1 skyrius
Gyvenimas visgi turi prasmę
1, 2. Kokie klausimai gali jaudinti netgi tą, kas veda malonų gyvenimą? (Mokytojo 1:2-4, 10, 11)
KAIP vis dėlto gera gyventi, jausti, kad mes darome ką tai naudinga ir kad mūsų gyvenimas iš tikrųjų turi prasmę! Niekam nesudaro tikro pasitenkinimo betikslis gyvenimas, gyvenimas be jokios prasmės.
2 Visoje žemėje yra milijonai žmonių, kurie sunkiai dirba ir stengiasi rasti laimę gyvenime. Tačiau kada nors ateina laikas, kai mes sustojame ir klausiame savęs: „Kur veda, tikrai sakant, mano kelias?“ Gali atrodyti, kad gyvenimas yra tik egzistavimas keleto trumpų metų bėgyje su tikslu išsaugoti šeimos vardą ir išauginti vaikus, o pas vaikus paskui pasikartoja tas pats. Ar nėra visame tame didesnės prasmės?
3, 4. (a) Kas gali neigiamai paveikti visus mūsų siekimus gyvenime? (Psalmyno 89:10) (b) Koks klausimas reikalauja atsakymo, jeigu mes trokštame to, kas duotų mūsų gyvenimui daugiau prasmės?
3 Žmonėms taip pat žinoma, kad labai jau dažnai ekonominės krizės, karai arba kitos nelaimės gali sugriauti viso gyvenimo pastangų vaisius. Dar liūdniau prarasti mylimą giminaitį dėl ligos, nelaimingo atsitikimo arba kokio nors nusikaltimo, dėl ko gyvenimas staiga pasidaro baisiai tuščias ir beprasmis. Netgi jei mes gyvename gerai, gyvenimas atrodo toks trumpas. Sulyginus su begaline visata, supančia mus, žmogaus gyvenimo trukmė greičiau panaši vienam laikrodžio švytuoklės taktui.
4 Žmonija turi perspektyvos kažkam geresniam, kas gali duoti mūsų gyvenimui tikrą prasmę. Kas tai? Kad atsakyti į šį klausimą, pradžioje mums reikia gauti atsakymą į pagrindinį klausimą. Ar visata ir gyvybė joje yra žymaus Architekto ir Kūrėjo, būtent, Dievo kūrybos vaisius?
AR EGZISTUOJA TVĖRĖJAS, DUODANTIS VISKAM PRASMĘ?
5. Kaip gali atsiliepti mūsų gyvenimui ir kitų žmonių gyvenimui nežinojimas arba abejonės?
5 Mūsų žvilgsnis į viso to, kas egzistuoja, kilmę gali turėti daug didesnę įtaką mūsų požiūriui į gyvenimą ir supančius mus žmones, negu tai galvoja daugelis. Abejojimas tuo, ar egzistuoja visatos Tvėrėjas, gali turėti įtaką į gyvenimo prasmę. Tai gali iššaukti pas mus abejones atžvilgiu mūsų pareigų kitiems žmonėms. Kas gausis šito pasėkoje? Na, jeigu mes abejojame, tada mums tenka tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip kiekvienam atrodo geriausia. Tai reikštų, kad mes neturėtume aiškaus masštabo tame, kas teisinga arba neteisinga, o taip pat atsakomybės jausmo atžvilgiu kitų. Nesunku suprasti, į kokias problemas tai atvestų ir kaip pakenktų tai gyvenimo džiaugsmui.
6, 7. (a) Kodėl kai kurie žmonės prieina išvados, kad Sutvėrėjo nėra ir ką jie čia, gal būt, pražiūri? (b) Prie kokios logiškos išvados Sutvėrėjo atžvilgiu mes galime prieiti, jeigu sulyginsime visatą su laikrodžiu? (Izaijo 40:26)
6 Koks pagrindas yra tikėjimui į Architektą, Dievą, duodantį viskam prasmę? Matydami tiek daug neteisingumo ir kančių, kai kurie prieina išvados, kad Tvėrėjo nėra. Bet jie, gal būt, nepastebi, kad yra daug kas, ką galima būtų paaiškinti tik kaip kūrinį. Jeigu kas nors parodo laikrodį ir sako, kad jis neturi pagamintojo, juo niekas nepatikės. Mes, turbūt, pripažįstame, kad šitas chronometras tarnauja tam tikram tikslui, iš ko seka, kad ir jo pagamintojas turėjo tikslą savo galvoje. Ką gi pasakysime mes apie žymiai sudėtingesnę visatą, supančią mus? Sunkumai yra, gal būt, tame, kad daugelis nesupranta, kokį tikslą turėjo Tvėrėjas. Todėl peržiūrėsime kai kuriuos įrodymus, kad turi egzistuoti Tvėrėjas, duodantis viskam prasmę.
7 Dangaus kūnai juda štai jau nesuskaitomus milijonus metų dideliu greičiu savo gigantiškose orbitose stebėtinu tikslumu. Planetos sukasi apie Saulę tam tikra tvarka, daugybė žvaigždžių ir kiti dangaus kūnai organizuoti į galaktikas. Geriausias laikrodis, sulyginus su jų milžinišku dydžiu ir stebėtinu judėjimo tikslumu, atrodo labai primityvus. Ar nesame mes priversti paklausti savęs? Kodėl laikrodis gali tikėtis gamintojo, bet ne daug didesnė ir tikslesnė visata? Ar gali būti, kad kas tai tokio sudėtingo ir tikslaus neturi prasmės?
8. Kodėl prieštarautų faktams, jeigu sakytume, kad visata yra atsitiktinumo arba aklų jėgų rezultatas? (Hebrajams 3:4)
8 Sakyti, kad šitas tikslumas ir tvarka atsirado dėka aklos jėgos arba atsitiktinai, tai prieštarauti visiems įrodymams. Ar yra žinoma mums kas nors, liudijančio apie tvarką, bet atsiradusio visai atsitiktinai? Nesvarbu, apie ką mes begalvotume — apie kokią nors mašiną, srovinę liniją, apie namą arba apie paprastą šluotą — viskas turėjo savo konstruktorių: žmogų. Negyva materija niekada nepavirs atsitiktinai į liudijantį apie tvarką produktą. Nesvarbu, kiek laiko bebūtų suteikta, vėjas arba tekantis vanduo niekada nesudarys medžiagos tokiu būdu, kad atsirastų netgi paprasčiausia mašina. Visa, kas sukuriama tarnauti kokiam nors tikslui, reikalauja inteligentiško organizatoriaus ir kūrėjo.
9. Kodėl radioaktyvių elementų buvimas įrodo, kad materija neegzistavo visada?
9 Daleiskime, kad pagal mūsų požiūrio tašką neegzistuoja Sutvėrėjas. Tada mes turėtume taip pat sakyti, kad visata jau visada egzistavo ir kad materija joje amžina. Tačiau aiškūs įrodymai parodo, kad materija neegzistavo visada. Pavyzdžiui, mes žinome, kad kai kurie žemės elementai nepastovūs, t. y. radioaktyvūs. Uranas, pavyzdžiui, pastoviai spinduliuoja radioaktyvias daleles, kol jis nepavirsta, galų gale, į šviną. Jeigu materija būtų egzistavusi jau visada, tai šiandieną jau daugiau nebebūtų radioaktyvių elementų. Radioaktyvumas jau senai būtų „išsekęs“, kaip pilnai išteka vanduo iš kubilo su skyle.
10. Kodėl įvairių temperatūrų buvimas įrodo, kad visata turėjo savo pradžią?
10 Kitu įrodymu yra įvairios temperatūros, sutinkamos visatoje, nuo kepinančio Saulės karščio iki pasaulio erdvės ledinio šalčio. Mokslo pripažinti įstatymai apie šilumos veikimo principus (taip vad. termodinamikos dėsniai) skelbia, kad šiluma pereina visada iš karštų kūnų į šaltesnius, kol abu turi tą pačią temperatūrą. Jeigu visata ir materija joje būtų egzistavę jau visada, tai tada (pagal termodinamikos dėsnius), visur vyrautų ta pati temperatūra ir, be to labai žema. Tačiau, laimei, šita ne taip. Mūsų Saulė, kaip ir kitos nesuskaičiuojamos žvaigždės, pastoviai spinduliuoja šilumą ir energiją. Tai įrodo, kad visata ir materija, sudaranti ją, turėjo savo pradžią.
11, 12. Prie kokios išvados priveda mus atomo studijavimas?
11 Kada mokslininkai tyrinėja materiją, ypač atomą, jie randa įrodymus, kad materija yra energijos produktas, o būtent, didžiulio kiekio energijos. Buvo galvojama, kad atomas yra paprasčiausia materijos forma, visos materijos sandaros nedalomas pagrindinis vienetas. Tačiau po daugelio metų tyrinėjimų mokslininkai nustatė, kad atomo struktūra tokia sudėtinga, kad jie vis dar nepajėgūs atskleisti visas jo paslaptis. Matyt, kad šaltinis didžiulės energijos, sukūręs atomą ir visą materiją ir davęs judėjimą visatai, turi būti asmenybe, kurios protas žymiai viršija žmogaus protą. Taip, visa tai yra stiprus faktinis įrodymas tam, kad visata iš tikrųjų kažkada praeityje turėjo pradžią. Ji buvo sukurta.
12 O kaip yra su planeta, ant kurios mes, žmonės, gyvename, t. y. su Žeme? Ar jos sugebėjimas išsaugoti gyvybę įrodo, kad ji yra inteligentiško Sutvėrėjo darbas. Tvėrėjo, duodančio viskam prasmę?
SAULĖ IR ŽEMĖ — IDEALUS SANTYKIS
13, 14. Kodėl Saulė liudija apie galingą, kilnų ir įžymų Sutvėrėją? (Psalmyno 73:16)
13 Žmonės pastatė atomines elektrines — branduolinius reaktorius — kuriais galima pagaminti daugiau energijos, negu kokiomis nors kitomis priemonėmis. Tačiau juos būtina pastoviai kontroliuoti dėl viską sunaikinančio sprogimo galimybės. Ir vis dėlto jau buvo nelaimingų atvejų. Bet štai sukurti žmonių reaktoriai menki ir nežymūs palyginus su mūsų Saule. Jeigu galingi sprogimo procesai Saulėje vyktų nekontroliuojamai, tai Žemė momentaliai sudegtų. Tačiau Saulė spinduliuoja jau daug milijardų metų savo šviesą ir šilumą ir tai, matyt, be žymių pakitimų. Buvo paskaičiuota, kad pavertimas tik vieno procento Saulės masės į energiją, išsaugotų dabartinį šviesos intensyvumą mažiausiai vieną milijardą metų.
14 Ar būtų protinga daryti išvadą, kad branduoliniai reaktoriai turi inteligentiškus konstruktorius, o daug didesnis ir patikimesnis soliarinis reaktorius, Saulė, atsirado dėka paprasto atsitiktinumo? Ar neturėtume mes, greičiau, atiduoti pagarbą už atsiradimą soliarinio „reaktoriaus“, aprūpinančio mūsų Žemę atstumu 150 milijonų kilometrų saugiu būdu, tiksliai reikalingu energijos kiekiu puikiam Sutvėrėjui?
15. Koks tikslingumas išreiškiamas atstume tarp Žemės ir Saulės?
15 Peržiūrėkime smulkiau faktorius, duodančius galimybę Žemei panaudoti Saulės energiją tokiu būdu, kad užtikrinamas tolesnis gyvybės egzistavimas. Atstumas nuo Žemės iki Saulės idealus. Jeigu būtų Saulė arčiau, tada ant Žemės būtų per daug karšta, kad galėtų egzistuoti gyvybė; jeigu ji būtų toliau, tada būtų per daug šalta.
16. (a) Koks ryšys yra tarp Žemės sukimosi apie savo ašį ir maisto gamybos gyvuliams ir žmogui? (Psalmyno 103:14, 19-22) (b) Kokią naudą turi mums nuožulni Žemės ašies padėtis jos orbitoj aplink Saulę? (Pradžios 1:14; 8:22)
16 Žemės sukimosi greitis iššaukia ant jos visur besikeičiančius dienos ir nakties periodus, kurių trukmė kaip tik palanki augalų augimui. Augalai, naudodami saulės energiją, paverčia vandenį ir anglies dioksidą į cukrų. Šis procesas, žinomas kaip fotosintezė, turi didelę reikšmę gaminant maistą gyvuliams ir žmogui (Pradžios 1:29, 30). Žemės ašies polinkis apytikriai 23,5 laipsnių kampu atžvilgiu jos vertikalios padėties iššaukia metų laikus. Laikas, kurio metu Žemė sukasi apie Saulę, dėl metų laikų turi kaip tik tinkamą trukmę. Nors dienų ir metų laikų ilgumas įvairiuose Žemės dalyse truputį skiriasi, augmenija vis dėlto gauna būtiną energiją augimui.
MŪSŲ ATMOSFERA — IDEALI APLINKA GYVYBEI
17. Kaip bendradarbiauja Saulė ir atmosfera, kad apsaugotų mus nuo mirtinų Saulės spindulių sudėtinių dalių?
17 Jeigu vienas iš duotų faktorių žymiai pasikeistų, šita atneštų nelaimę gyvybei ant Žemės. O jie juk sudaro tik dalį to, kas svarbu gyvybei. Jeigu, pavyzdžiui, Žemė nebūtų apsupta atmosferos, tai Saulės šviesa ir šiluma būtų nenaudinga, taip, netgi pavojinga. Plati atmosfera apsaugo gyvybę nuo mirtinų spindulių. O Saulės radiacija pati padeda atmosferai sudaryti ozono sluoksnį — tam tikra deguonies forma, — filtruojantį kenksmingus gyvybei ultravioletinius spindulius.
18. Ar yra atsitiktinumas, kad Žemės atmosfera turi daug deguonies ir jis labai praskiestas azotu? Paaiškink šitą.
18 Žemės atmosferos sudėtis taip pat labai svarbi, kad galėtų tęsti savo egzistavimą gyvybė. Pavyzdžiui, mes, žmonės, negalime gyventi be deguonies. Jeigu mes nors keletą minučių negausime deguonies, smegenys sunkiai nukentės. Paprastai tada ateina mirtis. Ar ne nuostabu, kad atmosferoje yra gausus kiekis deguonies? Tačiau deguonis gali taip pat sukelti ugnį. Taigi, šitos dujos, kurių tiek daug aplink mus, galėtų sunaikinti visokią gyvybę: mes galėtume visi sudegti. Kodėl šito neatsitinka? Todėl, kad deguonis mūsų atmosferoje labai praskiestas azotu, palyginti neaktyviomis dujomis.
19. Prie kokios išvados galima prieiti, jeigu sulyginsime Saulės ir Žemės atmosferas?
19 Be to, atmosfera sudaryta pagal puikų „receptą“ ir turi dar kitas svarbias sudėtines dalis: anglies dioksidą, vandens garus ir t. t. Saulei reikalinga atmosfera, sudaryta daugiausia iš vandenilio, tačiau žemės atmosferoje vandenilis būtų dėl savo sprogstamumo per daug pavojingas. Kaip galėtų egzistuoti tokia pusiausvyra be nuostabaus, tikslą turinčio Sutvėrėjo, toks darnumas Žemės ir Saulės atmosferose, taip kad Žemė nuostabiai tinkama gyvybei, kai tuo tarpu Saulė tokiame dideliame atstume nuo mūsų skirta tam, kad išsaugotų gyvybę ant Žemės?
VANDUO — GYVYBĘ IŠSAUGANTIS SKYSTIS
20, 21. (a) Dėka kokio gyvybiškai svarbaus elemento, esančio dideliame kiekyje ant žemės, skiriasi Žemė nuo visų kitų planetų? (b) Kokiems vertingiems tikslams tarnauja didžiuliai okeanai?
20 Be atmosferos su tiksliu dujų mišiniu, labai svarbus taip pat vanduo savo normalioje skystoje formoje, būtent, dideliame kiekyje. Tuo atžvilgiu Žemė skiriasi nuo visų kitų planetų. Didžiuliai jūrų plotai yra pagrindas vandens apykaitai, duodančiai galimybę augalų augimui. Jūros, be to, trukdo atsirasti dideliems temperatūrų svyravimams.
21 Nesant jūrų nebevyktų ir kita —deguonies ir anglies dioksido — apykaita. Gyvuliams reikalingas deguonis, augalams — anglies dioksidas. Jūros, pagal būtinumą, absorbuoja arba išskiria milijardus tonų anglies dioksido, taip kad visada yra tolygus kiekis. Be to, jūros yra šaltinis didelių mineralinių ir gyvų turtų (Pakartoto Įstatymo 33:19).
22. Kodėl vanduo toks svarbus augalinio ir gyvulinio pasaulio maitinime?
22 Vanduo — tai vienintelis savo rūšies nuostabus skystis. Jis turi sugebėjimą tirpinti didesnį, negu kiti skysčiai. Todėl jis pajėgus kaupti cheminius junginius, būtinus išsaugoti augalų pasauliui. Vanduo skverbiasi į dirvožemį ir ištirpina ten esančias gyvybei reikalingas chemines medžiagas. Po to jis transportuoja šias maitinančias medžiagas toliau, patekdamas į įvairias augalų dalis (Izaijo 55:10). Vanduo yra svarbiausia kraujo sudėtinė dalis, transportuojanti gyvybei reikalingas maisto medžiagas į gyvulių ir žmonių organizmo ląsteles. Mūsų kūne yra maždaug 70% vandens.
23. Kokią reikšmę dėl mūsų turi tas faktas, kad vanduo išlieka skystas plačiose temperatūros ribose?
23 Taip pat verta dėmesio pastaba, kad vanduo lieka skystas plačiose normalios temperatūros ribose. Jeigu jis išgaruotų greičiau, tai lietus negalėtų pasilikti žemėje arba dirvoje, kad ištirpdytų mineralus ir transportuotų juos į augalus. Augalai per daug greit netektų savo drėgmės, ir dideli plotai taptų dykuma. Jeigu vandens virimo temperatūra būtų daug žemesnė, negu ji yra dabar, susidarytų pavojus, kad mūsų kraujas pradėtų virti, jeigu mus paveiktų karštos saulės spinduliai. Jeigu vanduo užšaltų greičiau arba turėtų kietą formą, tai krituliai būtų nežymūs ir augalams tektų mirti.
24. Kokiems tikslams tarnauja nepaprasta vandens savybė šąlant plėstis?
24 Be to, vanduo plečiasi, kada virsta į ledą. Todėl ledas plaukia vandens paviršiumi, vietoje to, kad skęstų į dugną. Dėka to, ežerai ir kiti vandenys apsaugomi nuo visiško užšalimo, kas būtų labai pavojinga gyvybei. Šita plėtimosi savybė turi taip pat reikšmę susidarant dirvai, nes vanduo teka į uolų plyšius, ir kada jis šąlant plečiasi, uolienos išsipurena į smulkų, ariamą dirvožemį — ir visa tai be žmogaus dalyvavimo.
25. Prie kokios išvados mes prieiname, jeigu mąstome apie tai, kad Žemė turi tokias dideles vandens atsargas? (Jeremijo 10:12, 13)
25 Kodėl, skirtingai nuo visų skysčių, kaip tik šitas vanduo yra tokiame dideliame kiekyje? Tai ne atsitiktinumas. Jo paruošimas turėjo būti Sutvėrėjo darbas — To, Kas iš tikrųjų suinteresuotas Savo tvariniais ant Žemės.
ĮRODYMAI NEDVIPRASMIŠKI
26. Iš kur mes galime žinoti, kad egzistuoja žymus Konstruktorius ir Kūrėjas nežiūrint į tai, kad Dievas nematomas žmonių akims?
26 Taip, kas rimtai užsiima matomais įrodymais aplink save, tas gali sužinoti, kad turi būti aukščiausia inteligentiška Asmenybė, meistriškas Konstruktorius ir Tvėrėjas. Nors šitas Konstruktorius negali būti matomas paprastomis akimis, vis dėlto, „neregimoji Jo, amžina galybė ir Dievystė, nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių“ (Romiečiams 1:20).
27. Kodėl būtų neprotinga norėti matyti Dievą, kad tikėtume Jo egzistavimu?
27 Kai kurie sako, kad jie tik tada tikės į Dievą, kada jie pamatys Jį. Tačiau ar protinga laukti, kad mes pamatytume Tą, Kas sukūrė visus šiuos nuostabius dalykus? Mes vos galime pernešti tiesiogiai žiūrėdami į Saulę: mes apaktume ir sudegtume, jeigu viena iš didelių Saulių būtų taip arti prie Žemės, kaip mūsų Saulė. Koks spindėjimas turėtų išeiti iš šitų Saulių Sutvėrėjo, jeigu Jis atsivertų žmonių akims! Dievas pasakė Mozei, kai šis norėjo pamatyti Jo šlovę: „Mano veido tu negali matyti, todėl kad žmogus pamatęs Mane, negali išlikti gyvas“ (Išėjimo 33:20).
28. Kokius mylinčio ir rūpestingo Sutvėrėjo buvimo įrodymus mes matome laiške Romiečiams 1:20, jeigu stebime visatą?
28 Jeigu mes naudojamės savo protu, tai mes tvėrime galime matyti beribės jėgos ir vadovavimo išraišką, nes atsitiktinumas arba aklos jėgos negali nei racionaliai valdyti, nei išleisti įstatymus. Dėsningumas ir valdymas liudija apie nematomas Sutvėrėjo savybes. Taip pat ir kruopštumas, kurio pagalba buvo sudaryta visata, (įskaitant mūsų Saulės sistemą ir Žemę), taip kad žmonijai galimas malonus gyvenimas, nurodo į didelę meilę ir rūpestį. Štai savybės, kurias gali turėti tik inteligentiška ir užjaučianti asmenybė.
29. Po to, kai mes priėjome išvados, kad egzistuoja Sutvėrėjas, kokie klausimai užsitarnauja mūsų tolimesnio dėmesio?
29 Tačiau ar Dievas ir šiandieną rūpinasi savo tvariniais? Ar yra pas Jį ir tolimesnis interesas jiems, po to, kai Jis suprojektavo ir sukūrė visatą? Ar yra, žiūrint iš Dievo požiūrio taško, kokia nors ateitis dėl žmogaus ir gyvenimo tikslas kiekvienam asmeniui, gyvenusiam kada nors arba gyvenančiam dar šiandieną?