2 Korintiečiams

2 Mat pats sau nusprendžiau: kai vėl pas jus vyksiu, tai ne tam, kad jus nuliūdinčiau. 2 Juk jeigu nuliūdinsiu, kas tada mane pradžiugins? Negi tas, kurį būsiu nuliūdinęs? 3 Taigi rašiau jums anksčiau, mat atvykęs nenorėjau nuliūsti dėl tų, kuriais turėčiau džiaugtis. 4 Tada buvau labai sunerimęs, rašiau skaudama širdimi, liedamas ašaras – norėjau ne kad nuliūstumėte,+ o kad žinotumėte, kaip stipriai jus myliu.

5 Jei kas nors ką nors ir buvo nuliūdinęs,+ tai ne mane, bet – kad nepasakyčiau per griežtai – tam tikra prasme jus visus. 6 Tam žmogui pakanka, kad buvo daugumos sudrausmintas. 7 Dabar mielai jam atleiskite ir jį paguoskite,+ kad pernelyg didelis liūdesys jo nesugniuždytų.+ 8 Prašau jūsų, patikinkite jį, kad jį mylite.+ 9 Juk ir anąkart rašiau jums, kad sužinočiau, ar visais atžvilgiais esate klusnūs. 10 Jei jūs atleidžiate žmogui kokį nusižengimą, aš irgi atleidžiu. Ir ką esu atleidęs – jei buvo ką, – tai esu atleidęs jūsų labui, Kristaus akivaizdoje, 11 kad nebūtume Šėtono apgauti*;+ mes juk žinome jo kėslus.+

12 Kai atvykau į Troadę+ skelbti gerosios naujienos apie Kristų ir man buvo atvertos durys dirbti Viešpaties darbą, 13 negalėjau nurimti*, nes neradau savo brolio Tito.+ Todėl atsisveikinau su broliais ir išvykau į Makedoniją.+

14 Mes dėkojame Dievui, kad mus, esančius bendrystėje su Kristumi, jis visada veda triumfo eisenoje ir kad visur per mus skleidžia savo pažinimo kvapą. 15 Dievui mes esame tarsi malonus žinios apie Kristų kvapas, atsklindantis iki tų, kurie gelbėjami ir kurie eina į pražūtį: 16 pastariesiems tai yra mirties kvapas, vedantis į mirtį,+ o aniems – gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą. Ir kas gi tokiai tarnystei tinkamas? 17 Mes tinkami. Juk, kitaip nei daugelis, mes neprekiaujame Dievo žodžiu+ – kalbame nuoširdžiai, kaip Dievo siųstieji. Kalbame Dievo akivaizdoje, kaip Kristaus mokiniai.