Dvidešimtas perskyrimas
Kam prisikėlimas atneš palaimas?
KAS LIEČIA prisikėlimą mirusiųjų, kyla daug klausimų. Kas bus prikeltas? Kūdikiai? Vaikai? Teisingieji ir piktieji? Ar tie, kurie buvo sutuoktiniais, iš naujo bus sujungti su savo ankstyvaisiais vyrais ir žmonomis?
Biblija neaprašo kiekvieną smulkmeną apie prisikėlimą. Bet joje randamas nuostabus pažadas, kad mirusieji sugrįš į gyvenimą, ir jinai duoda pakankamai smulkmenų, kad sustiprintų tikėjimą į šitą pažadą. Ar mums reikėtų abejoti šituo pažadu tik todėl, kad jinai nutyli nekurias smulkmenas?
Mūsų bendravime su kitais žmonėmis mes juk taip pat nelaukiame, kad visos smulkmenos būtų tiksliai paaiškintos. Jeigu tave, pavyzdžiui, pakviestų į banketą, tai tu neklaustum šeimininko: „Kur gi sėdės visi šitie žmonės? Ar jūs galite virti tokiam žmonių kiekiui? Ar pas jus yra pakankamai stalo komplektų ir indų?“ Tokie klausimai būtų įžeidimu. Niekam neateitų į galvą mintis pasakyti šeimininkui: „Iš pradžios jūs privalote įtikinti mane, kad aš gerai praleisiu laiką“. Gauti pakvietimą ir žinoti, iš kur jis atėjo, turėtų būti pakankamu dalyku, jog įtikintų, kad mes nenusivilsime.
Niekam, aišku, nepatiktų, jeigu jam reikėtų aiškinti arba įrodinėti viską, kad įtikintų mus, ką jis kalba. Jeigu, pavyzdžiui, pažįstamas pasakotų mums apie tai, kaip jis išgelbėjo skęstantįjį, tai mes neprašytume jo, ypatingai, jeigu jis geras draugas, įrodyti, kad jis, iš tikrųjų, padarė viską, apie ką jis pasakoja. Toks reikalavimas parodytų, kad mes juo nepasitikime. Ir tai nepadėtų sustiprinimui ir išsaugojimui draugystės. Tas, kas netiki Dievo pažadu į prisikėlimą, pirm negu jis nesužino visų smulkmenų, niekada negalėtų, tikrai, skaitytis Jo draugu. Dievas pripažįsta Savo draugais tiktai tuos, kas parodo tikėjimą, kas pasitiki Jo žodžiu (Hebrajams 11:6). Jis pasirūpino gausiais įrodymais, kuriais galima pagrįsti tokį tikėjimą. Bet Jis nepriverčia žmones tikėti, primindamas ir įrodydamas kiekvieną smulkmeną, taip kad tikėjimas taptų nereikalingu.
Nebuvimas tam tikrų smulkmenų tarnauja, tokiu būdu, tikslui ištirti žmones atžvilgiu to, kas jų širdyje. Yra žmonių, kurie aukštos nuomonės apie save ir apie savo numylėtas idėjas, ir kurie seka nepriklausomumo keliu. Jie nei prieš ką nenori atsakyti už savo pasielgimus. Tikėjimas į prisikėlimą priverstų juos pripažinti būtinybę gyventi sutinkamai su Dievo valia. Bet jie nenori taip gyventi. Nebuvimas tam tikrų smulkmenų apie prisikėlimą rodosi jų akyse leistinu pagrindu dėl jų netikėjimo. Jie turi didelį panašumą su sadukiejais Jėzaus tarnavimo metu ant žemės. Sadukiejai atsisakydavo tikėti į prisikėlimą ir nurodydavo į jų nuomone, nepašalinamą problemą. Jie sakė Jėzui:
„Mokytojau! Mozė mums parašė: Jei kas, vedęs ir turėdamas brolį, miršta be vaikų, tai tas brolis turi imti mirusiojo moterį ir pažadinti savo broliui ainiją. Taigi, buvo septyni broliai. Pirmas vedė moterį ir mirė be vaikų. Ją paėmė kitas ir tas mirė be sūnaus. Ją ėmė trečias, taip pat ir visi septyni. Jie nepaliko vaikų ir mirė. Visų paskiausiai mirė ir ta moteriškė. Taigi, prisikėlus kieno iš jų ji bus moteris?“ (Luko 20:28-33).
Jėzus Kristus Savo atsakymu demaskavo neteisingą mąstymo būdą iš sadukiejų pusės ir pabrėžė pažado viltį prisikėlimui. Jis pasakė:
„Šio pasaulio vaikai veda ir teka, kurie gi bus laikomi vertais ano pasaulio ir prisikėlimo iš mirusiųjų, tie nei tekės, nei ves. ... O kad mirusieji kelsis, nurodė pats Mozė pasakojime apie „krūmą“, vadindamas Viešpatį (Jehovą, NP) Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Dievas juk yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes visi Jam gyvi“ (Luko 20:34-38).
KODĖL PRISIKĖLIMAS NEDUODA VILTIES SANTUOKAI
Pasiremiant atsakymu, kurį Jėzus davė sadukiejams, kai kurie galėtų susijaudinti, todėl, kad Jis pasakė, jog prisikėlusieji iš mirusiųjų daugiau nebesituoks. Jie, gal būt, netgi galvos, kad be santuokos prisikėlimas bus kuo tai nepageidautinu ir neatneštų jiems naudos.
Bet kada mes svarstome Jėzaus atsakymą, mums reikėtų prisiminti, kad mes netobuli. Mūsų simpatijos ir antipatijos žymiame laipsnyje sąlygojamos tuo, prie ko mes pripratome. Todėl niekas negali būti užtikrintu, kad jam nepatiktų tai, ką Dievas ateityje numatytų dėl prisikėlusiųjų. O šituo atžvilgiu mums nepaskelbtos visos smulkmenos. Tokiu būdu Dievas iš tikrųjų parodė gerumą. Kadangi mes netobuli žmonės, tai mes galėtume iš pradžios neigiamai ir nepritariamai atsiliepti į daug ką, kas pripildytų mūsų gyvenimą džiaugsmu tuo atveju, jeigu mes būtume tobuli. Galimas dalykas, kad mes šiandieną negalėtume pilnutinai suprasti tokias smulkmenas. Kristus Jėzus parodė, kad Jis suprato ir atsižvelgė į netobulų žmonių trūkumus. Tai matosi iš Jo žodžių, pasakytų Jo mokiniams: „Daug dar aš turiu jums sakyti, bet dabar jūs negalite pakęsti“ (Jono 16:12).
Tie, kurie bus prikelti nemirtingam dvasiniam gyvenimui, neturi įsivaizdavimo apie tokį gyvenimą. Jie negali sulyginti jį su kuo nors ant žemės. Pas juos bus visiškai kitas kūnas. Visi skiriantieji lyties požymiai, kuriuos turi žmonės, išnyks. Todėl ir nebus vedybinio gyvenimo tarp prisikėlusiųjų dvasiniam gyvenimui danguje, todėl kad visi jie kaip grupė tampa Kristaus „sužieduotine“.
Bet kokie dalykai yra su tais, kurie bus sugrąžinti iš mirusiųjų, kad gyventų žemėje? Ar jie bus suvienyti su jų buvusiais sutuoktiniais? Biblija nieko nesako apie tai. Jinai parodo aiškiai, kad mirtis nutraukia santuoką. Laiške Romiečiams 7:2, 3 sakoma: „Ištekėjusi moteriškė surišta įstatymu, kol vyras gyvas, o jeigu numirs vyras, jinai išlaisvinama nuo vedybinio įstatymo. ... ir nebus paleistuve ištekėjusi už kito vyro.“
Tokiu būdu, jeigu šiandieną kas nors nuspręs iš naujo tuoktis arba ištekėti, tai jam nereikia jaudintis dėl to, kaip tai ateityje paveiks prisikėlusįjį sutuoktinį arba prisikėlusiąją sutuoktinę. Jeigu jam sunku pasilikti be žmonos ar be vyro, tai jam nereikia iš visų jėgų stengtis pasilikti tokioje padėtyje, tikint, kad jis po prisikėlimo bus suvienytas su praeities sutuoktiniu arba sutuoktine. Dievas iš tikrųjų parodė gerumą, nereikalaudamas, kad praeityje vedybiniai ryšiai galiotų prisikėlime, kaip tai neteisingai galvojo sadukiejai.
Netgi jeigu mes nežinome, kur ant žemės arba su kuo gyvens prisikėlusieji, mes galime būti užtikrintais, kad visi pasiruošimai tarnaus prisikėlusiųjų laimei. Dievo dovanos, tame skaičiuje ir prisikėlimas, pilnutinai patenkins paklusnios žmonijos troškimus ir poreikius. Jo dovanos tobulos ir nepriekaištingos (Jokūbo 1:17). Visa, ką Jis davė mums iki šio laiko Savo dosnume, kaip Savo meilės išsireiškime, įtikina mus tuose dalykuose.
VAIKAI IR KITI, KURIE BUS PRIKELTI
Kokie dalykai yra su vaikais, kurie miršta? Ar jie sugrįš į gyvenimą, kada žemėje viešpataus teisingumas? Mylintys tėvai tikrai norėtų tai dėl savo vaikų, kuriuos jie prarado. Ir pas juos yra geras pagrindas, kad puoselėtų tokią viltį.
Tarp prisikėlusiųjų iš mirusiųjų, apie kuriuos praneša Biblija, buvo ir vaikai. Dukteriai Jairo, gyvenančiai Galilėjoje, buvo maždaug dvylika metų, Jėzus sugrąžino ją į gyvenimą (Luko 8:42, 54, 55). Berniukai, kuriuos prikėlė pranašai Elijas ir Elisiejas, galėjo būti vyresni arba jaunesni (1 Karalių 17:20-23; 2 Karalių 4:32-37). Ryšium su tokiu vaikų prikėlimu praeityje, ar nebūtų teisinga laukti vaikų prisikėlimo didesnėje apimtyje Karaliaus Jėzaus Kristaus valdymo metu? Aišku! Mes galime būti užtikrintais, kad visame kame, ką Dievas Jehova bebūtų numatęs padaryti šituo atžvilgiu, Jis pasielgs teisingai, išmintingai ir mylinčiai su visais asmenimis, kuriuos tai liečia.
Biblija duoda žinoti, kad daug didesnė žmonijos dalis — vyrai, moterys ir vaikai bus prikelti iš mirusiųjų. Apaštalas Povilas patvirtino savo gynybinėje kalboje prieš vietininką Feliksą: „[Turiu] viltį Dieve, kad bus prisikėlimas mirusiųjų, teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apaštalų darbų 24:15). „Teisieji“ — tai tie, kurie naudojosi Dievo palankumu. „Neteisieji“ — likusioji žmonijos dalis. Bet ar tai reiškia, kad kiekvienas mirusysis bus prikeltas? Ne.
KAS NEBUS PRIKELTAS
Kai kuriuos Dievas jau teisė ir skaito juos nevertais prisikėlimo. Biblija sako apie tuos, kurie dabartiniu metu nenori paklusti Kristaus vyriausybei ir nedaro gero Jo „broliams“ ant žemės: „Jie eis į amžinas kančias [į amžiną atskirtumą, NP]“ (Mato 25:46). Jie pateks į tą „amžiną atskirtumą“, kada Jėzus Kristus su Savo angelų kariuomene sunaikins visus Savo teisingo viešpatavimo priešus ateinančiame „didžiajame sielvarte“.
Apie tuos, pas kuriuos yra viltis tapti dangiškos Karalystės bendradalyviais, bet kurie pasirodo neištikimais Dievui, mes skaitome: „Nebelieka daugiau aukos už nuodėmes, bet nekuris išgąstingas laukimas teismo ir ugnies keršto, pasiruošusios praryti priešininkus“ (Hebrajams 10:26, 27).
Egzistuoja taip pat klasė žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jie patirs amžiną sunaikinimą. Jėzus Kristus kalbėjo apie tai, kad nepadarę atgailos fariziejai ir kiti religiniai vadai tuo metu nusidėjo kaip klasė prieš šventąją dvasią. Jis pasakė apie tokią nuodėmę: „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus atleista žmonėms, bet piktžodžiavimas prieš šventą Dvasią nebus atleistas. Ir jei kas sakytų žodį prieš Žmogaus Sūnų bus jam atleista, o kas kalba prieš Šventą Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimame pasaulyje“ (Mato 12:31, 32). Kadangi tokia nuodėmė neatleidžiama, visi žmonės, atmetantys aiškias šventosios Dievo dvasios manifestacijas, bus nubausti už tokią neatleistiną nuodėmę tuo, kad visiems laikams pasiliks negyvais.
Apart tų žmonių, apie kuriuos Biblija apibrėžtai (arba nustatytai) sako, kad jie bus visiems laikams sunaikinti, mes nei apie ką negalime pasakyti, kad jis nebus prikeltas. Bet tas faktas, kad kai kurie nebus prikelti, turėtų būti mums perspėjimu, kad mes nenueitume tuo keliu, kuriam Dievas nepritaria.
PRISIKĖLIMAS NUTEISIMUI
Tas faktas, kad dauguma žmonijos bus prikelti iš mirusiųjų, yra, iš tikrųjų, neužtarnautu gerumu iš Dievo pusės. Dievas neprivalėtų padaryti tai, bet Jo meilė ir užjautimas žmonijos pažadino Jį padėti pagrindą šitam tuom, kad Jis davė Savo Sūnų išpirkimui (Jono 3:16). Todėl sunku sau įsivaizduoti, kad kas nors nevertintų, kad jis buvo prikeltas iš mirusiųjų ir turėjo viltį amžinajam gyvenimui. Tačiau kai kurie neišvystys išimtino, nepalaužiamo ir lojalaus atsidavimo Dievui Jehovai. Todėl jie bus išskirti iš amžinų palaimų, kurios suteiktų jiems sugrįžimą į gyvenimą.
Jėzus Kristus atkreipė į tai dėmesį, kada Jis kalbėjo apie „prisikėlimą nuteisimui“, ir, priešingai tam, apie „prisikėlimą gyvenimui“ (Jono 5:29). Tas faktas, kad čia gyvenimas priešpastatytas nuteisimui, parodo, kad turimas mintyje kaltinamasis nuosprendis. Koks tai nuosprendis?
Kad suprastum tai, sulygink pradžioje padėtį prikeltųjų gyvenimui ant žemės su padėtim prikeltųjų dangiškajam gyvenimui. Biblija kalba apie dalyvaujančiuosius „prisikėlime pirmajame“: „Palaimintas ir šventas, kurs turi dalį pirmajame prisikėlime: ant jų antroji mirtis nebeturi valdžios“ (Apreiškimo 20:6). Gavę prisikėlimą nemirtingam gyvenimui danguje, 144.000 Kristaus bendrapaveldėtojų nebegali mirti. Jie taip nepajudinamai atsidavę Dievui, kad Jis gali duoti jiems nesuardomą (nesunaikinamą) gyvenimą. Bet šita ne taip yra su tais, kas bus prikelti gyvenimui žemėje. Tarp jų bus nekurie, kurie taps neištikimais Dievui. Už neištikimybę jie bus nuteisti „antrajai mirčiai“, iš kurios „valdžios“ nebėra išlaisvinimo.
Bet kodėl, galų gale, eis kas nors tokiu keliu, kuris nuves jį prie apkaltinančio nuteisimo (arba pasmerkimo), jeigu jis patirs neužsitarnautą gerumą būti prikeltu iš mirusiųjų?
Atsakymą į šitą klausimą galima geriau suprasti tokioje šviesoje, ką Jėzus Kristus pasakė apie tuos žmones, kurie bus prikelti. Kreipdamasis į Savo netikinčius žemiečius, Jėzus pasakė:
„Niniviečiai stovės teisme greta su šita gimine ir pasmerks ją, nes jie darė atgailą Jonos pamokslo dėlei, ir štai, čia daugiau, ne kaip Jona. Pietų karalienė kelsis teisme greta su šita gimine ir pasmerks ją, kadangi ji atėjo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, štai čia daugiau, ne kaip Saliamonas“ (Mato 12:41, 42; Luko 11:31, 32).
Apie miestą, kuris užsispyrusiai atsisakytų klausytis tiesos žinios, Jėzus pasakė:
„Lengviau bus teismo dieną sodomiečių ir gomoriečių šaliai, ne kaip tam miestui“ (Mato 10:15; Mato 11:21-24).
Kokiu būdu bus Sodomai ir Gomorai lengviau „teismo dieną“? Kaip „Pietų karalienė“ ir niniviečiai, kurie paklausė Jonos skelbimo, pasmerks Jėzaus žemiečių kartą?
Tai įvyks dėka to, kaip tokie prikeltieji reaguos į suteiktą jiems pagelbą Jėzaus Kristaus ir Jo 144.000 bendravaldžių ir bendrašventikų valdymo metu? Šito valdymo terminas bus „teismo diena“ ta prasme, kad jie suteiks visiems žmonėms galimybę parodyti, ar jie nori paklusti Dievo nurodymams ar ne. Atvejyje tų žmonių, kaip, pavyzdžiui, netikinčių miestų gyventojų, mačiusių galingus Jėzaus Kristaus darbus, tai bus nelengva.
Jiems bus sunku nusižeminusiai (pripažinti) prisipažinti tame, kad jie pasielgė neteisingai kada jie atmetė Jėzų kaip Mesiją, ir paskui paklusti Jam kaip Karaliui. Dėl savo išdidumo ir dėl savo užsispyrimo jiems bus sunkiau paklusti, negu Sodomos ir Gomoros miesto gyventojams, kurie, nors jie ir buvo nusidėjėliai, niekada neatmetė tokių puikių galimybių, kokios buvo duotos tiems žmonėms, kurie matė Jėzaus Kristaus darbus. Geresnė prikeltųjų nineviečių ir Sabos karalienės reakcija tarnaus savos rūšies priekaištu Jėzaus žemiečių prikeltai kartai, gyvenusiai Jo tarnavimo ant žemės metu. Nineviečiams ir panašiems žmonėms bus lengviau pripažinti viešpatavimą To, prieš Ką pas juos niekada nebuvo išankstinio nusistatymo.
Tie žmonės, kurie kategoriškai nepanorės daryti pažangą teisingumo kelyje, valdant Kristaus Karalystei, bus nuteisti „antrajai mirčiai“. Kai kuriais atvejais šita jau atsitiks pirm, negi jie taps tobulais.
Dar kiti, pasiekę žmogiško tobulumo, pasirodys nedėkingais ir neparodys lojalumo, kada jie bus išmėginami. Po tūkstantmetinio Kristaus viešpatavimo, šėtonas, velnias, bus trumpam laikui išleistas iš savo įkalinimo bedugnėje. Taip pat, kaip jis ginčijo Dievo suverenitetu, kad suvedžiotų Ievą (kuri paskui prikalbėjo Adomą), jis iš naujo pasistengs privesti žmones prie to, kad jie sukiltų prieš Dievo viešpatavimą. Apie šėtono pastangas ir apie rezultatus Apreiškimo 20:7-10, 14, 15 sakoma:
„O kada pasibaigs tūkstantis metų šėtonas bus išlaisvintas iš kalėjimo savo ir išeis suvedžioti pagonis, kurie yra keturiuose žemės kampuose, Gogą ir Magogą, ir surinkti juos kovai, jų skaičius — kaip jūros smiltys. Ir užžengė ant platumo žemės ir apsupo šventųjų stovyklą ir numylėtąjį miestą. Ir krito ugnis iš dangaus nuo Dievo ir prarijo juos, o velnias, juos išvedžiojęs, buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą. ... Tai — mirtis antroji. Ir kas nebuvo užrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“. Tai reiškia dėl jų galutinį sunaikinimą arba išnaikinimą. Tokiu būdu neištikimieji gaus kaip pasakė Jėzus, „prisikėlimą nuteisimui“, t. y. kaltinamąjį nuosprendį.
Iš kitos pusės, tie, kurie neprisijungs prie šėtono jo maište, bus paskelbti vertais amžinojo gyvenimo. Jie per amžius džiaugsis galimybe gyventi tobulais žmonėmis, rodyti meilę ir būti mylimais per amžių amžius. Jų prisikėlimas pasirodys „prisikėlimu gyvenimui“.
Mes galime netgi jau dabar pradėti ugdyti tas kokybes, kurių Dievas ieško pas tų, kuriuos Jis pripažįsta kaip Savo tarnus, apie kuriuos atsiliepia teigiamai. Jeigu mes vertiname viską, ką Jis padarė dėl mūsų ir dabar jau eisime teisingumo keliu, tai pas mus bus nuostabi perspektyva turėti daug daugiau, negu tik dabartinį gyvenimą. Taip, mes galime įsigyti amžinąjį gyvenimą tobulybėje, be liūdesio ir be skausmo!