Ozėjo

7 „Kai tik imuosi gydyti Izraelį,

tuoj pasimato Efraimo prasikaltimas,+

Samarijos nedorybė.+

Mat jie apgaudinėja,+

vagys laužiasi vidun, gaujos lauke plėšikauja.+

Piktadarystės juos apraizgė,

man jos tiesiai prieš akis.

 3 Savo nedorybėmis jie džiugina karalių,

savo apgavystėmis – didžiūnus.

 4 Visi jie – svetimautojai

ir jie liepsnoja it kepėjo krosnis, prikūrenta taip,

kad nebereikia kurstyti nei minkant tešlą, nei laukiant, kol įrūgs.

 5 Sunegalavo didžiūnai per karaliaus šventę,

nuo vyno įsismarkavo.+

Kepėjas visą naktį miega,

o rytą krosnis vėl karščiu alsuoja.

 7 Įkaitę tarsi krosnis,

visi jie ryja savo valdovus*,

visi jų karaliai krito.+

 9 Svetimieji ryja jo jėgas,+ bet jis to nežino,

jo plaukai pražilo, bet jis to nemato.

10 Prieš Izraelį liudija jo paties išdidumas,+

bet jis nieko nepaiso –

pas Jehovą, savo Dievą, negrįžta ir jo neieško.+

11 Efraimas – lyg balandis, patiklus, be nuovokos*:+

čia šaukiasi Egipto,+ čia eina į Asiriją.+

12 Kad ir kur tie žmonės eitų, ant jų užmesiu savo tinklą,

iš dangaus nublokšiu žemėn lyg paukščius,

nubausiu juos, kaip ir esu įspėjęs tautą.+

14 Širdyje manęs nesišaukė,+

nors ir aimanavo savo guoliuose.

Dėl grūdų ir jauno vyno save raižė,

prieš mane maištavo.

15 Nors aš juos protinau, nors jų rankas aš stiprinau,

jie eina prieš mane ir rezga pikta.

16 Jie gręžėsi, bet ne į tai, kas prakilnu,*

ir buvo nepatikimi kaip atsileidęs lankas.+

Per savo įžūlų liežuvį jų didžiūnai kris nuo kalavijo –

dėl to jie taps pajuoka Egipto žemėje.“+