Biblijos knyga Nr. 28: Ozėjo

Rašytojas: Ozėjas

Parašymo vieta: Samarijos sritis

Baigta rašyti: po 745 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: prieš 804—po 745 m. p. m. e.

PASKUTINĖS dvylika Biblijos hebrajiškųjų raštų knygų paprastai vadinamos „mažaisiais pranašais“. Bendra jų apimtis mažesnė negu Izaijo arba Jeremijo pranašysčių, tačiau šios knygos, vertinant jų svarbą, anaiptol nėra menkesnės už kitas. Hebrajiškojoje Biblijoje „mažieji pranašai“ sudarė vieną ritinį ir jis vadinosi „Dvylika“. Į vieną rankraštį knygos buvo surinktos greičiausiai praktiniais sumetimais, nes maži ritinėliai galėjo lengvai pasimesti. Visos dvylika įvardytos savo rašytojų vardais. Ne išimtis ir pirmoji, Ozėjo knyga. Pranašo vardo pilna forma, Hošaja, išvertus reiškia „tas, kurį Jah išgelbėjo“, arba „Jah yra išgelbėjęs“.

² Iš Ozėjo knygos apie patį pranašą sužinome labai nedaug. Pasakyta tik tiek, kad jis Beerio sūnus. Jo pranašystės adresuojamos daugiausia Izraeliui, o apie Judą vos vienur kitur užsimenama. Ozėjas apie Jeruzalę savo knygoje išvis nekalba, o Izraelio didžiausią giminę, Efraimą, mini 37 kartus, Izraelio sostinę Samariją — 6 kartus.

³ Pirmoji knygos eilutė leidžia suprasti, kad Jehovos pranašu Ozėjas tarnavo nepaprastai ilgai: ėmė pranašauti Izraelio karaliaus Jeroboamo II valdymui einant į pabaigą, taigi ne vėliau kaip 804 m. p. m. e, ir tebesidarbavo tada, kai Judo karalystės sostan sėdo Ezekijas, o tai buvo 745 m. p. m. e. Vadinasi, Ozėjas tarnavo pranašu ne mažiau kaip 59 metus. Ir, aišku, į jo tarnybos laiką dar galėjo įeiti keleri metai iš Jeroboamo II ir Ezekijo valdymo laikotarpių. Amosas, Izaijas, Michėjas ir Odedas, ištikimi Jehovos pranašai, buvo Ozėjo amžininkai (Am 1:1; Iz 1:1; Mch 1:1; 2 Met 28:9).

⁴ Apie Ozėjo knygos patikimumą liudija tas faktas, kad ji ne sykį cituojama Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose. Pats Jėzus, skelbdamas nuosprendį Jeruzalei, pritaikė Ozėjo 10:8 žodžius: „Tada bus sakoma kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ — ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’“ (Lk 23:30). Dalis tos eilutės pacituota ir Apreiškimo 6:16. Evangelistas Matas remiasi Ozėjo 11:1, sykiu nurodydamas, jog išsipildė, kas čionai pasakyta: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Mt 2:15). Pasitvirtino ir Ozėjo pranašystė, kad į tėvynę grįš visas Izraelis. Nemažai žmonių iš dešimties giminių karalystės persikėlė į Judą — dar prieš tai, kai Judo gyventojai buvo ištremti, — taigi vėliau jų palikuonys sugrįžo drauge (Oz 2:2 [1:11, Brb]; 2 Met 11:13-17; 30:6-12, 18, 25; Ezr 2:70). Nuo Ezros laikų ši knyga, „Viešpaties žodžiai Ozėjui“, pelnytai priskiriama prie hebrajiškojo kanono (Oz 1:2, Brb).

⁵ Kodėl Jehova siuntė Ozėją pranašauti Izraeliui? Todėl, kad Izraelis sulaužė sandorą su Jehova: paliko Dievą, susiteršė Baalo garbinimu. Kadaise apsigyvenę Pažadėtojoje žemėje izraelitai tapo žemdirbiais, tačiau iš kanaaniečių perėmė ne tik buitį, bet ir religiją su Baalo, vaisingumo dievo, kultu. Ozėjo dienomis Izraelis visiškai nusisuko nuo Jehovos ir pamėgo siautulingas apeigas, per kurias gerdavo ir ištvirkaudavo su šventyklos prostitutėmis. Žmonės manė, kad viską gauna iš Baalo. Dėl savo neištikimybės Jehovai ir gėdingo elgesio tauta turėjo būti sudrausminta. Jehova nusprendė Izraeliui parodyti, kad jų materialinė gerovė ne nuo Baalo priklauso, todėl siuntė Ozėją perspėti, kas tautos laukia, jei neatgailaus. Po Jeroboamo II mirties Izraeliui prasidėjo baisiausio nuosmukio laikotarpis. Vienas po kito viešpatavo tikri despotai, ir keli karaliai buvo nužudyti, kol galiausiai 740 m. p. m. e. kraštą užgrobė asirai ir Izraelio gyventojus ištrėmė. Reikia dar pridurti, jog tautoje būta dviejų priešiškų stovyklų: vieni norėjo sudaryti sąjungą su Egiptu, kiti — su Asirija. Nei tie, nei anie vilčių nesiejo su Jehova.

⁶ Ozėjo kalbos stilius labai raiškus. Dažnai skamba švelnumo, atjautos gaida. Pranašas vis pabrėžia Jehovos ištikimąją meilę ir gailestingumą, apsistoja ties kiekvienu, net menkiausiu, atgailos požymiu, kokį tik pastebi tautoje. O kartais prabyla apie ką nors visai netikėtai, impulsyviai. Jeigu ir trūksta išbaigtumo, tai su kaupu atlygina kalbos gyvumas, įtaigumas. Rašytojo teiginiai prisodrinti emocijų, nuo vienos minties jis greitai pereina prie kitos.

⁷ Vos išsirinkęs Ozėją pranašu, Jehova liepė jam imti „žmona moterį kekšę“ (1:2). Šį paliepimą, aišku, davė ne be reikalo — turėjo omeny kai ką svarbaus. Izraelis tarsi neištikima, svetimaujanti žmona paliko Jehovą. O Dievas ketino parodyti tautai meilę ir vėl atkurti su ja gerus santykius. Ozėjo žmona Gomera čia pasitarnavo kaip gyvas pavyzdys. Manoma, jog neištikima ji tapo gimus pirmam vaikui ir kitų vaikų susilaukė nuo svetimų vyrų (2:7-9 [2:5-7, Brb]). Kodėl darome tokią išvadą? Knygoje parašyta, kad Gomera „pagimdė jam [Ozėjui] sūnų“, tačiau dar dviejų vaikų gimimas niekuo su pranašu nesiejamas (1:3, 6, 8). Trečio skyriaus 1—3 eilutės, regis, leidžia suprasti, kad Ozėjas vėl Gomerą susigrąžino nusipirkdamas tartum vergę. Panašiai Jehova susigrąžins savo tautą, atgailaujančią dėl neištikimybės.

⁸ Šiaurinė dešimties giminių Izraelio karalystė, kuriai pranašo Ozėjo žodžiai visų pirma ir buvo skirti, kitaip dar vadinosi didžiausios giminės vardu — Efraimas. Knygoje abu pavadinimai, Izraelis ir Efraimas, vartojami pramaišiui.

KUO VERTINGA

¹⁴ Ozėjo knyga stiprina tikėjimą Jehovos įkvėptomis pranašystėmis. Visa, ką Ozėjas pranašavo Izraeliui ir Judui, išsipildė. Izraelį paliko „meilužiai“ — stabmeldiškos aplinkinės tautos, ir 740 m. p. m. e. jam teko „pjauti audrą“: Izraelis krito nuo asirų rankos (Oz 8:7-10; 2 Kar 15:20; 17:3-6, 18). O dėl Judo karalystės Ozėjas pranašavo, kad Jehova parodys jai gailestingumą ir išgelbės, tačiau ne karine galia. Pranašystė išsipildė, kai Jehovos angelas išžudė 185000 asirų, pasirengusių pulti Jeruzalę (Oz 1:7; 2 Kar 19:34, 35). Vis dėlto Ozėjo 8:14 skelbiama: „Aš pasiųsiu ugnį ant jo miestų ir surysiu jo tvirtoves.“ Šis baisus nuosprendis lietė ir Judą. Nebukadnecaras 609—607 m. p. m. e. pavertė Judą ir Jeruzalę negyvenama dykyne (Jer 34:6, 7; 2 Met 36:19). Ozėjas daug pranašavo apie sugrįžimą tėvynėn bei krašto atkūrimą ir tos pranašystės išsipildė, kai Jehova, surinkęs Judą ir Izraelį, 537 m. p. m. e. parvedė tremtinius namo (Oz 2:1, 2 [1:10, 11, Brb]; 2:16-25 [2:14-23, Brb]; 3:5; 11:8-11; 13:14; 14:2-10 [14:1-9, Brb]; Ezr 2:1; 3:1-3).

¹⁵ Ozėjo pranašystėmis rėmėsi ir Biblijos graikiškųjų raštų rašytojai, taigi verta atkreipti dėmesį, kokiame kontekste jie pacitavo vieną ar kitą knygos eilutę. Štai apaštalas Paulius kalbėdamas apie prikėlimą labai taikliai pritaikė Ozėjo 13:14: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15:55). Kitoje vietoje Paulius rašė, kad Jehova gailestingumo indams rodo neužtarnautą gerumą, ir citavo Ozėjo 2:1 [1:10, Brb] ir 2:25 [2:23, Brb]: „Dievas kalba Ozėjo lūpomis: ‘Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą — mylima. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“’“ (Rom 9:25, 26). Apaštalas Petras tą pačią eilutę iš Ozėjo parafrazuoja šitaip: „Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Pt 2:10).

¹⁶ Taigi matome, kad Ozėjo pranašystė pildėsi ne vien Zerubabelio dienomis, kai izraelitų likutis sugrįžo tėvynėn, bet ir vėliau, kai Jehova iš savo didžio maloningumo ėmė rinkti dvasinį likutį, kurio nariai tapo mylimais „gyvojo Dievo vaikais“. Ozėjas šventosios dvasios įkvėptas rašė, ko Dievas iš likučio tikisi. Garbinimas, atliekamas tik dėl akių, ir formalios apeigos Dievo nedžiugina. Ozėjo 6:6 pasakyta: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos.“ Šituos žodžius, kaip skaitome Mato 9:13 ir 12:7, atkartojo pats Jėzus.

¹⁷ Ozėjo neištikimos žmonos pavyzdys rodo, kad Jehova neapkenčia tų, kurie jį palieka ir eina stabmeldystės, klaidingos religijos keliais, mat jie dvasine prasme tampa svetimautojais. Jeigu kas įpuolė į nuodėmę, turi vėl sugrįžti prie Jehovos, nuoširdžiai atgailauti ir aukoti „savo lūpų veršius“ (Oz 14:2, NW [14:3, BD]; Hbr 13:15). Tada jie galės džiūgauti drauge su Izraelio dvasinių sūnų likučiu, kad pildosi Karalystės pažadas, užrašytas Ozėjo 3:5: „Paskui izraelitai sugrįš, ieškos Viešpaties, savo Dievo, ir Dovydo, savo karaliaus. Paskutinėmis dienomis jie artinsis prie Viešpaties ir jo gerumo su pagarbos kupina baime.“