6 skyrius

Paklusnumas, kuris to vertas

 1. Kodėl galime pasakyti, kad paklusnumas egzistuojančiai santvarkai išmintingas ir naudingas?

IŠMINTINGUMO ženklu gali būti paklusnumas egzistuojančiai santvarkai. Totalinė nepriklausomybė iš išorės gali atrodyti viliojanti, bet ji iš išorės yra nepageidaujama ir nerealistiška. Niekas žemėje negali padaryti visko arba žinoti. Lygiai taip pat, kaip mes priklausome nuo oro, saulės, maisto ir vandens, kad gyventumėm, mes priklausome nuo kitų asmenybių, ką jie gali dėl mūsų padaryti naudotis gyvenimu ir juo džiaugtis.

 2. Kaip turi veikti į mūsų gyvenimą tas faktas, kad Jehova yra Aukščiausias Suverenas?

² Valstybinės santvarkos darbdavių ir darbininkų santykiai, šeimos ryšiai, bendravimas su krikščionišku susirinkimu ir yra tas faktas, kad gyvename tarp žmonių, uždeda mums žinomas pareigas. Mes kažką gauname iš kitų ir turime jiems atsidėkoti už tai. Ir, kad gerai mes susidorotumėme su tomis pareigomis, kurias turime žmonių atžvilgiu, pirmoje eilėje mes turime Jehovos padėtį. Kaip Sutvėrėjas Jis yra teisėtas Aukščiausias Suverenas, kuriam mes esame skolingi viską. Savo regėjime apaš. Jonas girdėjo, kaip 24 vyresnieji šaukė: „Vertas esi Viešpatie (Jehova), mūsų Dieve, imti šlovę ir galybę, nes Tu sutvėrei visa ir Tavo valia buvo ir yra sutverta“ (Apreiškimo 4:11). Jeigu norime pripažinti Jehovą panašiu būdu, nepakanka išreikšti tai tik žodžiais. Visais atžvilgiais mes turime įrodyti, kad paklūstame Dievo valiai, liečiančiai mus, ir pripažįstame Jėzų Kristų kaip savo Viešpatį.

„DĖL VIEŠPATIES“

 3, 4. Kas turima galvoje apie „žmogiškus tvarinius“, kuriems reikia paklusti ir kodėl galima juos taip vadinti?

³ Apaštalas Petras labai įtikinamai dėsto tą nuomonę, liečiančią krikščionišką paklusnumą žmogiškam autoritetui. Jis rašo: „Taigi pasiduokite kiekvienai žmonių tvarkai dėl Viešpaties, ar tai karaliui, kaip valdovui, ar tai vadams, kaip jų siųstiems atkeršyti piktadariams ir pagirti gerųjų“ (1 Petro 2:13, 14).

⁴ „Žmonių tvarka“, kuriai reikia paklusti, yra žmonių pastatytos aukščiausios valdžios. Tai yra „žmogiški tvariniai“, nes ne Dievas, bet žmonės sukūrė karalius ir žemesnę regento arba vietininko padėtį. Aukščiausias tiktai prileido, kad atsirastų tokie postai ir Jis juos pakenčia, nes dabartinėmis sąlygomis jie tarnauja naudingam tikslui. Kadangi aukščiausia valdžia valstybės autoritetas egzistuoja Dievui jį prileidžiant, asmenys, prieš jį sukylantieji, eina prieš „Dievo įstatymą“, nes Dievas dar nenumatė baigti su šita priemone ir pakeisti ją dangiška Dievo Sūnaus Karalyste (Romiečiams 13:1, 2). Apašt. Petro dienose Romos karalius arba ciesorius paskirdavo vietininkus, kurie valdė imperijos provincijas, pavyzdžiui, Judėjai. Tie vietininkai buvo atsakingi prieš ciesorių ir jie privalėjo laikytis įstatymų ir tvarkos savo kompetencijos sferoje. Pildydami savo pareigas jie „bausdavo darančius pikta“ — plėšikus, pagrobėjus, vagis ir maištininkus. Tačiau jie girdavo ir tuos, darė gera, kas reiškia, kad jie gerbė dorus piliečius, pripažindami juos viešai kaip vertus pagyrimo vyrus ir moteris, gindami jų asmenybę, turtą ir teises.

 5. Dėl ko mes turime paklusti ir kodėl Jis vadinamas Viešpačiu?

⁵ Tačiau krikščionys pirmoje eilėje nekviečiami paklusti, kad išvengtų bausmės arba įgytų šlovę. Vietoje to, jie tai daro „dėlei Viešpaties“. Čia kalbama apie Jėzų Kristų, nes jau prieš tai apaš. Petras Jį taip vadino (1 Petro 1:3). Dievo Sūnus Šventame Rašte vadinamas gyvųjų ir mirusiųjų Viešpačiu (Romiečiams 14:9). Todėl Jis užima padėtį, kokią niekada neturėjo žmogiškas valdovas. Kaip „mirusiųjų Viešpats“, Jėzus Kristus gali juos grąžinti į gyvenimą. Ir Jo viešpatavimas eina dar toliau, kad Jis valdys gyvuosius ir mirusius. Dievo Sūnus pasakė po savo prisikėlimo: „Man duota visa valdžia žemėje ir danguje!“ (Mato 28:18). Todėl yra išmintinga paklusti žmogiškiems valdovams dėlei Jojo, nes Jis turi daug didesnę valdžią negu mes.

 6, 7. Kaip mes paklūstame žmogiškoms valdžioms „dėl Viešpaties“?

⁶ Kas turima mintyje, kad reikia paklusti žmonėms aukštesniuose valstybiniuose postuose „dėl Viešpaties“. Tai, kad mes pripažįstame Jėzų Kristų kaip savo Viešpatį, turi būti teisinga paklusti valdžioms. Todėl, kad Dievo sūnus davė mums tobulą pavyzdį. Jis nesipriešino tobulo valstybinio autoriteto reikalams ir kitus mokė tai daryti. Jis kvietė savo klausytojus: „Ir kuris tave verčia eiti vieną mylią, eik su juomi dvi“ (Mato 5:41). „Atiduokite kas ciesoriaus, ciesoriui“ (Mato 22:21).

⁷ Kai kada vyriausybės ragina savo šalies piliečius užsirašyti įvairiems tikslams arba palaikyti žinomus statybinius ar žemės ūkio projektus, galbūt sąryšy su kelių, pylimų arba mokyklų statyba (Sulyg. Luko 2:1-3). Visuose šiuose dalykuose reikia skaitytis su krikščioniška sąžine. Bet kadangi neliečia ginčo klausimo, dėl ko būtų pažeista apmokinta Biblijos sąžinė, tai gali padėti „gerai žiniai“, kada krikščionis parodo kiek galima savo paklusnumą ir pasiruošimą bendradarbiauti. Būtų visiškai ne vietoje agituoti prieš tam tikrus projektus arba maištauti prieš kokią nors valstybinę vietą, nesvarbu, kokioje būtų sferoje. Biblija liepia „pasiduoti kunigaikščiams ir valdžioms, klausyti jų įsakymų, būti pasiryžusiems kiekvienam geram darbui“. Elgtis arogantiškai ir ginčytis prieštarauja Dievo Sūnaus pavyzdžiui ir mokinimui (Titui 3:1, 2).

„KAIP DIEVO TARNAI“

 8. Kokia yra nauda iš tinkamo paklusnumo valdžių atžvilgiu?

⁸ Kokiu būdu tikras paklusnumas gali padėti tikram garbinimui, parodo apaš. Petras žodžiais: „Nes ta yra Dievo valia, kad gera darydami priverstumėte nutilti neišmanančiųjų žmonių nežinojimą“ (1 Petro 2:15). Gali būti, kad krikščionys, darydami taip, kad valdžia laiko tai gera, padoru ir teisėta išsaugodami gerą sąžinę prieš Dievą, bus dėl to pagirti. Todėl priverčiama nutilti neišmanantys žmonės, kurie niekina Aukščiausiojo tarnus, kaltindami juos užsispyrimu, nepaklusnumu, vadindami juos visuomenės priešais, maištininkais ir ardomaisiais elementais. Todėl vertas pagyrimo krikščionių elgesys yra geriausia apsauga prieš jų geriausio vardo niekinimą.

 9, 10. Kodėl mūsų paklusnumą valdžioms nelyginti su karingo vergo paklusnumu savo ponui?

⁹ Tačiau ar krikščionio paklusnumas valstybinei valdžiai reiškia žemą vergovę arba visišką paklusnumą? Inspiruotas atsakymas sako — ne. Apaš. Petras rašo toliau: „Kaip laisvieji, ne kaip laisvę panaudojantys blogiui pridengti, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Petro 2:16).

¹⁰ Kaip krikščionys mes buvome išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties vergijos ( Jono 8:31-36). Dievo Sūnus atėmė iš mūsų netgi baimę prieš prievartinę mirtį, baimę, dėl kurios šėtonui velniui pasisekė laikyti žmones vergijoje ir versti juos išleisti diktatoriškus įsakymus, netgi jeigu dėl jų reikia eiti prieš savo sąžinę (Hebrajams 2:14, 15). O kadangi mes žmonės laisvi, mes negalime savo sąžinę pajungti kokio nors žmogaus ar kokios grupės žmonių įstatymams arba grasinimams. Mes laisvanoriškai paklūstame valdžioms, bet su apribojimais, atsižvelgdami į aukščiau stovinčius Dievo Jehovos, Aukščiausiojo Suvereno, įstatymus. Mes negalime tapti žemais kokio nors žmogaus vergais ir be sąlygų paklusti kam nors, neatsižvelgdami į Dievo įstatymą. Kaip paaiškino apaš. Petras, krikščionys yra „Dievo tarnai“. Todėl mes mielai patenkiname aukščiausių valdžių norus, kol nėra tiesioginio konflikto su mūsų garbinimu Aukščiausiojo. Kitaip reiktų užimti apaš. Petro ir kitų apaštalų požiūrį, kurį jie išsakė prieš Aukščiausią judėjų teismą: „Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).

LAISVĖ SU APRIBOJIMAIS

11. Koksai elgesys valstybės valdžios atžvilgiu būtų piktnaudžiavimas krikščionių laisve?

¹¹ Būtų labai neteisinga, jeigu gyventumėm taip, lyg vyriausybė neturėtų mums autoriteto ir nesipriešintumėme jai tokiuose dalykuose, kurie neprieštarauja Dievo įstatymams. Toks nepagarbus elgesys reikštų piktnaudžiavimą mūsų krikščioniška laisve. Laisvė, kuria mes džiaugiamės, apribojama tuom, kad esame Dievo tarnai. Ji nėra lengvatinis raštas, kad būtų galima nepaisyti jokių kliūčių, daryti pikta arba niekinti įstatymą, skirtą apsaugoti žmonių gyvybę ir aplinkinį pasaulį. Mes turime įrodyti savo elgesiu, kad mes vertiname tą įstatymų tikslą, kurie yra išleisti dėl persikėlimo, aplinkos užteršimo, medžioklės, žvejybos ir panašiai.

12. Kas tame lemiama, kokias turime pareigas kitų atžvilgiu?

¹² Taip, nes turime pareigą kitų atžvilgiu. Šių pareigų natūra yra tų ypatingų santykių įtakoje, kur turime mes su Dievu Jehova ir savo artimaisiais. Apaš. Petras priveda kai kurias iš tų pareigų ir ragina savo skaitytojus: „Visus gerbkite, mylėkite brolius, Dievo bijokitės, gerbkite karalių“ (1 Petro 2:17).

13. (a) Kodėl visi žmonės nusipelno pagarbos? (b) Ką mes esame skolingi savo dvasiniams broliams? (c) Kas lemia pagarbą, kurią turime parodyti žmonėms? (d) Ką mes skolingi vienam Dievui?

¹³ Visi žmonės yra Dievo tvėrimo rezultatas ir išpirkti brangiu Jėzaus Kristaus krauju. Todėl jiems teisėtai atiduodame garbę, elgiamės su jais pagarbiai ir bešališkai (Apaštalų darbų 10:34, 35; 1 Timotiejui 2:5, 6). Tačiau visi „broliai“ užsitarnauja daug daugiau, negu tie broliai formalios pagarbos, priklausančios visiems žmonėms bendrai. Savo broliams mes turime išreikšti gilią meilę ir (pagarbą) simpatiją. Be to, nors žemės suverenams ir valdininkams turime rodyti pagarbą, kurios reikalauja jų padėtis, vienas Aukščiausias Dievas yra vertas mūsų pagarbos ir garbinimo. Todėl mes žmogui turime parodyti tiek pagarbos, kiek leidžia priderama mums pagarba Dievui ir Jo įstatymui. Pavyzd. Negalima prieštarauti tam, kada kreipiamės pagal titulą į valdovą, kol tas titulas neprirašo jam kokios garbės, kokios yra vertas tiktai vienas Dievas. Tačiau mirtingi žmonės nėra krikščionių išgelbėtojai ir ne visos palaimos ateina per juos (Psalmyno 145:3, 4; Izaijo 33:22; Apaštalų darbų 4:12; Filipiečiams 2:9-11). Todėl tikras krikščionis nesikreipia į žmogų taip, kad būtų galima abejoti jo dievobaimingumu, o valdovas būtų išaukštintas daug daugiau, negu reikalinga.

AR VISI VALDININKAI NUSIPELNO PAGARBOS

14, 15. (a) Kodėl valdovo dorovė neturi įtakos tam, ar krikščionis parodys jam pagarbą? (b) Ko galime pasimokyti iš ap. Povilo elgesio tarnybinių asmenų atžvilgiu?

¹⁴ Dėl Biblijos įstatymo parodyti pagarbą valdovams, kaip kurie žmonės gali pasakyti apie žinomus valdininkus: „Kaip aš galiu gerbti tokį parsiduodantį žmogų?“ Reikia žinoti, kad ne valdininko dorovė yra (garbinimo pagrindas) pagrindo gerbimui. Greičiau autoritetas, kurį jis atstovauja, reikalauja pagarbos. Jeigu niekas negerbtų teisėto autoriteto, kiltų anarchija, o tas pakenktų visuomenei, taip pat ir krikščionims.

¹⁵ Ap. Povilo elgesys su tarnybiniais asmenimis yra pavyzdys, kad žmogiškos savybės neturi nieko bendro su pagarba, kurią reikia parodyti jam. Istorikas Tacitas aprašo Romos vietininką Feliksą kaipo žmogų, kuris „galvojo, kad jo aukšta vieta reiškia leidžia visokias niekšybes“. Ir kuris praktikavo bet kokią žiaurumo formą, savivalę pagal karaliaus teisę vergo dvasioje“ (Analai 12. 54 istorija). Ir nežiūrint į tai, iš pagarbos jo pareigoms, kurias užėmė Feliksas, Povilas savo apsigynimo kalbą prieš tą vyrą pradėjo žodžiais: „Žinodamas, kad tu daugelį metų esi šitos tautos teisėjas, aš teisiuos su pasitikėjimu“ (Apaštalų darbų 24:10). Ir nors karalius Agripa gyveno kraujomaišoje, Povilas parodė jam prideramą pagarbą, kalbėdamas: „Laikau save laimingu, karaliau Agripa, kad tavo akyse galiu aš gintis dėl visų kaltinimų, dėl kurių esu žydų įskųstas, ypač, kad tu žinai visus žydų įpročius ir ginčijamus klausimus“ (Apaštalų darbų 26:2, 3). Ir nors vietininkas Feliksas buvo stabų garbintojas, Povilas jį vadino „didžiai gerbiamu Festu“ (Apaštalų darbų 26:25).

MOKESČIŲ MOKĖJIMAS

16. Koksai patarimas duodamas krikščionims laiške Romiečiams?

¹⁶ Krikščionys turi parodyti pagarbą ne tik tarnybiniams asmenims dėl jų padėties, bet Dievas taip pat liepia laisvanoriškai mokėti mokesčius. Biblijoje skaitome: „Taigi, atiduokite visiems, ką esate kalti, kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę (Jo autoriteto pagrindu, pavyzdžiui, valdžiai ant gyvybės ir mirties) — baimę, kam pagarbą — pagarbą“ (Romiečiams 13:7). Kodėl teisinga mokėti mokesčius ir teisingai nurodyti pajamas?

17. (a) Kodėl krikščionys mokesčių mokėjimą turi laikyti skolos mokėjimu? (b) Kodėl jie turi būti pavyzdžiu visų mokesčių mokėjime?

¹⁷ Valdžios instancijos suteikia svarbias paslaugas, kad būtų garantuotas saugumas ir pavaldinių gerovė. Kelių tvarkos prižiūrėtojams, teisėtvarkos palaikymas, mokyklų ir pašto priežiūra, sveikatos apsauga ir panašiai. Už suteiktas paslaugas valstybei priklauso kompensacija. Todėl krikščionys teisėtai žiūri į mokesčius arba į rinkliavą kaip į skolos apmokėjimą. Kaip valstybės instancijos vėliau panaudoja gautus mokesčius, krikščionys nėra atsakingi jų piktnaudžiavimams, tai krikščionims neduoda teisės atsisakyti nuo jų mokėjimo. Esant dabartinei tvarkai jiems būtinos valstybės paslaugos ir todėl jie gali su gera sąžine mokėti, kas yra reikalaujama. Kaip reikia mokėti skolą atskiram asmeniui, tai ta skola nepraranda savo galios tiktai todėl, kad gavėjas panaudoja pinigus blogam tikslui. Panašiai tam krikščionis nėra laisvas nuo savo pareigos mokėti mokesčius; ką vyriausybė bedarytų su jais. Jis turi pavyzdingu būdu laikytis įstatymo reikalavimų arba pareikšdamas apie apmokestinto objekto pirkimą. Jeigu jis tai daro sąžiningai, tada galima išvengti, kad ant jo ir ant susirinkimo nekris gėda. Taip pat dėka to, Dievo ir Kristaus garbei iškeliamas į palankią tiesą tikras ir teisingas garbinimas.

DARBDAVIO IR DARBININKO SANTYKIAI

18. Kokioms šių dienų aplinkybėms galima pritaikyti biblinius įsakymus, kur veikė tarp ponų ir vergų jų santykiuose?

¹⁸ Krikščionio santykiai su valstybiniu autoritetu ne vieninteliai, kurie reikalauja tinkamo paklusnumo. Pavyzdžiui, savo darbo vietoje jis yra atsakingas prieš brigadininką ar skyriaus viršininką. Pirmame šimtmetyje, kaip Romos imperija buvo vergovė, buvo daug krikščionių, dirbusių vergais ir namų tarnais. Todėl Dievo Žodyje tinkamai aprašoma jų pareigos savo šeimininkų atžvilgiu. Šiandieną elgesio principus, kurie veikė tada tarpe vergų ir ponų, galima pritaikyti santykiams tarp darbdavių ir darbininkų.

19. Kokį patarimą davė Petras krikščionims namų tarnams?

¹⁹ Namų tarnams apaš. Petras davė sekantį patarimą:

„Jūs, vergai, būkite pasidavę visa baime valdovams ne tik geriems ir ramiems, bet ir rūstiems. Nes tai yra malonė, jei tai dėl sąžinės Dievo pakelia vargus, kentėdamas neteisingai. Nes koks gi yra gyrius, jeigu nuplakti už nusikaltimus jūs tai kenčiate? Bet jei gera darydami kantriai kenčiate, tai yra malonė pas Dievą“ (1 Petro 2:18-20).

20. (a) Kaip turi paklusti namų vergas su visa baime? (b) Kas galėjo privesti iki to, kad vergui teko kentėti?

²⁰ Kas buvo surišta su patarimo laikymųsi? Tuo metu kaip krikščionis laikė savo pareigas kaip vergas, jis turėjo prieš savo poną parodyti tinkamą baimę arba pagarbą su tokiu troškimu, kad neiššauktų jo nepasitenkinimo. Šitą pagarbą jis turėjo parodyti net tada, kaip jo ponas buvo negailestingas, grubus ir neteisingas ar neprotingas. Galbūt jo ponas buvo toksai žmogus, kuris kritikavo gerai atliktus darbus. Jis gal būt reikalavo iš savo krikščioniško vergo tokių dalykų, kurie prieštaravo Dievo įstatymui. Krikščioniškas vergas, ištikimai vykdęs savo dievobaimingos sąžinės įstatymus, galbūt neteisingai nukentėjo, nes atsakė meluoti arba vogti už savo poną. Ir kitais atvejais galbūt su juo elgėsi žiauriai ir barė jį.

21. Kokiu būdu atsiliepia į gera, kai vergas kenčia žiaurų elgesį?

²¹ Sutinkamai su Petro patarimu krikščioniškas vergas nesukils prieš savo griežtą šeimininką. Jis toliau sąžiningai dirba ir kenčia žiaurų elgesį. Tai būtų priimtina Dievo akyse, nes toksai elgesys neduotų blogos šviesos krikščionybei. Kiti galėjo matyti, kad tikras garbinimas turi gerą įtaką vergui. Tai galėjo paskatinti susipažinti juos arčiau su krikščionybe, kad nustatytų, kokiu būdu vergas galėjo parodyti vertą pagyrimo susivaldymą. Priešingai, jeigu vergas padarė neteisybę savo šeimininkui ir už tai buvo nubaustas, tada niekas nematytų tame nuopelno, kada jis priims ant savęs bausmę.

22. Kaip turi elgtis krikščioniškas darbininkas savo darbe?

²² Šiandieną krikščionis, kuris darbo vietoje patenka į išmėginimus, gali ieškoti sau kitą užsiėmimą. Bet ne visada. Jis galbūt dirba pagal sutartį arba priverstas dirbti nepalankiose sąlygose, nes nėra kitų darbo vietų. Jo situacija galbūt mažai skiriasi nuo namų vergo pirmojo šimtmečio, kuris negalėjo išeiti nuo neprotingo šeimininko. Todėl, kol krikščionys dirba pagal darbo sutartį, jis turi padaryti viską, kad darbas būtų kokybiškas, su kantrybe ir be murmėjimo priimti ant savęs nemalonumus, kurių negalima išvengti pagal Raštą. Jis turi ir toliau parodyti savo darbdaviui vertą pagarbą.

JĖZAUS PAVYZDYS — PADRĄSINIMAS

23, 24. (a) Kieno pavyzdys gali mus padrąsinti, kaip su mumis elgiamasi neteisingai? (b) Kaip elgėsi su Kristumi ir kaip Jis elgėsi?

²³ Žinoma, nei vienam nėra lengva kęsti neteisybę, tačiau laimė, mes turime tobulą Jėzaus Kristaus pavyzdį. Jo pavyzdys mums gali būti tikru padrąsinimu. Apaš. Petras ramino savo krikščioniškus vergus, su kuriais buvo elgiamasi žiauriai, nurodydamas jiems Jėzaus pavyzdį:

„Nes tam jūs ir esate pašaukti, juk ir Kristus kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad sektume Jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės ir nerasta vyliaus Jo burnoje. Kuomet Jam priekaištavo, Jis nepiktžodžiavo; kuomet kentėjo, negrasė, bet viską perdavė Tam, kuris teisingai teisia“ (1 Petro 2:21-23).

²⁴ Apaštalas priminė krikščioniškiems vergams, kad viena priežastis, kodėl jie buvo pakviesti Jėzaus Kristaus mokiniais, tai buvo, kad jie parodytų tokią pat dvasią kaip Jis kentėdami neteisingai. Jėzui Kristui teko ypatingai daug perkęsti paskutinę savo žemiško gyvenimo dieną. Jam davė antausius, mušė kumščiais, spjaudė ant veido ir plakė rimbu (kur galbūt buvo pritvirtinti švino gabaliukai arba kaulinės skeveldros, kurie turėjo plėšti mėsą). Ir pagaliau prikalė prie stulpo kaip didžiausią nusikaltėlį. Ir vis dėlto, Jis pasidavė visiems tiems pažeminimams ir nei karto neapšaukė jų ir negrasino tiems žmonėms, kurie taip neteisingai elgėsi su Juomi. Jėzus Kristus žinojo, kad vedė nepriekaištingą gyvenimą. Bet jis nieko nedarė, kad pasiteisintų. Jis savo darbą perdavė Tėvui su pasitikėjimu, kad Jo Dievas ir Tėvas padarys teisingą nuosprendį Jo naudai. Ir mes galime būti tikri, kad Aukščiausias prisimins visas neteisybes, kurias mums tenka pernešti. Jis teisingai subalansuos viską su sąlyga, kad ir toliau pakęsime sunkumus. Jeigu nenuodėmingas Dievo Sūnus buvo pasiruošęs kentėti žiaurų elgesį, tuo labiau mes, Jo pasekėjai, turime didesnį pagrindą tam, kai pagalvojame, kad esame nuodėmingi tvariniai.

25. Kokiu būdu mes turėjome naudos iš Kristaus kentėjimų?

²⁵ Jėzaus Kristaus perneštos kančios iš tikrųjų pasirodė mums naudingos, o tai duoda mums priežastį sekti Juomi. Tas požiūris pabrėžiamas tolesniuose apaš. Petro žodžiuose:

„Jis pats savo kūne nešė mūsų nuodėmes į medį, kad mes, numirę nuodėmėmis, būtume gyvi teisybei, Jo randais jūs esate pagydyti. Nes jūs buvote kaip klaidžiojantys avys (be piemens), bet dabar sugrįžote prie jūsų sielų ganytojo ir Vyskupo“ (1 Petro 2:24, 25).

26, 27. Kaip turi atsiliepti į mus, kad Kristus už mus nukentėjo?

²⁶ Kadangi mes nusidėjėliai, tai nenusipelnome gyvenimo dovanos. Biblija sako: „Nes nuodėmės alga — mirtis“ (Romiečiams 6:23). Jėzus Kristus laisvanoriškai prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes ir Jis mirė kaip nekaltas kantrus Avinėlis aukos mirtimi mūsų naudai. Dėlto, kad Dievo Sūnus buvo nubaustas gėdinga mirtimi ant stulpo, Jis davė galimybę tikintiems žmonėms išsilaisvinti iš nuodėmės ir pradėti teisingą gyvenimą. Kaip pagalvojame, ką Jėzus Kristus iškentėjo už mus, turėtume jausti paskatinimą giliai pagarbai Jam. Tai reikalauja, kad mes sektumėm Jėzumi bet kurioje gyvenimo dalyje ir būtumėme pasiruošę priimti ant savęs grubų elgesį dėl teisingumo. Visada kaip su mumis elgiamasi neteisingai, mes turime prisiminti mūsų Viešpaties kančias.

²⁷ Todėl apmąstymai gali mums suteikti būtinumą elgtis pagal Kristaus pavyzdį, kad nepraleistume didžiųjų kančių tikslą, kur Jis prisiėmė dėlei mūsų, savo nuodėmingame stovyje mes buvome verti pasigailėjimo, mus galima sulyginti su klaidžiojančiomis avimis, kurioms trūko meilingo piemens vadovybės. Priežastis buvo ta, kad mes, kaip nusidėjėliai, buvome atskirti nuo savo didžiojo ganytojo Dievo Jehovos. Tačiau remiantis Jėzaus auka ir mūsų tikėjimu į jąją, mes buvome sutaikinti su Juomi (Kolosiečiams 1:21-23). Todėl mes esame apsupti mūsų sielų Prižiūrėtojo Dievo Jehovos rūpesčiu, apsauga ir Jo vadovybe, „Vyriausiojo ganytojo“ globa (1 Petro 5:2-4). Todėl jokie kentėjimai neturi būti tokie sunkūs, kad jų negalima būtų nešti, jeigu norime įrodyti savo pagarbą tam, ką padarė Jėzus Kristus; kančios, kurias Jis patyrė, viršija visokį žiaurų elgesį, kurį tenka pernešti mums dėl Jo!

DARBO SUTARTYS SU TIKINČIAISIAIS

28, 29. (a) Kokį patarimą davė Povilas krikščionių vergams, kurie dirbo pas tikintį valdovą? (b) Kodėl buvo būtinas toksai patarimas?

²⁸ Ne visi pirmojo šimtmečio krikščioniški vergai turėjo neprotingus šeimininkus, kurie žiauriai elgėsi su jais. Tada buvusių socialinių sąlygų pagrindu netgi krikščionys turėjo vergų. Reiškia, jeigu vergas ir šeimininkas tapo Dievo Sūnaus mokiniais, jie abu turėjo matyti teisingoje šviesoje savo dvasinius santykius. Vergams su savo tikinčiais vadovais apaš. Povilas priminė: „O tie, kurie turi tikinčius valdovus, jų teneniekina, kad jie broliai, tegul geriau tarnauja, tai yra tikintieji ir mylimieji ir gera darymo dalyviai“ (1 Timotiejui 6:2).

²⁹ Kodėl buvo reikalingas toksai patarimas? Tikintis vergas buvo Kristaus bendrapaveldėtojas ir todėl stovėjo lygioje pakopoje dvasiniu atžvilgiu su savo tikinčiu valdovu. Reiškia, vergui buvo pavojinga prieiti išvados, kad ta lygybė dvasiniu atžvilgiu panaikina santykius, kurie buvo tarp jų, kaip ir jo šeimininko autoriteto. Toksai nusistatymas galėjo privesti iki to, kad vergas pasinaudotų savo šeimininku ir nepildytų savo pareigų. Savo patarimais Povilas aiškino klaidingas išvadas, kurių galbūt prieidavo vergai, remiantis savo broliškais santykiais su kitais susirinkimo nariais. Ir kaip tiktai todėl, kad jie buvo tokiuose santykiuose su savo šeimininkais, jie turėjo visišką pagrindą vykdyti savo pareigas gerai. Jie turėjo pirmenybę padaryti kažką savo krikščioniškam broliui, o tai turėjo atnešti jiems džiaugsmą.

30. Kodėl krikščionis turi padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kai dirba pas tikintį prižiūrėtoją?

³⁰ Panašiai yra ir šiandieną, kaip krikščionis dirba vadovaujant tikinčiam viršininkui arba tarnauja pas tikintį. Jis turi turėti norą padaryti viską, kas jo galioje. Galų gale, jis jo brolis, kuris turi naudą iš darbo. Dirbdamas blogai arba nesistengdamas jis apviltų savo brolį ir brolis būtų tuom nepatenkintas (Patarlių 10:26). Koksai būtų beširdiškumas brolio atžvilgiu, kurį jis privalo mylėti! (Jono 4:11).

31. Kokį patarimą turėjo prisiminti krikščioniški valdovai?

³¹ Krikščioniški šeimininkai ar darbdaviai taip pat neturi pamiršti, kad ir patys turi Viešpatį Kristų. Savo atsakomybės pripažinimas prieš Dievo Sūnų turėjo atsiliepti į tai, kaip jie elgėsi su visais arba darbininkais. Apie tai rašo Ap. Povilas: „Valdovai, suteikite vergams, kas pridera ir kas teisinga, žinodami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kolosiečiams 4:1).

32. Kokią atsakomybę turime prieš tikinčius, kurie mums dirba arba suteikia paslaugas?

³² Kaip mums dirba krikščioniškas brolis arba suteikia mums tam tikras paslaugas, galbūt kaip gydytojas arba advokatas, elektrikas ar stalius, skardininkas arba monteris, mes turime jam vertai atsilyginti. Žinoma, netiktų pasinaudoti savo dvasiniais santykiais sumokėti savo krikščioniškam broliui, kada mes didžiąją uždarbio dalį išleidžiame pasilinksminimams, prabangai arba brangioms kelionėms. Ar mums nereikėtų atiduoti savo tikėjimo broliams tai, kas priklauso darbo santykiuose? Tai kažkas gero, kaip galime padėti broliams užsidirbti dėl pragyvenimo. Kaip atsižvelgdami į mūsų norus, mes turime vertinti tai. Mes turime pripažinti, kad mūsų tikėjimo broliai nėra įpareigoti nustatyti mums ypatingas kainas arba pasiūlyti mus kitiems. Visuose tuose reikaluose mes galime įrodyti, kad norime viską daryti taip, kad įtiktumėm savo dangiškam Valdovui, Dievo Sūnui.

ŽINOMAS PAVALDUMAS

33. (a) Koks patarimas duodamas krikščionims? (b) Kodėl 1 Petro 3:1 žodis „taip pat“ turi reikšmę?

³³ Santuokoje taip pat reikalinga priklausomumo galvai. Todėl Petras riša savo ankstesnius kalbėjimus su apsvarstymu dėl žmonos paklusnumo. Paklusti ir nepalankiose aplinkybėse, jis pradeda graikišku žodžiu, reiškiančiu „taip pat“. Mes skaitome:

„Taip pat ir moterys tebūna pasidavusios savo vyrams, kad jie, kurie netiki žodžiui, būtų laimėti ir tie be žodžio moterų pasielgimu, matydami jūsų skaistų pasielgimą baimėje“ (1 Petro 3:1, 2).

34. Kokiose aplinkybėse ap. Petras kviečia žmonas paklusti ir kodėl tai gali būti nelengva?

³⁴ Paminėtos čia aplinkybės, kurioms turi paklusti žmona, labai nepalankios. Jeigu vyras nepriima Dievo principų, gali būti, kad jis labai apsunkins savo krikščioniškos žmonos gyvenimą, elgdamasis su ja grubiai ir neprotingai. Bet tai nenuima nuo jos atsakomybės pripažinti savo vyrą kaipo šeimos galvą. Todėl, kol jo reikalavimai neprieštarauja Dievo įstatymams, krikščioniška žmona turi padaryti viską, kas nuo jos priklauso, kad įtiktų savo vyrui.

35. Kaip galėtų žmona laimėti savo vyrą „be žodžio“?

³⁵ Kaip paaiškina ap. Petras, galbūt savo geru elgesiu ji gali savo vyrui padėti tapti tikinčiu. Jeigu žmona tokiu būdu „be žodžio“ įsigyja savo vyrą, tai tas dar nereiškia, kad ji niekad nekalba apie bilines mintis, bet leidžia garsiau kalbėti savo pavyzdingu elgesiu, negu žodžiai. Jos vyras tada gali pastebėti, kad ji išmintinga ir gera, tyra pokalbyje ir elgesyje ir jį gerbia, jis taip pat ją gerbia.

36, 37. Į ką turi atkreipti dėmesį žmona pagal Titui 2:3-5, kad ji būtų pavyzdinga?

³⁶ Ko dar mes laukiame iš krikščioniškos žmonos, tolimesnes smulkmenas rašo Povilas. Laiške Titui jis rašo:

„Taip pat senelės, kad jos laikytųsi kaip šventos, kad nebūtų piktakalbės, pasidavusios girtuokliavimui, kad gerai mokytų jaunąsias išmintingumo, mylėti savo vyrus ir savo vaikus, būti išmintingomis, skaisčiomis, blaiviomis, geromis šeimininkėmis, maloningomis, pasidavusiomis savo vyrams, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo žodžiui“ (Titui 2:3-5).

³⁷ Pagal šitą paraginimą, žinoma, turi sąžiningai stengtis ir įrodyti savo elgesiu, kad ji suprato, jog visą jos gyvenimo kelią seka Dievas Jehova ir Viešpats Jėzus Kristus. Ji savo liežuvį panaudos pamokinimui ir kitų padrąsinimui, vietoje to, kad kitus apkalbėtų arba skleistų blogas kalbas. Taip pat reikia būti saikingais valgyme ir gėrime. Kaip žmona, motina, krikščioniška moteris turi būti meilės pavyzdys. Ji turi atkreipti dėmesį, kad būtų paruošti maistingi pietūs, kad butas būtų gražus ir švarus. Savo meile vyrui ir vaikams ji gali tuom įrodyti, kad yra pasiruošusi šeimos interesus laikyti aukščiau už savo, vyras neturi rasti požymių, kad jo žmona nesusidoroja su savo pareigomis. Vietoje to, jis turės pamatyti, kad palyginus su netikinčiomis žmonomis, ji tikrai pavyzdinga.

PUSIAUSVYRA NUOMONĖ IŠORINĖS IŠVAIZDOS ATŽVILGIU

38. Kokį patarimą apie papuošalus randame 1 Petro 3:3. Kaip mums reikia suprasti tą patarimą?

³⁸ Taip pat yra labai svarbu, kad žmona turėtų pusiausvyros nuomonę savo išvaizdos atžvilgiu. Ap. Petras pabrėžia, kad krikščioniška žmona, pirmoje eilėje turi atkreipti dėmesį į tai, kad iššaukiančios išorės papuošalas jį veikia jį patraukiančiai. Jis rašo: „Jų papuošalas tebūna ne viršutinis plaukų sušukavimas arba auksu apsikrovimas, ar rinktiniai apdarai“ (1 Petro 3:3). Pirmame šimtmetyje moterys sugaišdavo daug laiko ir pastangų savo ilgų plaukų supynimui į įmantrias šukuosenas, pavyzdžiui, arfos, vainiko ar karūnos forma. Be to, jos puošėsi prabangiomis sukniomis, daugybe auksinių grandinių, žiedų ir apyrankių. Krikščioniškai moteriškei netiko tokiems papuošalams rodyti per daug dėmesį, nes ji pasiektų įspūdį, tartum svarbiausia jos gyvenime būtų jos asmenybė, o ne pastangos įtikti Dievui Jehovai ir Viešpačiui Jėzui Kristui. Be to, moterys, kurios nori kristi kitiems į akis, laikosi mados, jos yra išdidžios, pavydžios ir aukštai apie save galvojančios, o per tai gali jos netekti vidinės taikos, kuri remiasi ramybės dvasia, tai gali jas privesti iki prostitucijos ir susierzinimo.

39. Kodėl moteris neturi nepaisyti savo išorės?

³⁹ Tačiau tai nereiškia, kad krikščioniška žmona iš viso neturi atkreipti dėmesį į savo išorę. Kaip ap. Povilas davė patarimą dėl rūbų, krintančių į akis, jis taip pat pasakė: „Tai, kad moterys puoštųsi padoriais apdarais su drova ir susilaikymu“ (1 Timotiejui 2:9). Reiškia, krikščioniška žmona turi atkreipti dėmesį, kad neatrodytų bet kaip prieš savo vyrą rengdamasi nešvariai, šukuodamasi nerūpestingai ir t. t. Be to, kad žmona yra „vyro garbė“ (1 Korintiečiams 11:7). O tingi, netvarkinga žmona nėra vyro garbė. Ji jam nedaro garbės, bet greičiau jai kenkia. O kai vyras protingai kreipia dėmesį į savo išorę, jį gali labai erzinti žmonos nevalyvumas. Todėl pageidautina, kad krikščioniška žmona savo apsirengimu ir papuošalais parodytų, kad ji turi gerą atskyrimo sugebėjimą tai pasirinkti, kas kuklu ir tinka jai apsirengti.

„RAMIOS IR TYLIOS DVASIOS“

40. (a) Kas suteikia krikščioniškai moteriai tikrą žavesį? (b) Su kuo negalima supainioti ramios ir tylios dvasios?

⁴⁰ Nežiūrint į visa tai, tikras moters žavesys yra jos širdyje. Todėl ap. Petras davė moterims išmintingą patarimą: „Bet paslėptasis širdies žmogus tylios ir ramios dvasios, kuri yra brangi Dievo akyse“ (1Petro 3:4). Tačiau tą tylią ir ramią dvasią negalima sumaišyti su išoriniu meilumu. Pavyzdžiui, moteris kalba ir elgiasi labai švelniai, tartum ji paklustų šeimos norams. Bet savo širdyje ji siekia paimti viršų ant vyro sukildama ir intriguodama, ir piktnaudžiaudama jo pasitikėjimu.

41. Kaip moteris galėtų nustatyti, ar jos „rami ir tyli dvasia“ yra jos nuolatinio papuošalo sudėtinė dalis?

⁴¹ Moteriškei, turinčiai „ramią ir tylią dvasią“ — ji yra jos tikrosios asmenybės atspindys. Kaip moteris gali nustatyti, ar ta „dvasia“ yra jos nuolatinio papuošalo sudėtinė dalis. Ji galėtų paklausti savęs: „Ką aš darau, kaip vyras atsitiktinai pasielgia beprasmiškai, neprotingai arba vengia savo atsakomybės? Ar aš nesusivaldau, pykstu ir darau jam priekaištus? O gal aš stengiuosi išsaugoti vidinę ramybę ir vengiu tikros konfrontacijos?“ Moteris, turinti „ramią ir tylią dvasią“, išsaugo taiką ne tik iš išorės, o viduje kaip vulkanas, kuris bet kurią minutę gali išsiveržti. Ne, ji ir nepalankiose aplinkybėse stengiasi išlikti viduje ir išorėje rami, taigi stebėtojai gauna įspūdį apie jos vidinę jėgą ir elgesį.

42. Kas turėjo pagal 1 Petro 3:5, 6 „ramią ir tylią dvasią“?

⁴² Tokia „rami ir tyli dvasia“ skyrė prieš krikščionišką laiką dievobaimingas moteris. Į tai atkreipė dėmesį ap. Petras, jis rašė:

„Nes taip puošdavosi kitados ir šventos, turėjusios vilties Dievuje, moterys, pasidavusios savo vyrams. Taip buvo klusni Abraomui, vadindama jį savo valdovu, Sara, kurios dukterys jūs esate. Jei gera darote ir nebijote jokio priešingumo“ (1 Petro 3:5, 6).

43. Kas parodo, kad Sara buvo „šventa moterimi“, pasitikinčia Dievu?

⁴³ Kaip viena iš prieškrikščioniško laiko „šventų moterų“, Sara dėjo savo viltis į Jehovą. Priešingai Loto žmonai, kuri pilna gailesčio žvalgėsi į Sodomą ir todėl pražuvo, Sara paliko Ūro miesto patogumus ir likusį gyvenimą gyveno su savo vyru palapinėse. Kartu su Abraomu ji žiūrėjo į ateitį, kaip turės nuolatinę vietą, viešpataujant Dievui (Hebrajams 11:8-12). Sara ne per daug vertino materialinę nuosavybę ir patogumus. Savo gyvenimo būdu ji parodė, kad buvo dvasiniai nusiteikusi. Sara žinojo, kad Dievas ją gausiai apdovanos prisikėlimo metu. Panašiai krikščioniškos moterys savo gyvenimo tikslu pasirinko šiandieną įtikti Dievui Jehovai (Sulyg. Patarlių 31:30).

44. Kas įrodo, kad Sara giliai gerbė savo vyrą?

⁴⁴ Graži Sara turėjo gilią pagarbą savo vyrui. Kartą, kaip netikėtai pasirodė svečiai, Abraomas kalbėjo savo žmonai, ištikimai draugei: „Greitai įmaišyk tris saikus (22 litrus) geriausių miltų ir iškepk paplotėlių“. Dar tą pačią dieną Sara vadino Abraomą savo „ponu“. Kadangi ji tai kalbėjo pati sau kitiems negirdint, yra aišku, kad ji pakluso savo vyrui iš visos širdies (Pradžios 18:12).

45. Kas parodo, kad Sara nebuvo silpna asmenybė?

⁴⁵ Tačiau Sara nebuvo silpna asmenybė. Kaip ji pastebėjo, kad Izmailas, egiptietiškos vergės Agaros sūnus, juokėsi iš jos nuosavo sūnaus Izaoko, ji labai energingai pasakė Abraomui: „Išvaryk tu šią tarnaitę su jos sūnumi, nes šios tarnaitės sūnus neturi gauti paveldėjimo su mano sūnumi Izaoku“. Kad Sara čia primygtinai prašo Abraomo, o ne įsakančiai reikalavo, išeina iš to, kad Jehova pritarė Saros prašymui. Aukščiausias išgirdo prašymą teisingoje dvasioje ir nurodė Abraomui veikti atitinkamai pagal jį (Pradžios 21:9-12).

46, 47. (a) Kaip gali moteris su tvirta nuomone pati reguliuoti kai kuriuos reikalus, įrodyti paklusnumą? (b) Ko mes turime laukti nuo dievobaimingos moters?

⁴⁶ Paklusniai krikščioniškai moteriškei tai pat reikia būti „be charakterio“ arba silpnavale asmenybe. Ji gali ramiai išreikšti savo tvirtą asmenišką nuomonę ir pati sureguliuoti kaip kuriuos dalykus, kurie turi reikšmę šeimos laimei. Bet ji stengiasi atsižvelgti į savo vyro jausmus ir norus. Ji tuom vadovausis pirkdama, puošdama namus arba kituose namų reikaluose. Kaip ji nežino, ką galvoja jos vyras apie kai kuriuos jos sumanymus arba didelį pirkimą, ji, kad išvengti problemų, pradžioje gali pasitarti su juomi. Kad ji pagirtinai kaip žmona stengiasi vykdyti savo pareigas, pagirtinai ji patiks savo vyrui ir nebus priežasties jam ją kritikuoti. Tokia žmona šeimoje įgyja garbingą vietą. Tada ji randasi panašioje situacijoje, kaip aprašyta Patarlių 31:11, 28. Gera žmona: „Jos vyro širdis gali ja pasitikėti“. „Keliasi jos sūnūs ir garbina ją, jos vyras ją šlovina“. Vyras, kuris tikisi, kad jo žmona pasielgs išmintingai ir nesudarys pavojaus šeimos gerovei, neranda priežasties nustatyti neišmintingiems poelgiams išvengti. Tarpe jų viešpataus sutarimas. Ji džiaugsis galėdama panaudoti savo sugebėjimus ir iniciatyvą šeimos reikalų sutvarkymui.

⁴⁷ Kad būti bibline prasme dievobaiminga žmona, krikščioniška moteris turi būti darbšti ir padėti kitiems. Todėl ji nebus moterimi, kuri stovi savo vyro šešėlyje (Patarlių 31:13-22, 24, 27). Tai išeina iš aprašymo apie krikščioniškas moteris pirmame šimtmetyje, kurias norėjo įrašyti į specialų sąrašą. Mes skaitome: „Našlė tebūnie renkama nemažiau kaip šešių dešimtų metų, kuri buvo vieno vyro žmona, turinti gerų darbų liudijimą, jeigu ji vaikus išauklėjo, jeigu svečius priimdavo, jei plaudavo šventųjų kojas, jei šelpdavo kenčiančius sielvartą ir stengėsi daryti visokius gerus darbus“ (1 Timotiejui 5:9, 10). Atkreipk dėmesį, jos geri darbai turėjo būti pradedant tuo laiku, kaip ji buvo „vieno vyro žmona“. Todėl nereikia painioti „ramios ir tylios dvasios“ su iniciatyva ir darbštumu.

KAIP PARODOMA KRISTUI PANAŠI DVASIA

48. Kaip gali krikščioniška žmona tapti panaši į Dievo sūnų?

⁴⁸ Kadangi Kristus yra pavyzdys visiems savo mokiniams, krikščioniška žmona gali taip pat sekti juom nepalankiose aplinkybėse (1 Petro 2:21). Tai reikalaujama, kad ji savo žodžiuose ir poelgiuose būtų sąžininga. Tada su malda žiūrėdama į Jėzaus Kristaus pavyzdį ir nuolat prašydama Dievą Jehovą dvasios paramos tapti geresne žmona, ji daugiau pasieks „Kristaus mintį“ (1 Korintiečiams 2:16). Jos progresas bus žinomas kitiems. Kuo daugiau mes mąstysime apie kitų geras savybes ir jų vertus pagyrimo veiksmus, tų, kuriuos mylime, tuom labiau norėsime būti kaip jie.

49-51. (a) Kodėl išmintinga žmona panaudoja biblinius patarimus? (b) Prie kokio naudingo rezultato veda, kaip ištikimai laikaisi Švento Rašto? (c) Kokios „baimės“ krikščioniška žmona neturi bijotis ir kodėl?

⁴⁹ Net jeigu vyras elgiasi neprotingai arba išsisukinėja nuo savo atsakomybės, jo žmona gali turėti tvirtą atsakomybę, kad ji, pritaikydama Biblijos principus, pasieks gerų rezultatų duotose aplinkybėse. Labai mažiai pasiekiama, kaip žmona dėl kiekvieno neteisingo vyro sprendimo daro iš to didesnį ginčo klausimą ir tokiu būdu pažeidžia biblinį patarimą paklusti vyrui. Žmonės yra linkę teisintis. Todėl jeigu žmona kiekvieną kartą, kaip jos vyras parodo blogą atskyrimo sugebėjimą daro jam scenas, ji kaip tik pasiekia priešingą rezultatą, negu tikėjosi. Jis galbūt po to ignoruos jos elgesį, kad įvykdytų, jog jam nereikia jos patarimų. Priešingai, jeigu ji parodo supratimą, kad mes kaip nuodėmingi žmonės negalime išvengti klaidingų sprendimų, jis sekantį kartą greičiau bus linkęs atsižvelgti į jos nuomonę. Jo išdidumas tada nebus užgautas.

⁵⁰ Krikščioniška žmona, kuri maloniai ir švelniai padrąsina savo vyrą, gali palenkti jį rimtai susimąstyti dėl savo elgesio ir imtis pakeitimų savo gyvenimo elgesyje. Net jeigu pasisekimas ateina pamažu, ji gaus betarpišką naudą. Kokią? Ji atsikratys sunkaus dvasinio krūvio, širdgėlos ir nelinksmos atmosferos, kurią atneša su savimi atvira konfrontacija su vyru (Patarlių 14:29, 30).

⁵¹ Žinoma, kuri pokalbyje ir veiksmuose ištikimai laikosi Švento Rašto, ne kiekvienu atveju gali padėti savo netikinčiam vyrui tapti krikščionimi. Bet nežiūrint to ji turės patenkinantį supratimą, kad jos veiksmų būdas patinka Dievui. Verti pagarbos veiksmai, kaip ji susitvarko su savo pareigomis kaip žmona ir motina priklauso prie gerų dalykų, kuriuos ji renka kaip lobį danguje. Tas lobis sudarys didelius procentus dieviškų palaimų formoje (Mato 6:20). Kadangi ji supranta svarbumą to, kad ji privalo išsaugoti gerus santykius su Dievu, ji turi ir toliau daryti gera nebijodama barimo, grasinimų ir priešinimosi, kuriuos galbūt teks priimti kaip Jėzaus Kristaus mokiniui. Vietoje to, kad nusileisti baimei ir prarasti santykius su Jehova ir Jo Sūnumi, į tai, kas su ja atsitinka, ji galėtų žiūrėti kaip į kentėjimus dėl Kristaus. Tokiu būdu ji pasirodys duktė paklusnios Saros.

PAGAL PAŽINIMĄ

52. Kodėl Petras naudoja graikišką žodį „taip pat“ arba „panašiai“, kai duoda patarimą krikščioniškiems vyrams?

⁵² Kaip žmona, remiantis savo santykiais su vyru, turi tam tikras pareigas, taip pat ir vyras savo santykių su žmona pagrindu turi pareigą. Ap. Petras primena vyrams, pavartodamas graikišką žodį „taip pat“ arba „panašiai“, kad surištų ankstesnius pamokinimus vyrams su patarimu žmonoms, jis sako:

„Taip pat jūs, vyrai, gyvenkite išmintingai (pagal pažinimą) su moteriška lytimi, kaip su silpnesne, suteikdami pagarbos, kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojoms, kad jūsų maldos nebūtų sutrukdytos“ (1 Petro 3:7).

53. Kaip turi nulemti gyvenant vyras su savo žmona?

⁵³ Verta dėmesio, kad inspiruotas ap., pats vedęs žmogus, pradžioje atkreipia dėmesį, kad vyro gyvenimą su žmona apsprendžia pažinimas (Morkaus 1:30; 1 Korintiečiams 9:5). Vyras, žinoma, nori gerai žinoti žmonos jausmus, jėgą, ribas, polinkius ir nukrypimus. Bet kas dar svarbiau, jis turi žinoti savo pareigas kaip krikščioniškas vyras. Jeigu jis žino savo žmoną, o taip pat nurodytą Dievo vaidmenį, jis gali toliau gyventi su savo žmona pagal pažinimą.

54. Ko reikalauja galvos padėtis?

⁵⁴ Biblija parodo, kad vyras yra žmonos galva. Bet jis nėra absoliutus valdovas, nes šeimos reikalų tvarkyme turi paklusti Jėzui Kristui kaip galvai: „Kiekvieno vyro galva yra Kristus“, sakoma Biblijoje (1 Korintiečiams 11:3). „Vyrai, mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo bažnyčią ir pats save atidavė už ją“ (Efeziečiams 5:25). Kaip Dievo Sūnus elgiasi su krikščionišku susirinkimu, tokiu pavyzdžiu Jis yra vyrams, kurie tvarkosi su savo šeimos pareigomis. O Jėzus Kristus nesielgia grubiai arba kaip tironas savo padėtyje kaip susirinkimo galva. Jis paaukojo net savo gyvenimą už jį. Todėl vyras savo padėtyje kaip galva neturi viešpatauti savo žmonai ir laikyti ją žemesnėje padėtyje. Vietoje to, jo padėtis reikalauja, kad jis su meile pasiaukotų ir būtų pasiruošęs žmonos interesus ir gerovę statyti aukščiau savo norų ir polinkių.

55. Ką turi daryti krikščioniški vyrai, kad Jėzus Kristus yra jiems pavyzdys?

⁵⁵ Kadangi Jėzus Kristus yra tobulas pavyzdys vyrams, jie turi susipažinti, kaip jis elgėsi su savo mokiniais. Be to, vyrai turi stengtis atlikti Dievo Sūnaus pavyzdį vykdant šeimos pareigas. Peržiūrėkime kaip kuriuos dalykus, kuriuos padarė Jėzus Kristus žemėje savo mokiniams.

56, 57. (a) Kaip Dievo Sūnus parodė nuoširdumą dvasine savo mokinių gerove? (b) Ko gali paklausti savęs vyras pagal Jėzaus pamokymą?

⁵⁶ Dievo Sūnus buvo nuoširdžiai sudomintas savo pasekėjų dvasine gerove. Kaip jiems buvo sunku suprasti svarbius dalykus, jis rasdavo laiko viską jiems paaiškinti, kad jie teisingai suprastų jo mokslą (Mato 16:6-12; Jono 16:16-30). Ir kaip jiems vis dar buvo sunku matyti teisingoje šviesoje vienam su kitu savo santykius, Jėzus kartojo mintį apie būtinumą tarnauti kitiems (Morkaus 9:33-37; 10:42-44; Luko 22:24-27). Naktį prieš savo mirtį jis patvirtino ramumo pamokinimą plaudamas mokiniams kojas ir tuom paliko jiems pavyzdį (Jono 13:5-15). Jėzus taip pat žinojo savo mokinių ribas ir kalbėjo vienu kartu (Jono 16:4, 12).

⁵⁷ Todėl krikščioniškas vyras galėtų save paklausti: „Kaip aš rūpinuosi savo žmonos ir vaikų dvasine gerove? Ar aš kreipiu dėmesį į tai, kad jie suprastų biblinius principus? Kaip aš pastebiu neteisingą elgesį, ar paaiškinu jiems, kodėl taip neteisinga ir kodėl būtini pakeitimai? Ar aš žinau savo šeimos ribas ir į tai atkreipiu dėmesį, kad per daug nereikalaučiau?“

58. Kaip vyras gali sekti Jėzaus pavyzdžiu, dėmesiu savo žmonos fiziniams poreikiams?

⁵⁸ Dievo Sūnus kreipėsi į tai, kas buvo reikalinga jo mokiniams fiziniu atžvilgiu. Kartą, kaip apaštalai grįžo pas Jėzų po skelbimo ir pasakojo jam apie savo veiklą, jis pasakė: „Eikite vieni nuošaliai į tuščią vietą ir pailsėkite“ (Morkaus 6:31). Taip pat vyras turi atkreipti dėmesį, kad jo žmona ir vaikai turėtų galimybę pailsėti po dienos darbų.

59, 60. (a) Kaip įrodo Jėzus Kristus, kad pasitiki savo mokiniais? (b) Kaip tas gali padėti sutuoktiniui kaipo galvai?

⁵⁹ Jėzus Kristus kaip Galva nespaudžia savo susirinkimo įvairiais įsakymais. Jis davė jiems tikrai svarbius įsakymus ir direktyvas kaip pagrindą, kad jie spręsdami kasdienines problemas galėtų priimti teisingą sprendimą. Jo pasiruošusi aukai meilė sąjungoje su pasitikėjimu savo mokiniams turėtų tam tikru mastu juos priversti parodyti panašią meilę ir padaryti viską, kad įtikti Dievui ir Jėzui Kristui (2 Korintiečiams 5:14, 15; sulyg. 1 Timotiejui 1:12; 1 Jono 5:2, 3).

⁶⁰ Panašiai vyras, pasitikėdamas žmona turint mažai laisvės parodyti savo iniciatyvą vykdant savo pareigas, labai greitai praranda džiaugsmą darbe. Ji jaučia, kad jai trukdoma panaudoti žinias, talentą ir sugebėjimą, o tai varžo ją. Priešingai, jeigu vyras palieka jai kaip kuriuos svarbius sugebėjimus, jai bus džiaugsmas padaryti viską taip, kaip patinka jos vyrui.

„KAIP SU SILPNESNIAIS INDAIS, PARODANT JIEMS PAGARBĄ“

61-63. (a) Ką sako Šventas Raštas, kaip vyras turi elgtis su žmona? (b) Ko turi vyras vengti, jeigu nori žmonai pripažinti garbingą vietą? (c) Kam turi pasiruošti vyras, jeigu kalbama apie svarbius šeimyninius reikalus? (d) Kodėl nepakanka kreipti dėmesį tik į pasakytus žodžius, kaip priimti galutinį sprendimą?

⁶¹ Kaip vyras gyvena su savo žmona pagal pažinimą, kurį turi apie ją kaip asmenybę ir atlieka savo pareigas pagal biblinius principus, jis, žinoma, parodys jai pagarbą kaip silpnesniam moteriškam indui. Kadangi moteris dėl savo fizinių savybių negali parodyti darbo tiek, kiek vyras, ji yra „silpnesnis indas“. Tačiau šeimoje ji turi užimti garbingą vietą. Sekantys ap. Povilo žodžiai parodo, kaip vyras turi parodyti pagarbą savo žmonai: „Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo moterį, tas pats save myli. Nes niekas niekuomet nelaikė savo kūno neapykantoje, bet jį peni ir globoja, kaip ir Kristus bažnyčią“ (Efeziečiams 5:28, 29).

⁶² Bendrai vyrai nemenkina savo nuosavų pasiekimų, nelaiko savęs negarbiais, nesielgia su savimi žiauriai, o taip pat neatsisako būtino poilsio ir atsipalaidavimo. Jie nenori būti dykinėtojais, bet nori būti gerbiami kitų. Jeigu vyras tikrai yra krikščionis, jis nenagrinės visų jos silpnybių, nemenkins ar kitaip nežemins jos orumo. Jis pripažins žmonai tokią pat vertę ir dėmesį, kokio jis nori pats sau. Jis leis jai pajusti, kad ji yra trokštama, būtina jam ir jis ją vertina.

⁶³ Kad žmona galėtų užimti vertą padėtį šeimoje, jos vyras turi būti pasiruošęs ramiai ir protingai aptarti su ja šeimos reikalus ir paklausti jos nuomonės. Žmona laisvai turi pasisakyti ir būti įsitikinusi, kad vyras nenukreips į šalį jos minčių svarbiais klausimais, bet atkreips į tai dėmesį (Sulyg. Teisėjų 13:21-23; 1 Korintiečiams 25:23-34; Patarlių 1:5, 6, 8, 9). Be to, vyras turi būti suinteresuotas suprasti daugiau negu buvo pasakyta žodžiais. Balso tonas, veido išraiška arba entuziazmo nebuvimas ir savavališkumas gali išduoti gilius vidinius jausmus (Sulyg. Patarlių 15:13). Vyras, kuris tikrai žino savo žmoną, neignoruos to ir nedarys, kas nereikalinga ir erzina jo žmoną.

64. Kada vyras neturi nusileisti žmonai, kodėl tai naudinga?

⁶⁴ Žinoma, vyras kaip šeimos galva nenusileis žmonos norams, jeigu jis tvirtai įsitikinęs, kad tai pakenks šeimos interesams (Sul. Skaičių 30:6-8). Jis suprato, kad pagal Bibliją reikia to laikytis, ką jis su visu atvirumu laiko teisinga, nežiūrint galimo jausmų prasiveržimo. Jeigu vyras žinodamas nusileis šeimos norams, jis padarys negarbę Dievui, kuris paskyrė vyrą šeimos galva. Jeigu po šito šeima pateks į sunkumus, jis gali įpykti ant savo žmonos. Priešingai, jeigu ji tvirtai laikosi to, ką skaito teisinga, tai išeis gera šeima. Jeigu jis priėmė sprendimą su malda ir su bibliniais principais, žmona galbūt pripažins, kad jis nusprendė teisingai ir džiaugsis, kad vyras liko tvirtas. Tai padidins jos pagarbą jam ir padės kaip asmeniui, taip ir šeimos laimei.

BIBLINIS PAGRINDAS

65. Kokį biblinį pagrindą turi krikščioniškas vyras gyventi su savo tikinčia žmona pagal pažinimą?

⁶⁵ Yra rimtos priežastys, kodėl krikščioniškas vyras turi gyventi su savo žmona „pagal pažinimą“ ir pripažinti jai pagarbą. Čia kalbama ne tik apie taiką šeimoje. Krikščioniškas ap. Petras nurodo savo tikėjimo palydovams dar svarbesnę priežastį. Jis pasakė, kad vyrai su savo žmonomis yra „palaiminto gyvenimo paveldėtojai“. Savo aukos pagrindu Jėzus Kristus atvėrė galimybę kaip vyrams, taip ir moterims išsilaisvinti iš nuodėmės ir mirties valdžios, pasiekti amžiną gyvenimą. Todėl žmona gali kaip ir jos vyras pasiekti Dievo ir Kristaus palaimos. Tat vyras turi pagrindą atkreipti dėmesį, kad nesielgtų su žmona taip, lyg ji būtų mažiau verta Dievo akyse kaip jis.

66. Kodėl gali būti sunki dvasinė žala, kaip santuokos reikalai netvarkomi pagal Bibliją?

⁶⁶ Kada santuokos reikalai tvarkomi ne pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį, tai gali pakenkti kaip vyro, taip ir žmonos dvasiniam stoviui. Taip gali būti jų „maldos sutrukdytos“. Šeimoje, kur yra barniai, pykstasi ir griežtai elgiasi, neprotingai, sunku kreiptis į Dievą maldoje. Kadangi asmenys jaučiasi savo širdyje pasmerkti, jie neturi drąsos kalbėti su Dievu (1 Jono 3:21). Dievas Jehova nustatė tam tikras sąlygas maldų išklausymui. Jis neišgirs asmenų, kurie žiaurūs ir nenori atleisti kitiems jų nusižengimus, kaip prašo pagalbos (Mato 18:21-35). Jis išklausys tik tuos, kas stengiasi taisyti savo gyvenimą pagal Jo įstatymus (1 Jono 3:22). Nei vyrai, nei moterys, kurie pamiršta santuokoje sekti Kristaus pavyzdžiu spręsdami savo problemas, negali laukti Dievo paramos. Atvirkščiai, kada klausoma biblinio patarimo, jie turės Dievo malonę ir palaimą. Tai yra nuostabus apdovanojimas už paklusnumą Dievo Sūnui.

PAKLUSNUMAS KRIKŠČIONIŠKAME SUSIRINKIME

67. Kokia padėtis turi būti krikščioniškame susurinkime pagal Mato 23:8-11?

⁶⁷ Viduje susirinkimo taip pat yra svarbu pripažinti Kristų kaip Galvą. Toksai pripažinimas turės įtakos į atskirų narių elgesį su kitu. Pagal Jėzaus žodžius, susirinkimas turi būti broliškas. Jis pasakė savo mokiniams: „Jūs gi nesivadinkite mokytojais, o visi jūs broliai. Ir nei vieno nevadinkite sau žemėje tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje. Nevadinkite mokytojais, nes jūsų Mokytojas vienas, Kristus. Kas iš jūsų didesnis, bus jūsų tarnas“ (Mato 23:8-11).

68, 69. (a) Ko negalima buvo sau leisti, nes susirinkimas buvo brolija? (b) Į ką turėjo kreipti dėmesį Timotiejus elgesyje su susirinkimo nariais?

⁶⁸ Todėl niekas neturi teisę daryti pono susirinkime. Tie, kas tarnauja vyresniaisiais ir mokytojais, jie turi sekti savo vadovu Kristumi, tarnaudami savo broliams su nuolankumu. O kadangi susirinkimas yra brolija, susidedanti iš jaunų ir pagyvenusių vyrų ir moterų, atskiri nariai neturi leisti sau per daug, kas prieštarautų padorumui. Ap. Povilas davė Timotiejui patarimą: „Senesnio žmogaus nebark, bet maldauk kaip tėvą, jaunuosius kaip brolius, seneles kaip motinas, jaunąsias kaip seseris visu skaistumu“ (1 Timotiejui 5:1, 2).

⁶⁹ Kaip ap. rašė tuos žodžius, Timotiejui tikriausiai buvo apie trisdešimt. Nors jis tarnavo kaip paskirtas prižiūrėtojas, jį mokė visada prisiminti, kad dar palyginti jaunas. Jei reikėjo pamokyti pagyvenusį žmogų, Timotiejus neturėjo elgtis su juom grubiai, bet kalbėti pagarbiai, kaip sūnus, kuris stovi prieš tėvą. Sulygink pagarbą, su kokia kreipdavosi Jokūbo sūnus į jį kaip išeina iš Pradžios 43:2-10. Taip pat pagyvenusiai moteriai reikėjo parodyti dėmesį ir gerumą kaip motinoms. Net su jaunais vyrais Timotiejus negalėjo elgtis kitaip, kaip su mylimais krikščioniškai broliais. Dėl potraukio, kurį jaučia vyrai kitai lyčiai, buvo labai tinkama, kad Timotiejų mokė elgtis su jaunomis moterimis kaip su seserimis visu skaistumu. Tai reiškia, kad savo elgesiu su jaunomis krikščioniškomis moterimis jis turėjo būti skaistus, tyras mintyse, žodžiuose ir elgesyje.

70. (a) Kodėl teisingam elgesiui susirinkime reikalinga paklusnumas? (b) Kas gali padėti mums išsaugoti tokią paklusnumo dvasią?

⁷⁰ Savo santykiuose su kitais susirinkimo nariais mes turime būti ramiais, kad pasiliktume savo vietoje ir nenusikalstume padorumui. Todėl ap. Petras davė patarimą: „Taip pat jūs, jaunikaičiai, būkite pasidavę vyresniems“ (1 Petro 5:5). Jaunesni vyrai turėjo stengtis bendradarbiauti su vyresniais, o ypač su paskirtais susirinkimo prižiūrėtojais. Būtų ne vietoje, jeigu jaunas žmogus elgtųsi su vyresniuoju taip, kaip nedera elgtis su savo tėvu. Tačiau ką gali padaryti jaunas žmogus, kad išsaugotų paklusnumo dvasią. Jam galbūt bus verta pamąstyti apie vertais pagalbos vyresniųjų savybes ir jų ištikimą tarnavimą. Tai gali jam padėti gilinti savo meilę ir pagalbą jiems (Sulyg. Hebrajams 13:7-17).

71. Kas turima galvoje, kad reikia „apsivilkti nuolankumu“?

⁷¹ Žinoma, Petras įkalbinėjo ne tiktai jaunus vyrus paklusti vyresniesiems. Jis rašo toliau: „Visi paklusdami vienas kitam, apsivilkite paklusnumu“. Graikiškas išsireiškimas „apsivilkite nuolankumu“ perduoda mintį, kad nuolankumą pririšdavo prie savęs mazgu. Nuolankumas turi būti prijuoste, kurią užsijuosia tarnas pagal Petrą, tai yra dvasia, pasiruošusi tarnavimui. Kaip puiku, kada susirinkime su visais elgiamasi pagarbiai ir padorume jiems užtarnautą vertę. Toksai jausmų būdas atneša su savimi Jehovos palankumą ir palaimą, nes Petras toliau sako: „Dievas priešinasi išdidiems, o nuolankiems duoda malonės“ (1 Petro 5:5).

72. Kokį apdovanojimą atneša teisingas paklusnumas?

⁷² Jeigu mes paklusime kaip pataria Šventas Raštas, mes būsime gausiai apdovanoti. Dėka paklusnumo bloga situacija niekada nepablogėja, bet turėsime gerą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. Kas paklūsta valstybinei valdžiai, darbdaviams, viršininkui arba netikinčiam sutuoktiniui gali duoti puikų liudijimą, liečiantį tikrosios krikščionybės vertę ir gali padėti kitiems tapti Dievo Sūnaus mokiniais ir pasiekti amžiną gyvenimą. Mes patys galime įsitikinti, kad Dievas Jehova apdovanos mus, kad pasielgėme taip, kaip tinkama Jo akyse. Taip, prideramas paklusnumas yra svarbi geresnio gyvenimo kelio sudėtinė dalis.