Ozėjo
13 „Efraimui prakalbus, visi drebėdavo,
iškilus jis buvo Izraelyje.+
Bet per Baalą užsitraukė kaltę+ ir pražuvo.
2 Dabar jis dar daugiau nusideda,
iš sidabro nusiliedina atvaizdų,+
su išmone pasidaro stabų (visi jie – amatininkų darbas)
ir sako: ‘Tebučiuoja aukotojai veršius!’+
3 Todėl jis bus kaip rytmečio migla,
kaip rasa, kuri bemat pranyksta,
kaip pelai, kuriuos vėtra nuneša nuo grendymo,
kaip dūmai, išeinantys pro stogo angą.
4 Bet aš esu Jehova – tavo Dievas nuo pat tų laikų, kai buvai Egipte.+
Kito Dievo tu nepažinojai, tik mane.
Kito gelbėtojo, be manęs, nėra.+
5 Rūpinausi tavimi dykumoje,+ sausringame krašte.
6 Iš savo ganyklų jie pasisotino+ –
pasisotino ir jų širdis išpuiko.
Todėl mane jie pamiršo.+
7 Aš būsiu jiems kaip liūtas,+
kaip leopardas, tykantis prie tako.
8 Užpulsiu juos tartum meška, netekusi jauniklių,
jiems perplėšiu krūtinę.
Kaip liūtas juos tenai surysiu.
Juos sudraskys lauko žvėris.
9 Šitaip, Izraeli, būsi sunaikintas,
nes prieš mane, prieš savo pagalbą, atsisukai.
10 Kurgi dabar tavo karalius? Tegelbsti jis tave visuose miestuose!+
12 Efraimo kaltė įrišta į ryšulį,
jo nuodėmė padėta saugoti.
13 Suims jį gimdymo skausmai.
Jis – vaikas neprotingas;
atėjus metui gimti, palikti įsčių jis nenori.
Kur tavo geluonys, mirtie?+
Kur tavo pragaištingoji galia, o kape?+
Pagailos mano akyse nebus.
15 Nors jis vešėtų it nendrynas,
vėjas iš rytų atkils, Jehovos vėjas,
ir nuo dykumos atkilęs jo šulinį išsekins, jo versmę išdžiovins.
Lobynas visų jo brangenybių bus išplėštas.+
16 Samarija turės už savo kaltę atsakyti,+ nes prieš Dievą savąjį maištauja.+