Joelio
2 Pūskite ragą Sione,+
skelbkite mano šventajame kalne, kad bus karas.
Tai lyg ankstaus ryto prieblanda, dengianti kalnus.
Štai atplūsta tauta, nesuskaitoma ir galinga,+
panašios į ją nėra buvę
ir kitos, tokios kaip ji,
per kartų kartas nebus.
3 Pirma jų eina ryjanti ugnis,
iš paskos – niokojanti liepsna.+
4 Jų išvaizda – lyg išvaizda žirgų,
kaip karo žirgai jie lekia.+
5 Kai jie kalnų viršūnėmis šuoliuoja, rodos, vežimai dunda,+
rodos, spragsi ražieną ryjanti ugnies liepsna.
Jie – lyg galinga kariuomenė, išsirikiavusi mūšiui.+
6 Tautas jų akivaizdoj baimė pagaus,
visų veidai išblykš.
7 Jie veržiasi lyg karžygiai,
jie lyg kariai per mūrus kopia,
kiekvienas žengia tiesiai,
iš savo tako neišklysta.
8 Ir nesistumdo jie –
kiekvienas skuba ta pačia kryptim.
Nors kai kuriuos ir pakerta strėlė,
jų gretos nepakrinka.
9 Jie veržiasi į miestą, bėga mūrų viršumi,
lipa į namus, lyg vagys braunasi pro langus.
10 Prieš juos dreba kraštas ir krūpčioja dangūs,
aptemsta saulė ir mėnulis,+
spindėt nustoja žvaigždės.
11 Savo kariuomenės priešakyje balsu griausmingu Jehova prabyla+ – jo pulkai labai gausūs.+
Juk Dievas, savo žodį vykdantis, yra galingas.*
Jehovos diena didi ir labai baisi!+
Kas gali ją ištverti?+
12 „Todėl kol dar laikas, grįžkite pas mane visa širdimi,+ – tai Jehovos žodis, –
grįžkite su pasninku,+ verkdami ir raudodami.
13 Persiplėškite širdis,+ o ne drabužius+
ir grįžkite pas Jehovą, savo Dievą,
nes jis atjautus* ir gailestingas, lėtas pykti+ ir kupinas ištikimosios meilės,+
jis apsigalvoja ir nelaimės nesiunčia.
14 Kas žino, gal Jehova, jūsų Dievas, ir šįkart pakeis mintį, gal apsigalvos+
ir nepaliks jūsų be palaiminimo –
be javų atnašų ir liejamųjų atnašų?
15 Pūskite ragą Sione!
Skelbkite pasninką, sukvieskite visus į iškilmingą sambūrį,+
Suburkit senolius*, surinkite vaikus ir žindomus kūdikius.+
Teišeina iš savo kambario jaunikis, iš savo miegamojo – jaunoji.
17 Tarp prieangio ir aukuro+
terauda kunigai, Jehovos tarnai, sakydami:
‘Pasigailėk, Jehova, savos tautos žmonių,
neatiduok pajuokai savojo paveldo,
neleisk, kad jiems svetimieji viešpatautų.
Kodėl tautos turėtų sakyti: „Kur tas jų Dievas?“’+
Nebeleisiu tautoms jūsų niekinti.+
20 Atėjūną iš šiaurės nuo jūsų nuvarysiu,
nublokšiu į išdžiūvusį kraštą, į dykynę,
jo priešakinius būrius – rytų jūros* link,
jo užnugarinius būrius – vakarų jūros* link.
21 Nebijok, žeme,
džiaukis ir džiūgauk, nes Jehova darys didžių darbų!
22 Nebijokit, laukų žvėrys,
nes tyrlaukių ganyklos sužaliuos+
ir medžiai duos vaisių,+
figmedis ir vynmedis gausiai užderės.+
23 Būkite linksmi, Siono sūnūs, džiaukitės Jehova, savuoju Dievu,+
nes rudenį jis duos lietaus, kiek reikia,
siųs, kaip kadaise, gausų lietų,
rudens ir pavasario lietų.+
25 Aš atlyginsiu jums už visa,
ką per tuos metus suėdė skėriai – skraidantieji ir besparniai, rijikai ir ėdrūnai,
mano didi kariuomenė, kurią prieš jus siunčiau.+
26 Tikrai jūs valgysite iki soties+
ir šlovinsite vardą Jehovos, savo Dievo,+
kuris jūsų labui daro stebuklus.
Mano tautai jau niekad nebeteks kęsti gėdos.+
Mano tautai jau niekad nebeteks kęsti gėdos.
28 Paskui visokiausiems žmonėms išliesiu savo dvasios;+
jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus,
jūsų senoliai sapnuos sapnus,
jūsų jaunuoliai matys regėjimus.+
29 Net ant savo vergų ir vergių
tomis dienomis išliesiu savosios dvasios.
32 Ir kiekvienas, kas šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas.+
Kaip Jehova ir pažadėjo, Siono kalne ir Jeruzalėje bus tų, kurie ištrūks,
bus tų, kurie išliks gyvi,+ – Jehovos pašauktųjų.“