Kalbos — bendravimo tiltai ir barjerai

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO MEKSIKOJE

„Jokia istorija negali suteikti tokio tikslaus supratimo apie tautos raidą, jos visuomeninę santvarką, tikėjimą bei jausmus kaip jos kalbos tyrinėjimas“ (MARTYNAS ALONSO).

PER visą istoriją mokslininkus domino kalba: jos ištakos, įvairovė, išplitimas bei dinamiška prigimtis. Iš tikrųjų net ir faktą, kad jie tuo domėjosi, kaip ir daugelį istorinių duomenų, padėjo išsaugoti pati kalba. Be abejo, kalba — pagrindinė žmonių ryšio priemonė.

Kai kurie kalbininkai apytikriai paskaičiavo, kad dabar pasaulyje kalbama 6000 ar daugiau kalbų (neskaitant atskirų vietų tarmių). Labiausiai paplitusi yra literatūrinė kinų kalba. Ja šneka daugiau kaip 800 milijonų žmonių. Kitos keturios daugiausiai vartojamos kalbos (nebūtinai šia eilės tvarka) yra anglų, ispanų, hindų ir bengalų.

Kas atsitinka, kai nelauktai viena su kita susiduria skirtingos kultūros ir, žinoma, jų kalbos? Kita vertus, kokį poveikį kalbai daro izoliacija? Pasidomėkime, kaip tiesiami bendravimo tiltai ir, beje, kaip atsiranda barjerai.

Pidžino, hibridinė bei mišrioji kalba

Kolonizacija, šalių tarpusavio prekyba ir netgi tarpusavyje negalinčių susikalbėti žmonių įkalinimas koncentracijos stovyklose dažnai priversdavo suvokti, kad reikia užpildyti bendravimo spragą. Todėl jie pradėdavo vartoti supaprastintą kalbą: atsisakydavo sudėtingos gramatikos, vartodavo mažiau žodžių ir tik reikalingiausius. Taip būdavo kuriamas pidžinas — kiek tik įmanoma supaprastinta kalba, turinti savo lingvistinę sistemą. Tačiau, nelikus poreikio, skatinusio atsirasti tokią kalbą, ji gali išnykti.

Pidžinui pasidarius pagrindine kokios nors gyventojų grupės kalba, jis papildomas naujais žodžiais, pertvarkoma gramatika ir jis tampa mišriąja kalba. Priešingai nei pidžinas, mišriosios kalbos atspindi tautos kultūrą. Šiandien pasaulyje vartojama daugybė pidžino bei mišriųjų kalbų, kurių pagrindą sudaro anglų, prancūzų, portugalų, suahelių bei kitos kalbos. Kai kurios jų netgi ėmė dominuoti tam tikrose šalyse, pavyzdžiui, tok pysino kalba Papua ir Naujojoje Gvinėjoje, bislamo kalba Vanuatu salyne.

Bendrauti padeda ir hibridinės kalbos. Jas vartoja skirtinga gimtąja kalba kalbančių žmonių grupės. Pavyzdžiui, Centrinės Afrikos Respublikoje skirtingų vietos kalbinių grupių žmonės susikalba bendra sango kalba. Kitas pavyzdys — diplomatų vartojama hibridinė kalba, sudaryta iš anglų bei prancūzų kalbų žodžių. Pidžino kalbos laikomos hibridinėmis, tokios gali būti ir mišriosios kalbos.

Atskiruose vienos ar kitos šalies regionuose gali būti vartojamos įvairios vietinės kalbos atmainos, vadinamos dialektais, pavyzdžiui, toskanos dialektas Italijoje. Kuo labiau izoliuotas regionas, tuo savitesni gali būti jo kalbos skirtumai. Ilgainiui kai kurie dialektai ima taip skirtis nuo pradinės kalbos, kad tampa tarsi visai kita kalba. Kai kuriais atvejais kalbininkams atskirti kalbą nuo dialekto nėra lengva. Be to, kalba nuolat kinta, todėl kartais nebevartojamas dialektas, o kartu su juo ir dalis istorijos, gali išnykti.

Kalba yra Dievo dovana (Išėjimo 4:11). Nepaprastai įdomus kalbos kitimo procesas rodo, kaip puikiai ši dovana pritaikoma. Be to, kalba liudija, kad nė viena žmonių grupė nėra pranašesnė už kitą, nes nėra tokio dalyko kaip atsilikusi kalba. Ja, kaip ir kitomis Dievo dovanomis, vienodai gali naudotis visi žmonės, kokia bebūtų jų kultūra ar gyvenamoji vieta. Nuo pat pradžių kiekvienos tautos kalba visiškai atitiko savo paskirtį. Todėl kiekviena jų verta pagarbos — nesvarbu, kiek žmonių ja kalba.

Istoriniai bei socialiniai veiksniai

Kalba atspindi visuomenišką žmonių prigimtį. Todėl sąveikaujant kultūroms, — o tai gana įprastas reiškinys, — jų kalbose tokios sąveikos pėdsakai išlieka per kartas.

Pavyzdžiui, daugybė arabų kilmės žodžių ispanų kalboje, kuri laikoma modifikuotu lotynų kalbos variantu, yra papildomas patvirtinimas, kad aštuntajame amžiuje musulmonai buvo užkariavę Ispanijos teritoriją. Taip pat galima atsekti graikų, prancūzų, anglų bei kitų kalbų įtaką ispanų kalbai. Be to, ispanų kalbos atmainoje, kuri vartojama Amerikoje, yra likusių to žemyno senovės gyventojų kalbos pėdsakų. Pavyzdžiui, joje yra nemažai žodžių iš nahuatlio kalbos, kuria kalbėjo Centrinės Amerikos actekai.

Kaip žmonių gimtoji kalba yra jų tautybės ar net regiono skiriamasis bruožas, taip ir iš jų kalbėsenos galima nustatyti, kokia jų profesija, užsiėmimas, kokioms kultūros, sporto grupėms ar net nusikalstamoms grupuotėms jie priklauso. Taip vardyti galima be galo. Kalbininkai šias įvairias kalbos atmainas vadina žargonu, o kartais net dialektu.

Tačiau kai tarp tautų bei etninių ar kultūrinių grupių pasireiškia priešiškumas, kalba nustoja buvusi tiltu. Ji tampa barjeru tarp žmonių.

Kalbų ateitis

Bendravimas — sudėtingas dalykas. Dabar, visų pirma dėl žiniasklaidos, vyrauja tendencija laužyti kalbinius barjerus. Pasak enciklopedijos Encyclopædia Britannica, šiuo metu anglų kalba, kaip pagrindine arba pagalbine, kalba kas septintas žmogus. Todėl pasaulyje iš jos sudaryta daugiausia hibridinių kalbų. Jos paplitimas leidžia palaikyti platesnius ryšius bei keistis vertinga informacija.

Be to, kalbiniai barjerai prisideda prie susiskaldymo, neapykantos bei karų. Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia teigiama: „Jei visos tautos kalbėtų ta pačia kalba, ... šalys taptų geranoriškesnės.“ Žinoma, geranoriškumui pasiekti reikėtų daug sudėtingesnių pokyčių, negu tik imti vartoti hibridinę kalbą. Tiktai išmintingasis kalbos Kūrėjas gali pasirūpinti, kad visi žmonės kalbėtų viena kalba.

Biblija — pagrindinė Dievo ryšių su žmonėmis palaikymo priemonė — aiškiai rodo, kad netrukus jis pašalins dabartinę sugedusią santvarką ir pakeis ją savo Karalyste — vyriausybe, valdančia iš dangaus (Danieliaus 2:44). Ši vyriausybė per taikią, teisingą naują santvarką čia, žemėje, suvienys visą žmoniją (Mato 6:9, 10; 2 Petro 3:10-13).

Jau dabar tyra dvasinė kalba — tiesa apie Jehovą Dievą bei jo tikslus — vienija milijonus žmonių iš visų kalbų, tautų bei religijų, kurioms jie anksčiau priklausė (Sofonijo 3:9, Brb). Todėl logiška manyti, kad savo naujajame pasaulyje Dievas, priešingai negu padarė Babelyje, dar labiau suvienys visus žmones suteikdamas jiems bendrą kalbą.

[Rėmelis 12 puslapyje]

Kaip atsirado kalbos

Išmintingasis Kūrėjas Jehova Dievas vartojo kalbą dangiškoje angelų sferoje (Jobo 1:6-12; 1 Korintiečiams 13:1). Sukūręs žmones, jis įdiegė jiems žodžių atsargą bei sugebėjimą ją plėsti. Nėra pagrindo manyti, kad tai buvusi kažkokia primityvi žmonių kalba iš kriuksėjimo bei urzgimo. Priešingai, atkreipk dėmesį, kas enciklopedijoje Encyclopædia Britannica aiškinama apie šumerų, seniausią žinomą rašytinę kalbą: „Šumerų veiksmažodis su savo... įvairiais priešdėliais, intarpais bei priesagomis rodo, kad jų kalba buvo itin sudėtinga.“

Maždaug XX amžiuje p. m. e., priešingai Dievo įsakymui daugintis ir ‛pripildyti žemę’, žmonės patys įsigeidė valdyti visus gyventojus, įsikūrusius Mesopotamijoje, Šinaro lygumoje, ir pradėjo statyti religinės paskirties Babelio bokštą. Kad sugriautų pavojingus ir užgaulius maištininkų planus, Dievas sumaišė jų bendrą kalbą. Tada ir atsirado kalbų įvairovė (Pradžios 1:28; 11:1-9).

Biblijos pranešime nesakoma, kad visos kalbos kilo iš pačios pirmosios kalbos. Įvairovė atsirado dėl to, kad Dievas Šinare sukūrė daug naujų skirtingų kalbos bei minčių raiškos būdų. Todėl pastangos atsekti pradinę kalbą, iš kurios išsirutuliojo visos kitos, yra bergždžios.

[Iliustracija 12 puslapyje]

Babelyje Dievas sumaišė maištingų žmonių kalbą