Jono
20 Pirmąją savaitės dieną anksti, dar su tamsa, Marija Magdalietė atėjo prie kapo+ ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuritintas.+ 2 Ji leidosi bėgti pas Simoną Petrą ir kitą mokinį – tą, kurį Jėzus mylėjo*,+ – ir atbėgusi jiems pranešė: „Paėmė Viešpatį iš kapo,+ ir nežinome, kur jį padėjo.“
3 Tada Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 4 Juodu išbėgo drauge, bet tas kitas mokinys bėgo greičiau už Petrą ir prie kapo atsirado pirmas. 5 Jis pasilenkė ir pamatė paliktas drobules,+ tačiau į vidų nėjo. 6 Jam iš paskos atskubėjo ir Simonas Petras. Įžengęs į kapą jis išvydo padėtas drobules, 7 taip pat skepetą, dengusią Jėzaus galvą. Ši buvo suvyniota ir padėta ne su drobulėmis, o atskirai, kitoje vietoje. 8 Tada tas mokinys, kuris atbėgo prie kapo pirmas, irgi įėjo į vidų. Jis pamatė ir patikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo supratę Raštų žodžių, kad jis turi prisikelti iš mirusių.+ 10 Ir mokiniai parėjo į namus.
11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė kapo vidun 12 ir ten, kur būta Jėzaus kūno, išvydo du angelus+ baltais drabužiais: vieną sėdintį galvūgalyje, kitą – kojūgalyje. 13 Jie paklausė jos: „Moterie, ko verki?“ Ji tarė: „Paėmė mano Viešpatį ir aš nežinau, kur jį padėjo.“ 14 Tai pasakiusi Marija atsigręžė ir išvydo stovintį Jėzų, bet nesuvokė, kad tai jis.+ 15 Jėzus paklausė jos: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad tai sodininkas, Marija atsakė: „Gerbiamasis, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“ 16 Tada Jėzus jai tarė: „Marija!“ Atsigręžusi ji hebrajiškai jam sušuko: „Rabuni̇̀!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) 17 Jėzus pasakė: „Nelaikyk manęs, juk aš dar nenuėjau pas Tėvą. Eik pas mano brolius+ ir pasakyk jiems: ‘Aš einu pas savo Tėvą+ ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą+ ir jūsų Dievą.’“ 18 Marija Magdalietė nuėjusi mokiniams pranešė: „Mačiau Viešpatį!“ Ir papasakojo jiems, ką jis sakė.+
19 Tą pirmąją savaitės dieną, atėjus vakarui, Jėzaus mokiniai buvo susirinkę draugėn. Jie užsirakino duris, nes bijojo žydų. Tada Jėzus atėjo ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“+ 20 Tai pasakęs jis parodė jiems rankas ir šoną.+ Pamatę Viešpatį, mokiniai nudžiugo.+ 21 Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė jums.+ Kaip Tėvas siuntė mane,+ taip ir aš jus siunčiu.“+ 22 Tai pasakęs jis pūstelėjo į juos ir tarė: „Priimkite šventąją dvasią.+ 23 Jei jūs sakysite žmogui, kad jo nuodėmės atleistos, jos ir yra atleistos, o jei sakysite, kad neatleistos, jos nėra atleistos.“
24 Kai Jėzus atėjo, Tomo,+ vadinamo Dvyniu, vieno iš Dvylikos, su jais nebuvo. 25 Todėl kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O šis jiems atsakė: „Jeigu nepamatysiu jo rankose vinių padarytų žaizdų, nepaliesiu tų žaizdų pirštu ir neuždėsiu rankos ant jo šono,+ niekada nepatikėsiu.“
26 Praėjus aštuonioms dienoms jo mokiniai vėl buvo susirinkę vienuose namuose ir Tomas buvo su jais. Durys buvo užrakintos. Ir štai atėjo Jėzus ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“+ 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čionai pirštą, pažiūrėk į mano rankas. Ištiesk ranką ir paliesk mano šoną. Tikėk, daugiau neabejok.“ 28 Tada Tomas sušuko: „Mano Viešpatie, mano Dieve!“ 29 Jėzus jam pasakė: „Patikėjai, nes mane pamatei? Laimingi, kurie tiki nematę.“
30 Tiesa, Jėzus mokinių akivaizdoje padarė ir daug kitų ženklų, kurie neaprašyti šiame ritinyje.+ 31 O šitie aprašyti, idant tikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir tikėdami jo vardą įgytumėte gyvenimą.+