių, visiems apie tą įvykį pasakojo.+ 18 Minia todėl ir išėjo Jėzaus pasitikti, kad sužinojo jį padarius šitą stebuklą*. 19 O fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Matote, mes nieko negalime padaryti. Pažiūrėkite! Visas pasaulis nuėjo paskui jį!“+
20 Tarp atėjusių į šventę pagarbinti Dievo buvo ir graikų. 21 Jie priėjo prie Pilypo,+ kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir ėmė jį prašyti: „Gerbiamasis, mes norime pamatyti Jėzų.“ 22 Pilypas nuėjęs pasakė apie tai Andriejui, tada Andriejus ir Pilypas nuėjo ir perdavė tuos žodžius Jėzui.
23 O Jėzus jiems atsakė: „Atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus pašlovintas.+ 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis ir liks vienas, o jeigu numirs,+ duos gausių vaisių. 25 Kas brangina savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas savo gyvybės šiame pasaulyje negaili*,+ tas ją išsaugos ir gaus amžiną gyvenimą.+ 26 Kas nori man tarnauti, teseka paskui mane. Kur esu aš, ten bus ir mano tarnas.+ Tėvas pagerbs tą, kuris nori man tarnauti. 27 Dabar mano siela sunerimusi.+ Ir ką man sakyti? Tėve, gelbėk mane šitą valandą.+ Tačiau dėl šios valandos aš ir atėjau. 28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas:+ „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“+
29 Tai išgirdę, vieni iš minios sakė, kad sugriaudė griaustinis. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“ 30 Jėzus tarė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šis balsas. 31 Dabar atėjo šio pasaulio teismo valanda. Dabar šio pasaulio valdovas+ bus išmestas laukan.+ 32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės,+ visokių žmonių patrauksiu prie savęs.“ 33 Taip sakydamas jis davė suprasti, kokia mirtimi turės mirti.+ 34 Tada žmonės iš minios ėmė sakyti: „Iš Įstatymo girdėjome, kad Kristus pasiliks amžinai.+ Tai kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turi būti pakeltas?+ Kas tas Žmogaus Sūnus?“ 35 Jėzus jiems tarė: „Dar valandėlę šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite šviesoje, kol ją turite, kad tamsa jūsų nenugalėtų. Kas vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.+ 36 Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos sūnumis.“+
Tai pasakęs Jėzus pasišalino ir nuo jų pasislėpė. 37 Nors žmonėms matant jis buvo padaręs daugybę ženklų, jie juo netikėjo. 38 Taip išsipildė pranašo Izaijo pasakytas žodis: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką iš mūsų išgirdo?+ Kam Jehova apreiškė savo galią*?“+ 39 Jie negalėjo patikėti dėl to, kad, anot Izaijo: 40 „Jis apakino jiems akis ir užkietino jiems širdį, kad jie akimis neišvystų, širdimi nesuvoktų, kad pas mane negrįžtų ir aš jų nepagydyčiau.“+ 41 Izaijas tai pasakė, nes matė jo šlovę. Tai apie jį Izaijas kalbėjo.+ 42 Vis dėlto įtikėjusių buvo. Jį įtikėjo netgi daugelis iš vyresnybės,+ tik dėl fariziejų to atvirai nepripažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.+ 43 Mat šlovės iš žmonių jie troško labiau negu šlovės iš Dievo.+
44 O Jėzus garsiai kalbėjo: „Kas tiki mane, tiki ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.+ 45 Ir kas regi mane, regi ir tą, kuris mane siuntė.+ 46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa,+ kad tas, kuris mane tiki, neliktų tamsoje.+ 47 Jei kas nors girdi mano žodžius ir jų nevykdo, aš jo neteisiù, nes atėjau ne teisti pasaulio – atėjau pasaulio išgelbėti.+ 48 Tą, kuris mane atmeta ir mano žodžių nepriima, yra kas teis. Žodžiai, kuriuos kalbėjau, – štai kas teis jį paskutiniąją dieną. 49 Juk aš kalbėjau ne iš savęs. Pats Tėvas, kuris mane siuntė, pasakė man, ką turiu kalbėti ir ko mokyti.+ 50 Ir aš žinau, kad tai, ką jis sako, veda į amžiną gyvenimą.+ Todėl kalbu tik tai, ką Tėvas yra man liepęs kalbėti.“+