2 Korintiečiams

3 Ar mes vėl pradedame patys prisistatinėti? O gal mums, kaip kai kuriems, reikia pristatomųjų laiškų jums ar iš jūsų? 2 Tai jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, kurį žino, kurį skaito visi žmonės. 3 Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas — ne rašalu, o gyvojo Dievo dvasia, ir ne akmens plokštėse, o kūno plokštėse, tai yra širdyse.

4 Per Kristų mes turime tokį pasitikėjimą Dievu. 5 Iš savęs mes nesame tinkami, kad galėtume manyti ką nors esant iš mūsų pačių, — mūsų tinkamumas iš Dievo. 6 Tai jis padarė mus tinkamus būti tarnais naujos sandoros — ne surašyto teisyno, o dvasios tarnais, mat surašytas teisynas pasmerkia mirčiai, o dvasia teikia gyvybę.

7 Ir jeigu patarnavimas perduodant mirtį, įrašytą raidėmis akmenyse, buvo toks šlovingas, kad Izraelio sūnūs negalėjo žiūrėti Mozei į veidą dėl jo veido šlovės — šlovės, kuri turėjo išnykti, 8 argi tarnavimas perduodant dvasią neturėtų būti dar šlovingesnis? 9 Jeigu jau patarnavimas perduodant pasmerkimą buvo šlovingas, daug daugiau šlovės turi tarnavimas perduodant teisumą. 10 Juk šlovę to, kas kadaise buvo pašlovinta, nustelbė dar didingesnė šlovė. 11 Jeigu jau tai, ko turėjo nebelikti, radosi su šlove, tai daug didesnė šlovė to, kas pasilieka!

12 Taigi, turėdami tokią viltį, kalbame visiškai drąsiai. 13 Su mumis ne taip kaip su Moze, kuris prisidengdavo veidą gobtuvu, kad Izraelio sūnūs neįžvelgtų baigties to, ko turėjo nebelikti. 14 Jų protai buvo atbukinti. Juk iki pat šios dienos tas pats gobtuvas lieka nenuimtas, kai skaitoma senoji sandora*, nes jis nuimamas tik per Kristų. 15 Taip, iki pat šiandien, kai skaitomas Mozė, jų širdis tebedengia gobtuvas. 16 Tačiau kai atsigręžiama į Jehovą*, gobtuvas nuimamas. 17 Jehova yra dvasia, o kur Jehovos dvasia, ten laisvė. 18 Ir visi mes, atidengtais veidais tarsi veidrodžiai atspindėdami Jehovos šlovę, esame pagal tą patį atvaizdą iš esmės keičiami — iš šlovės į vis didesnę šlovę, sulig veikimu Jehovos, kuris yra dvasia*.