1 Karalių

17 Vieną dieną į Ahabą kreipėsi Gileado+ gyventojas tišbietis Elijas*,+ sakydamas: „Kaip gyvas Jehova, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, kelerius ateinančius metus nebus nei rasos, nei lietaus – kol nepasakysiu, kad vėl būtų.“+

2 Tada Eliją pasiekė Jehovos žodis: 3 „Keliauk iš čia rytų link ir pasislėpk Kerito slėnyje*, į rytus nuo Jordano. 4 Iš upelio galėsi atsigerti ir aš paliepsiu varnams, kad aprūpintų tave maistu.“+ 5 Jis padarė, kaip Jehova jam sakė: tučtuojau nuėjo į Kerito slėnį, esantį į rytus nuo Jordano, ir ten apsistojo. 6 Kas rytą ir kas vakarą varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos, o atsigerdavo jis iš upelio.+ 7 Po kurio laiko upelis išdžiūvo,+ nes krašte nebuvo lietaus.

8 Eliją vėl pasiekė Jehovos žodis: 9 „Kelkis, eik į Sidono kraštą, į Sareptą, ir ten apsistok. Aš paliepsiu vienai tenykštei našlei aprūpinti tave maistu.“+ 10 Tad jis pakilo ir nuėjo į Sareptą. Priėjęs prie miesto vartų, pamatė našlę, renkančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: „Būk gera, atnešk man puodelį vandens atsigerti.“+ 11 Jai einant vandens, dar šūktelėjo iš paskos: „Meldžiu, paimk ir gabalėlį duonos!“ 12 Bet ji tarė: „Kaip gyvas Jehova, tavo Dievas, duonos aš neturiu. Turiu tik saują miltų puodynėje ir šlakelį aliejaus ąsotyje.+ Va, renku malkas, tada eisiu namo ir paruošiu ką nors sau ir sūnui. Paskutinį kartą pavalgysim, o tada beliks numirti.“ –

13 „Nebijok, – ramino ją Elijas, – eik namo ir daryk, kaip sakei. Bet pirmiausia iš to, ką turi, iškepk duonos paplotėlį man. Paskui galėsi ką nors paruošti sau ir savo sūnui, 14 nes štai ką sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Miltai puodynėje nesibaigs ir aliejus ąsotyje neišseks iki pat tos dienos, kai Jehova siųs žemei lietų.’“+ 15 Našlė nuėjo ir padarė, kaip Elijas buvo sakęs. Nuo tada Elijas, ji pati ir jos namiškiai ilgą laiką turėjo ko valgyti.+ 16 Miltai puodynėje nesibaigė ir aliejus ąsotyje neišseko, kaip Jehova ir buvo pažadėjęs per pranašą Eliją.

17 Po kurio laiko susirgo moters, tų namų šeimininkės, sūnus. Jam darėsi vis blogiau ir galiausiai jis mirė*.+ 18 Moteris Elijui kalbėjo: „Kuo aš tau nusikaltau,* Dievo vyre? Ar tam atėjai, kad apie mano kaltę primintum ir mano sūnų numarintum?“+ 19 Elijas paprašė: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs vaiką iš jos rankų, užsinešė į aukštutinį kambarį, kur gyveno, ir paguldė į savo lovą.+ 20 Tada šaukėsi Jehovos: „Jehova, mano Dieve,+ nejau ir šiai našlei, pas kurią gyvenu, siuntei nelaimę, pražudydamas jos sūnų?“ 21 Elijas tris kartus lenkėsi prie vaiko ir šaukėsi Jehovos: „Jehova, mano Dieve, meldžiu: tegu vaikeliui sugrįžta gyvybė*!“ 22 Jehova Elijo prašymą išklausė.+ Vaikui sugrįžo gyvybė* ir jis atgijo.+ 23 Elijas paėmęs vaiką iš aukštutinio kambario nunešė žemyn ir atidavė motinai. „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“,+ – tarė Elijas. 24 „Dabar tikrai žinau, kad esi Dievo vyras,+ – atsakė moteris, – ir kad žodis, kurį Jehova tavo lūpomis apreiškia, yra tiesa.“