Ozėjo
2 Kaltinkite savo motiną, kaltinkite,
nes ji man ne žmona,+ o aš jai ne vyras.
Tenusimeta ji nuo savęs paleistuvystę,
nuo savo krūtų – svetimavimą,
3 antraip ją išrengsiu ir paliksiu nuogą, kokia buvo tą dieną, kai gimė,
padarysiu ją tyrlaukiais,
paversiu sausringa žeme,
numarinsiu troškuliu.
4 Nė jos sūnų̃ nepagailėsiu,
nes jie – sūnūs, gimę iš paleistuvystės,
5 nes jų motina paleistuvavo,+
moteris, kuri juos įsčiose nešiojo, elgėsi begėdiškai.+
‘Eisiu, – sakė ji, – paskui savo meilužius,+
paskui tuos, kurie man duoda duonos ir vandens,
vilnonių ir lininių apdarų, aliejaus ir gėrimo.’
6 Todėl dygiakrūmiais jai kelią užtversiu,
pastatysiu priešais ją akmenų sieną,
kad savo takų neberastų.
8 Ji nesuprato, kad tai aš daviau jai grūdų,+ jauno vyno ir aliejaus,
tai aš negailėjau jai sidabro ir aukso,
o ji visa išleido Baalui.+
9 Todėl darysiu kitaip: per pjūtį atsiimsiu savo grūdus
ir derliaus metui atėjus – savo jauną vyną,+
atimsiu vilnonius ir lininius apdarus, kuriuos buvau davęs nuogumui prisidengti.
10 Aš atidengsiu jos gėdą meilužių akivaizdoje,
ir iš mano rankų jos niekas neišgelbės.+
11 Padarysiu galą visam jos džiaugsmui,
jos šventėms,+ jaunatims, šabams ir visoms iškilmėms.
12 Nuniokosiu jos vynmedžius ir figmedžius, apie kuriuos ji sakė:
‘Tai užmokestis, meilužių man duotas’,
brūzgynais juos paversiu,
laukų žvėrys juos nuės.
13 Pašauksiu ją atsiskaityti už dienas, kai aukas atnašavo baalams,+
kai auskarais, papuošalais dabinosi ir paskui meilužius lakstė,
o mane pamiršo,+ – tai Jehovos žodis.
Tenai ji man atsilieps kaip jaunystės dienomis,
kaip dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.+
18 Tą dieną savosios tautos labui sudarysiu sandorą su laukų žvėrimis,+
su padangių paukščiais ir žemės ropliais*,+
išgelbėsiu kraštą nuo lanko, kalavijo ir karo+ –
leisiu žmonėms gyventi saugiai.+
19 Susižadėsiu su tavimi amžiams,
susisaistysiu su tavimi teisumu ir teisingumu,
ištikimąja meile ir gailestingumu,+
20 susisaistysiu ištikimybe,
ir tu patirsi, koks aš, Jehova, esu.+