11. Pavadinimai „Senasis Testamentas“ ir „Naujasis Testamentas“

Hebrajiškai ir aramėjiškai parašytą Biblijos dalį įprasta vadinti Senuoju Testamentu. Toks pavadinimas kildinamas iš 2 Korintiečiams 3:14, tiksliau, iš šios eilutės formuluotės Vulgatoje — vertime į lotynų kalbą. Panašiai ir graikiškoji Biblijos dalis paprastai vadinama Naujuoju Testamentu. Bet reikėtų pabrėžti, kad 2 Korintiečiams 3:14 esantis žodis diathēkē, minimas dar 32 kitose graikiškosios Šventojo Rašto dalies vietose, reiškia „sandora“.

Apie lotyniško žodžio testamentum (kilmininkas testamenti) reikšmę Edwin Hatch savo knygoje aiškina: „Stokojant žinių apie vėlyvosios bendrinės lotynų kalbos filologiją, seniau buvo manoma, kad žodis „testamentum“, kuriuo ankstyvuosiuose vertimuose į lotynų kalbą, taip pat Vulgatoje, išverstas žodis [diathēkē], reiškia „testamentą“, arba „turto palikimo dokumentą“, nors iš tikrųjų jis reiškė ir „sandorą“ arba, galimas dalykas, vien tik ją“ (Essays in Biblical Greek. Oksfordas, 1889, p. 48). Panašiai veikale A Bible Commentary for English Readers by Various Writers (redaktorius Charles Ellicott, t. VIII. Niujorkas, p. 309) W. F. Moulton rašė, kad „seniau Šventraštį verčiant į lotynų kalbą žodį [diathēkē] tapo įprasta versti testamentum. Vis dėlto, kadangi tas lotyniškas žodis labai dažnai randamas ir ten, kur neįmanoma reikšmė „turto palikimo dokumentas“ (pavyzdžiui, skaitydamas Ps. lxxxiii, 5 niekas nepagalvotų, jog psalmininkas kalba apie tai, kaip Dievo priešai „prieš jį sudaro testamentą“), akivaizdu, kad lotyniškojo testamentum reikšmė buvo praplėsta, ieškant plačiareikšmio graikiškojo žodžio atitikmens“.

Taigi peršasi išvada, kad 2 Korintiečiams 3:14 vartoti posakį „Senasis Testamentas“, kaip yra, pavyzdžiui, BD, netikslu. Jr čia pagrįstai verčiama „senoji sandora“. Šioje eilutėje apaštalas Paulius nekalba apie visą hebrajų ir aramėjų kalbomis parašytą Biblijos dalį. Ir jis nenori pasakyti, kad krikščionių šventieji raštai sudaro „naująjį testamentą (ar sandorą)“. Apaštalas kalba apie senąją Įstatymo sandorą, kurią Penkiaknygėje surašė Mozė, taigi — tik apie dalį hebrajiškųjų Šventojo Rašto knygų. Todėl tolesnėje eilutėje jis ir sako: „[...] kai skaitomas Mozė [...].“

Vadinasi, nėra svaraus pagrindo hebrajų ir aramėjų kalbomis parašytų šventųjų raštų vadinti Senuoju Testamentu, o graikiškųjų Biblijos knygų — Naujuoju Testamentu. Jėzus Kristus visas jo laiku turėtas šventąsias knygas vadino Raštais (Mato 21:42; Morkaus 14:49; Jono 5:39). Apaštalas Paulius jas įvardijo kaip „šventuosius raštus“, „Raštus“ (Romiečiams 1:2; 15:4; 2 Timotiejui 3:15). Taigi, Biblija visai teisingai vadinama Šventuoju Raštu, o abi jos dalis galima skirti pagal kalbas, kuriomis buvo parašytos, — hebrajiškoji (įskaitant ir aramėjiškus tekstus) ir graikiškoji.