Devintas skyrius

Didis mokytojas atskleidžia mums Kūrėjo asmenybę

PALESTINOS gyventojai pirmajame amžiuje ‛buvo apimti lūkesčio’. Kokio? Jie laukė „Kristaus“, arba „Mesijo“, apie kurį prieš šimtmečius skelbė Dievo pranašai. Žmonės buvo įsitikinę, kad Biblija parašyta Dievui prižiūrint ir kad joje yra išankstinių žinių apie ateitį. Viena tokia pranašystė iš Danieliaus knygos liudijo, jog Mesijas pasirodys jų amžiaus pirmojoje pusėje (Luko 3:15, Brb red.; Danieliaus 9:24-26).

Vis dėlto jie turėjo būti atsargūs, nes atsiras apsišaukėlių mesijų (Mato 24:5). Keletas jų minimi žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštuose: Teudas, nuvedęs savo pasekėjus prie Jordano ir tvirtinęs, kad upės vandenys persiskirs; vienas vyras iš Egipto, surinkęs žmones ant Alyvų kalno ir pareiškęs, jog Jeruzalės siena jo paliepimu grius; vienas apgavikas, Festo valdymo laikais pažadėjęs visus išvaduoti nuo rūpesčių. (Palygink Apaštalų darbų 5:36; 21:38.)

Visai kitaip nei tie suklaidinti pasekėjai, grupė žmonių, vėliau pavadintų „krikščionimis“, atpažino Jėzų iš Nazareto esant didį mokytoją bei tikrąjį Mesiją (Apaštalų darbai 11:26; Morkaus 10:47). Jėzus nebuvo apsišaukėlis mesijas; jis turėjo patikimus įgaliojimus, ir tai pakankamai patvirtinta keturiose istorinėse knygose — evangelijose.a Pavyzdžiui, žydai žinojo, kad Mesijas gims Betliejuje, kils iš Dovydo linijos ir darys nuostabius darbus. Su Jėzumi taip ir buvo — tai liudijo net jo priešininkai. Taigi Jėzus atitiko visas biblinio Mesijo ypatybes (Mato 2:3-6; 22:41-45; Jono 7:31, 42).

Minios žmonių, mačiusių Jėzų, regėjusių jo nuostabius darbus, girdėjusių jo nepaprastus išminties žodžius bei pripažinusių jo įžvalgumą, įsitikino, kad jis Mesijas. Per visą jo tarnybos (29—33 m. e. m.) laiką susikaupė daug įrodymų, patvirtinančių jį esant Mesiją. Iš tiesų jis pasirodė esąs ne tik Mesijas. Vienas mokinys, susipažinęs su tais įrodymais, padarė išvadą, jog „Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus“b (Jono 20:31, Brb red.).

Būdamas toks artimas su Dievu, Jėzus galėjo paaiškinti ir atskleisti, koks yra mūsų Kūrėjas (Luko 10:22; Jono 1:18, Brb red.). Jėzus paliudijo, kad tapo artimas Tėvui dar gyvendamas danguje, kur drauge su Dievu kūrė visa kita — kas gyva ir kas negyva (Jono 3:13; 6:38; 8:23, 42; 13:3; Kolosiečiams 1:15, 16).

Biblijoje sakoma, kad Sūnus buvo perkeltas iš dvasinės srities ir ‛tapo panašus į žmones’ (Filipiečiams 2:5–8). Toks reiškinys neįprastas, tačiau ar įmanomas? Mokslininkai patvirtina, kad toks gamtinis elementas kaip uranas gali būti paverstas kitu; jie net apskaičiuoja masės virtimo energija rezultatą (E=mc²). Tad kodėl turėtume abejoti Biblijos žodžiais, jog dvasinė būtybė buvo pakeista gyventi žmogumi?

Pažvelkime kiek kitaip: pagalvokime apie kai kurių gydytojų atliekamą dirbtinį apvaisinimą. Mėgintuvėlyje užsimezgusi gyvybė perkeliama į moters gimdą ir vėliau pasaulin ateina kūdikis. O Jėzaus gyvybė, kaip mus patikina Biblija, „Aukščiausiojo galybe“ buvo perkelta į mergelės, vardu Marija, įsčias. Marija kilo iš Dovydo linijos, taigi Jėzus galėjo būti amžinas Dovydui pažadėtos Mesijiškosios Karalystės paveldėtojas (Luko 1:26-38; 3:23-38; Mato 1:23).

Dėl savo labai artimų santykių su Kūrėju bei panašumo į jį Jėzus pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 14:9) Jis dar pasakė: „Niekas nežino, kas... yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“ (Luko 10:22). Taigi sužinoję, ko Jėzus mokė ir ką darė žemėje, geriau suprastume Kūrėjo asmenybę. Pasvarstykime tai remdamiesi vyrų bei moterų, bendravusių su Jėzumi, patirtimi.

Samarietė

„Ar tik jis nebus Mesijas?!“ — valandėlę pasikalbėjusi su Jėzumi panoro sužinoti viena samarietė (Jono 4:29). Ji net paragino kitus iš gretimo Sicharo miesto eiti susitikti su Jėzumi. Kas ją pastūmėjo pripažinti Jėzų Mesiju?

Ši moteris sutiko Jėzų besiilsintį po ilgos ryto kelionės dulkėtais Samarijos kalvų keliais. Nors ir pavargęs, Jėzus kalbėjosi su ja. Matydamas jos didelį susidomėjimą dvasiniais dalykais, Jėzus pasakė jai svarbias tiesas apie būtinybę ‛šlovinti Tėvą dvasia ir tiesa’. Paskui jis pasisakė tikrai esąs Kristus, — o to dar nebuvo viešai pareiškęs (Jono 4:3-26).

Ši samarietė suprato, koks reikšmingas jos susitikimas su Jėzumi. Ankstesnė jos religija — garbinimas ant Garizimo kalno — rėmėsi vien pirmosiomis penkiomis Biblijos knygomis. Žydai vengė samariečių, daugelis kurių buvo kilę iš mišrių santuokų susimaišius dešimčiai Izraelio giminių su kitomis tautomis. Tačiau Jėzus elgėsi visiškai kitaip! Jis mielai mokė šią samarietę, nors buvo siųstas pas „pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mato 15:24). Tuo Jėzus atspindėjo Jehovos norą priimti visų tautų nuoširdžius žmones (3 Karalių 8:41-43). Taip, ryškus nūdienos pasaulio siauraprotiškas religinis priešiškumas yra visiškai svetimas Jėzui ir Jehovai. Tai turėtų patraukti mus prie Kūrėjo ir jo Sūnaus.

Iš Jėzaus noro mokyti šią moterį mes pasimokome dar kai ko. Ji tada gyveno su vyru, kuris nebuvo jos sutuoktinis (Jono 4:16-19). Tačiau tai nesutrukdė Jėzui kalbėtis su ja. Suprantama, ji tikriausiai buvo dėkinga, kad jis gerbė jos orumą. Ir tai ne vienintelis atvejis. Kai kuriems žydų vadams (fariziejams) kritikuojant Jėzų, kad valgo su atgailaujančiais nusidėjėliais, jis pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‛Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos.’ Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mato 9:10-13). Jėzus pagelbėjo žmonėms, dejuojantiems dėl savo nuodėmių naštos — Dievo įstatymų ar normų pažeidimo. Kaip džiugu žinoti, kad Dievas ir jo Sūnus padės tiems, kurie turi sunkumų dėl savo ankstesnio elgesio! (Mato 11:28-30)c

Nepamirškime, kad tąkart Samarijoje Jėzus maloniai ir paslaugiai kalbėjosi su moterimi. Kodėl tai reikšminga? Tuomet žydų vyrai buvo mokomi nekalbėti su moterimis viešai — net su savo pačių žmonomis. Rabinai teigė, kad moterys nesugeba suvokti svarbių dvasinių pamokymų, ir laikė jas „lengvabūdėmis“. Kai kurie sakė: „Įstatymo žodžius verčiau sudeginti, negu pasakyti moterims.“ Jėzaus mokiniai užaugo kaip tik tokioje aplinkoje, taigi sugrįžę „nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi“ (Jono 4:27). Šis pranešimas — vienas iš daugelio — rodo, kad Jėzus buvo atspindys savo Tėvo, sukūrusio bei nurodžiusio gerbti tiek vyrą, tiek moterį (Pradžios 2:18).

Po to samarietė prikalbėjo kitus miestelėnus eiti pasiklausyti Jėzaus. Daugelis jų viską ištyrė ir įtikėję pasakė: „Mes... žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jono 4:39-42). Kadangi mes esame iš žmonijos „pasaulio“, Jėzus itin svarbus ir mūsų ateičiai.

Žvejo požiūris

Dabar pažvelkime į Jėzų dviejų artimų jo bičiulių akimis — Petro, o paskui Jono. Tie paprasti žvejai buvo vieni iš pirmųjų jo pasekėjų (Mato 4:13-22; Jono 1:35-42). Fariziejai laikė juos „paprastais, beraščiais žmonėmis“ iš žemės žmonių (ʽam-ha·ʼaʹrets) tarpo, niekinamais dėl to, kad nesimokė rabinų mokyklose (Apaštalų darbai 4:13; Jono 7:49). Daugelis tokių žmonių troško dvasinio apšvietimo, nes ‛vargo ir buvo prislėgti’ religinių fanatikų užkrauto tradicijų jungo. Profesorius Šarlis Ginjeberas iš Sorbonos pastebėjo, kad „jų širdys visiškai priklausė Jahvei [Jehovai]“. Jėzus nenusigręžė nuo tų nuolankių žmonių ir neiškėlė turtuolių ar įtakingų. Ne, savo mokymais bei elgesiu jis parodė jiems, koks yra jo Tėvas (Mato 11:25-28).

Petras pats patyrė Jėzaus rūpinimąsi. Vos tik jis ėmė tarnauti kartu su Jėzumi, jo uošvė susirgo karštlige. Atėjęs į Petro namus, Jėzus paėmė ją už rankos ir karštis atslūgo! Mes tiksliai nežinome, kaip ji buvo išgydyta; gydytojai šiandien irgi negali visiškai paaiškinti kai kurių išgijimų, tačiau ta moteris nustojo karščiuoti. Ne tiek svarbu žinoti Jėzaus gydymo metodą, kiek suvokti, jog gydydamas ligonius ir prislėgtuosius jis išreiškė jiems gailestį. Jis tikrai norėjo padėti žmonėms; to paties nori ir jo Tėvas (Morkaus 1:29-31, 40-43; 6:34). Matydamas, ką padarė Jėzus, Petras suvokė, kad Kūrėjas kiekvieną asmenį laiko vertu dėmesio (1 Petro 5:7).

Kitą kartą Jėzus buvo Jeruzalės šventyklos Moterų kieme. Jis stebėjo žmones, metančius pinigus į aukų skrynias. Turtuoliai aukojo gausiai. Atidžiai žvalgydamasis Jėzus pamatė neturtingą našlę, įmetusią dvi menkos vertės monetas. Jėzus pasakė Petrui, Jonui ir kitiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo“ (Morkaus 12:41-44).

Akivaizdu, kad Jėzus ieškojo žmonių gerųjų savybių ir vertino kiekvieno pastangas. Kaip, tavo manymu, tai paveikė Petrą bei kitus apaštalus? Iš Jėzaus pavyzdžio suvokęs, koks yra Jehova, Petras vėliau pacitavo vieną psalmę: „Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir jo ausys išgirs jų maldas“ (1 Petro 3:12; Psalmių 33:16, 17). Argi tavęs netraukia toks Kūrėjas ir jo Sūnus, norintys matyti tavo geras savybes ir įsiklausyti į tavo prašymus?

Maždaug dvejetą metų bendravęs su Jėzumi, Petras buvo tikras, jog Jėzus — Mesijas. Kartą Jėzus paklausė savo mokinių: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jis išgirdo įvairių atsakymų. Paskui jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras tvirtai atsakė: „Tu esi Mesijas.“ Gal tau pasirodys keista, ką Jėzus toliau padarė. Jis „griežtai įsakė niekam... nekalbėti“ apie tai (Morkaus 8:27-30; 9:30; Mato 12:16). Kodėl? Jėzus pats buvo tarp jų, taigi nenorėjo, kad žmonės darytų išvadas remdamiesi gandais. Logiška, ar ne? (Jono 10:24-26) Mūsų Kūrėjas juk irgi nori, kad tyrinėdami patikimus įrodymus sužinotume apie jį patys. Jis viliasi, kad mūsų įsitikinimai remsis faktais (Apaštalų darbai 17:27).

Kaip ir galėjai numanyti, kai kurie Jėzaus tėvynainiai jo nepriėmė, nors turėjo pakankamai įrodymų, kad jį palaiko Kūrėjas. Daugeliui žmonių, kuriems rūpėjo jų pačių padėtis ar politiniai tikslai, tas nuoširdus, paprastas Mesijas nepatiko. Baigiantis tarnybai Jėzus pasakė: „Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus..., o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:37, 38). Pasikeitusi šios tautos padėtis buvo reikšmingas žingsnis įgyvendinant Dievo tikslą palaiminti visas tautas.

Netrukus Petras ir kiti trys apaštalai išgirdo išsamią Jėzaus pranašystę apie „daiktų sistemos pabaigą“ (NW).d Ką Jėzus nusakė, pirmą kartą išsipildė romėnams užpuolus Jeruzalę ir ją sunaikinus 66—70 m. e. m. Istorijos faktai rodo, kad visa, ką skelbė Jėzus, iš tikrųjų įvyko. Petras buvo daugelio Jėzaus išpranašautų įvykių liudytojas, ir tai atsispindi dviejose jo parašytose knygose — 1 ir 2 Petro laiškuose (1 Petro 1:13; 4:7; 5:7, 8; 2 Petro 3:1-3, 11, 12).

Savo tarnybos metais Jėzus kantriai rodė gerumą žydams, buvusiems greta. Tačiau jis visada smerkė blogus poelgius. Tai padėjo Petrui — turėtų padėti ir mums — geriau suprasti Kūrėją. Stebėdamas kitus Jėzaus pranašystėje nusakytus įvykius, Petras rašė, kad krikščionims reikia „aiškiai turėti omenyje Jehovos dienos atėjimą“. Petras dar pasakė: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ Paskui Petras parašė padrąsinančius žodžius apie ‛naują dangų ir naują žemę, kuriuose gyvens teisybė’ (2 Petro 3:3-11, 13; 3:12, NW). Ar mes, kaip Petras, vertiname Dievo savybes, kurias atspindėjo Jėzus, ir ar tvirtai pasitikime jo ateities pažadais?

Kodėl Jėzus mirė?

Paskutinį vakarą Jėzus su apaštalais valgė ypatingą vakarienę. Per tokią vakarienę šeimininkas žydas parodytų svetingumą, jei sandalais avėjusiems, dulkėtais keliais keliavusiems svečiams nuplautų kojas. Tačiau to Jėzui niekas nepasiūlė. Tada jis pats nuolankiai pakilo, paėmė rankšluostį, praustuvę ir pradėjo mazgoti apaštalams kojas. Kai priėjo prie Petro, šis susigėdęs nenorėjo, kad Jėzus jam taip patarnautų. Petras tarė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ „Jei tavęs nenumazgosiu, — atsakė Jėzus, — neturėsi dalies su manimi.“ Jėzus žinojo, kad greit turės mirti, todėl pridūrė: „Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:5-17).

Po kelių dešimtmečių Petras ragino krikščionis sekti Jėzumi — ne laikytis kojų mazgojimo ritualo, o nuolankiai tarnauti kitiems, užuot ‛valdžius’ juos. Iš Jėzaus pavyzdžio Petras taip pat suprato, kad „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“. Kokia puiki pamoka apie Kūrėją! (1 Petro 5:1-5; Psalmių 18:35, NTP, išnaša) Tačiau Petras išmoko dar kai ko.

Tuoj po paskutinės vakarienės Judas Iskarijotas, iš apaštalo tapęs vagimi, atvedė būrį ginkluotų vyrų suimti Jėzaus. Jį suėmus, Petras neiškentė: išsitraukė kardą ir vieną vyrą iš minios sužeidė. Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ Paskui, Petrui matant, Jėzus palietė tą vyrą ir išgydė (Mato 26:47-52; Luko 22:49-51). Aišku, Jėzus laikėsi mokymo ‛mylėti savo priešus’ ir tuo atspindėjo Tėvą, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mato 5:44, 45).

Per tą sunkią naktį Jėzų skubotai apklausė žydų aukščiausiasis teismas. Jį neteisingai apkaltino piktžodžiavimu, nuvedė pas Romos valdytoją ir neteisėtai atidavė nužudyti. Žydai bei romėnai jį išjuokė. Su juo žiauriai elgėsi ir galiausiai prikalė prie stulpo. Toks baisus elgesys buvo prieš šimtmečius nusakytas pranašystėse, — jos tiksliai išsipildė. Net kareiviai, stebėję ant kankinimo stulpo prikaltą Jėzų, pripažino: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mato 26:57—27:54; Jono 18:12—19:37)

Po tų įvykių Petrui bei kitiems kilo klausimas: ‛Kodėl Kristus turėjo mirti?’ Priežastį jie suprato tik vėliau. Visų pirma, tais įvykiais išsipildė Izaijo 53 skyriuje užrašyta pranašystė, kurioje nurodyta, jog Kristus išvaduos ne tik žydus, bet ir visą žmoniją. Petras rašė: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Petro 2:21-25). Petras suvokė Jėzaus pasakytą tiesą: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Taip, kad išpirktų žmoniją iš Adomo perduotos nuodėmingos padėties, Jėzus turėjo atsisakyti savo teisės į tobulo žmogaus gyvybę. Tai pagrindinis Biblijos mokymas — išpirka.

Ką reiškia išpirka? Paaiškinti ją galėtume taip: tarkim, tu turi kompiuterį, bet viena iš jo elektroninių rinkmenų buvo sugadinta dėl klaidos (ar viruso), kurią kažkas įterpė į šiaip gerą programą. Tai vaizduoja Adomo veiksmų — tyčinio nepaklusnumo, arba nuodėmės Dievui, pasekmes. Žiūrėkim toliau. Bet kuri pažeistos elektroninės rinkmenos kopija irgi būtų sugadinta. Tačiau padėtis ne beviltiška. Naudodamasis specialia programa tu aptiktum ir pašalintum tą žalingą klaidą iš savo rinkmenų bei kompiuterio. Panašiai ir žmonija iš Adomo ir Ievos gavo „virusą“, nuodėmę, kuriai pašalinti reikia pagalbos iš šalies (Romiečiams 5:12). Pagal Bibliją, Dievas pasirūpino tuo atitaisymu per Jėzaus mirtį. Tai meilinga priemonė, iš kurios galime turėti naudos (1 Korintiečiams 15:22).

Dėkingumas už tai, ką Jėzus padarė, paskatino Petrą ‛likusį laiką žemėje pragyventi nebe žmonių aistromis, o Dievo valia’. Petrui, kaip ir mums, tai reiškė vengti blogų įpročių bei amoralaus gyvenimo būdo. Besistengiančiam vykdyti „Dievo valią“ žmogui kai kurie galbūt bando kliudyti. Vis dėlto jis supras, kad jo gyvenimas tampa malonesnis, prasmingesnis (1 Petro 4:1-3, 7-10, 15, 16). Taip buvo Petrui, taip gali būti ir mums, jeigu ‛pavedame savo sielas, arba gyvybes, ištikimajam Kūrėjui ir darome gera’ (1 Petro 4:19).

Meilę pripažinęs mokinys

Kitas mokinys, artimai bendravęs su Jėzumi, buvo apaštalas Jonas. Jis irgi padeda mums geriau suprasti Kūrėją. Jonas parašė evangeliją ir tris laiškus (1, 2 ir 3 Jono). Viename laiške jis taip paaiškino: „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį [Kūrėją]. Ir mes esame vienybėje su tikruoju per jo Sūnų Jėzų Kristų. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas“ (1 Jono 5:20, NW).

Žinių apie „Tikrąjį“ Jonas įgijo pasitelkęs „nuovoką“. Kokias Kūrėjo savybes įžvelgė Jonas? „Dievas yra meilė, — rašė jis, — ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve.“ Kodėl Jonas buvo tuo tikras? „Meilė — ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų“ duoti už mus išperkamąją auką (1 Jono 4:10, 16). Joną, kaip ir Petrą, sujaudino Dievo parodyta meilė — jis atsiuntė savo Sūnų mirti už mus.

Būdamas labai artimas Jėzui, Jonas suprato jo jausmus. Vienas atsitikimas Betanijoje, netoli Jeruzalės, labai paveikė Joną. Sužinojęs, kad jo draugas Lozorius serga, Jėzus iškeliavo į Betaniją. Kai jis su savo apaštalais ten atvyko, Lozorius buvo miręs mažiausiai keturias dienas. Jonas žinojo, kad Jėzui galios teikia Kūrėjas, žmogaus gyvybės Šaltinis. Tad ar Jėzus galėjo prikelti Lozorių? (Luko 7:11-17; 8:41, 42, 49-56) Jėzus pasakė Lozoriaus seseriai Mortai: „Tavo brolis prisikels!“ (Jono 11:1-23)

Paskui Jonas pamatė kitą Lozoriaus seserį, Mariją, ateinančią pasitikti Jėzaus. Kaip reagavo Jėzus? Jis ‛labai susigraudino ir susijaudino’. Norėdamas apibūdinti Jėzaus reakciją, Jonas pavartojo graikišką žodį (lietuviškai išverstą „susigraudino“), reiškiantį stiprius, iš širdies kylančius jausmus. Jonas matė, kad Jėzus ‛susijaudino’, tai yra jį apėmė vidinis nerimas, didelis sielvartas. Jėzus nebuvo abejingas ar šaltas. Jis „pravirko“ (Jono 11:30-37). Akivaizdu, kad Jėzui buvo būdingi stiprūs ir švelnūs jausmai; tai padėjo Jonui — turėtų padėti ir mums — vertinti Kūrėjo jausmus.

Jonas žinojo, kad Jėzaus jausmai skatino jį daryti gerus darbus, nes jis girdėjo Jėzų šaukiant: „Lozoriau, išeik!“ Taip ir įvyko. Lozorius atgijo ir išėjo iš kapo. Koks džiaugsmas turėjo apimti jo seseris bei kitus ten buvusius žmones! Daugelis tada įtikėjo Jėzų. Jo priešai negalėjo paneigti to prikėlimo, bet, kai žinia apie tai pasklido, jie „nusprendė nužudyti ir Lozorių“, ir Jėzų (Jono 11:43; 12:9-11).

Biblijoje Jėzus apibūdinamas kaip ‛tikslus Kūrėjo esybės atvaizdas’ (Žydams 1:3, Brb red.). Taigi Jėzus tarnaudamas daugybę kartų įrodė, kad jis ir jo Tėvas labai trokšta pašalinti ligų ir mirties padarinius. Ir tai neapsiribos tik keletu Biblijoje aprašytų prikėlimų. Iš tiesų Jonas pats girdėjo Jėzų sakant: „Ateina valanda, kurią visi, kurie yra [„atminimo“, NW] kapuose, išgirs [Sūnaus] balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, NTP). Atkreipk dėmesį, kad vietoje įprasto žodžio, reiškiančio kapą, Jonas čia vartoja žodį, išverstą „atminimo kapai“. Kodėl?

Čia turima omenyje Dievo atmintis. Žinoma, milžiniškos visatos Kūrėjas gali labai tiksliai atsiminti kiekvieną mūsų mirusį artimąjį — net paveldėtus bei įgytus jo būdo bruožus. (Palygink Izaijo 40:26.) Svarbu, kad jis ne tik gali atsiminti. Ir jis, ir jo Sūnus nori atsiminti. Kalbėdamas apie nuostabią prikėlimo viltį, ištikimasis Jobas sakė apie Dievą: „Ar miręs žmogus prisikels?.. Tu [Jehova] šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio“ (Jobo 14:14, 15, Brb red.; Morkaus 1:40-42). Koks nuostabus mūsų Kūrėjas — jį tikrai verta garbinti!

Prikeltasis Jėzus — prasmingo gyvenimo raktas

Mylimasis mokinys Jonas buvo šalia Jėzaus iki pat jo mirties. Be to, Jonas aprašė didžiausią visų laikų prikėlimą — įvykį, tvirtai laiduojantį mums ilgalaikį ir prasmingą gyvenimą.

Jėzaus priešai nužudė jį — prikalė prie stulpo kaip paprastą nusikaltėlį. Ten stovėję žmonės, įskaitant religinius vadus, šaipėsi jam kankinantis ilgas valandas. Jau merdėdamas ant stulpo, Jėzus išvydo savo motiną ir, turėdamas omenyje Joną, tarė jai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Tada Marija tikriausiai jau buvo našlė, o kiti jos vaikai dar nebuvo mokiniai.e Taigi rūpintis pagyvenusia motina Jėzus pavedė savo mokiniui Jonui. Tai dar kartą parodė, ką mąsto Kūrėjas, ragindavęs rūpintis našlėmis ir našlaičiais (Jono 7:5; 19:12-30; Morkaus 15:16-39; Jokūbo 1:27).

Tačiau kaip numiręs Jėzus galėjo būti „sėkla“ (NW), per kurią „bus palaimintos visos žemės tautos“? (Pradžios 22:18) Mirdamas tą balandžio popietę 33 m. e. m., Jėzus paaukojo savo gyvybę kaip išpirką. Jo jautrus Tėvas, žinoma, kentėjo matydamas merdint savo nekaltą Sūnų. Tačiau taip buvo sumokėta išpirkos kaina, reikalinga žmonijai iš nuodėmės ir mirties vergijos išlaisvinti (Jono 3:16; 1 Jono 1:7). Atsirado tvirta viltis, jog kada nors ateis didinga pabaiga.

Kadangi Jėzus Kristus yra svarbiausias asmuo įgyvendinant Dievo tikslus, jis turėjo atgyti. Taip ir įvyko. Jonas buvo to liudytojas. Ankstyvą trečios dienos rytą po Jėzaus mirties ir laidotuvių kai kurie mokiniai nuėjo prie kapo. Jis buvo tuščias. Tai glumino juos tol, kol Jėzus pasirodė keletui iš jų. Marija Magdalena pranešė „mačiusi Viešpatį“. Tačiau mokiniai nekreipė dėmesio į jos liudijimą. Vėliau, kai jie susirinko užrakintame kambaryje, Jėzus vėl pasirodė ir net kalbėjosi su jais. Po kelių dienų daugiau kaip 500 vyrų bei moterų savo akimis matė, kad Jėzus iš tikrųjų gyvas. Abejojantys tuomet turėjo galimybę pasikalbėti su šiais patikimais liudytojais ir patikrinti jų parodymus. Krikščionys galėjo būti tikri, jog Jėzus prikeltas ir vėl yra gyvas dvasinis kūrinys, panašus į Kūrėją. Įrodymų buvo tiek daug ir tokių patikimų, kad daugelis sutiko geriau mirti, negu paneigti Jėzaus prikėlimą (Jono 20:1-29; Luko 24:46-48; 1 Korintiečiams 15:3-8).f

Apaštalui Jonui irgi teko kęsti persekiojimą už tai, kad liudijo apie Jėzaus prikėlimą (Apreiškimas 1:9). Bet ištremtas jis gavo nepaprastą atpildą. Jėzus davė jam keletą regėjimų; jie aiškiau atskleidė mums Kūrėją bei ateities įvykius. Tu rasi juos surašytus Apreiškimo knygoje. Joje daug simbolių. Jėzus Kristus čia vaizduojamas pergalingu Karaliumi, greit nugalėsiančiu savo priešus. Tarp tų priešų yra mirtis (visų mūsų priešas) ir sugedęs dvasinis kūrinys, Šėtonas (Apreiškimas 6:1, 2; 12:7-9; 19:19—20:3, 13, 14).

Apokaliptinės žinios pabaigoje Jonas matė laiko, kai žemė taps rojumi, regėjimą. Balsas apibūdino, kokios tada vyraus sąlygos: „Pats Dievas bus su [žmonija]. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:3, 4). Įgyvendinant Dievo tikslą, Abraomui duotas Dievo pažadas bus ištesėtas (Pradžios 12:3; 18:18).

Tada bus „tikrasis gyvenimas“ — koks laukė Adomo, kai šis tik buvo sukurtas (1 Timotiejui 6:19). Žmonijai daugiau nebereikės ieškoti Kūrėjo ir stengtis suvokti savo santykius su juo. Tačiau tu galbūt paklausi: ‛Kada taip bus? Ir kodėl mūsų rūpestingas Kūrėjas vis dar leidžia egzistuoti blogiui bei kančioms?’ Apsvarstykime šiuos klausimus.

[Išnašos]

[Rėmelis 150 puslapyje]

Galbūt tau bus įdomu palyginti panašius pranešimus, kaip Jėzus pagydė Petro uošvę (Mato 8:14-17; Morkaus 1:29-31; Luko 4:38, 39). Gydytojas Lukas nurodo vieną ligos požymį: ligonė „labai karščiavo“. Kas įgalino Jėzų pagydyti ją bei kitus? Lukas pripažino, kad „Viešpaties [„Jehovos“, NW] galybė skatino [Jėzų] gydyti“ (Luko 5:17; 6:19; 9:43).

[Rėmelis 152 puslapyje]

Puikiausias visų laikų pamokslas

Indų vadovas Mohandas Gandis yra pasakęs, kad, laikydamiesi jame išdėstytų pamokymų, „mes išspręstume... viso pasaulio problemas“. Žymus antropologas Ašlis Montegiu rašė, jog šiuolaikiniai duomenys apie psichologinę meilės svarbą tik „patvirtina“ šį pamokslą.

Šie vyrai turėjo omenyje Jėzaus Kalno pamokslą. Gandis dar pasakė, kad „to Pamokslo žodžiai skirti kiekvienam iš mūsų“. Profesorius Hansas Dyteris Betsas neseniai pastebėjo: „Apskritai Kalno pamokslo veikmė peržengia judaizmo, krikščionybės ir net Vakarų kultūros ribas.“ Jis pridūrė, jog šis pamokslas turi „ypatingo visuotinio žavesio“.

Kodėl neperskaityti šios palyginti trumpos, bet patrauklios kalbos? Ją rasi Mato 5—7 skyriuose bei Luko 6:20-49. Štai keletas svarbių minčių iš šio puikiausiojo pamokslo:

Kaip būti laimingam (Mato 5:3-12; Luko 6:20-23).

Kaip išlaikyti savigarbą (Mato 5:14-16, 37; 6:2-4, 16-18; Luko 6:43-45).

Kaip pagerinti santykius su kitais (Mato 5:22-26, 38-48; 7:1-5, 12; Luko 6:27-38, 41, 42).

Ką daryti, kad sumažėtų santuokos problemų (Mato 5:27-32).

Kaip įveikti rūpesčius (Mato 6:25-34).

Kaip atpažinti religinę apgaulę (Mato 6:5-8, 16-18; 7:15-23).

Kaip rasti gyvenimo prasmę (Mato 6:9-13, 19-24, 33; 7:7-11, 13, 14, 24-27; Luko 6:46-49).

[Rėmelis 159 puslapyje]

Veiklus žmogus

Jėzus Kristus nebuvo abejingas atsiskyrėlis. Jis buvo ryžtingai nusiteikęs veikti. Jis keliavo „per apylinkės kaimus ir mokė“ bei padėjo žmonėms, kurie buvo „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Morkaus 6:6; Mato 9:36; Luko 8:1). Daugelis dabartinių religinių vadų yra turtingi, o Jėzus nekaupė turto; jis neturėjo net „kur galvos priglausti“ (Mato 8:20).

Nors didžiausią dėmesį Jėzus skyrė dvasiniam gydymui bei maitinimui, jis neignoravo žmonių fizinių poreikių. Jis gydė ligonius, neįgaliuosius bei demonų apsėstuosius (Morkaus 1:32-34). Du kartus pamaitino tūkstančius savo uolių klausytojų, nes gailėjosi jų (Morkaus 6:35-44; 8:1-8). Stebuklus jis darė dėl to, kad rūpinosi žmonėmis (Morkaus 1:40-42).

Jėzus ryžtingai išvarė iš šventyklos godžius prekiautojus. Kurie jį matė, prisiminė psalmininko žodžius: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Jono 2:14-17). Griežtais žodžiais jis pasmerkė veidmainius religinius vadus (Mato 23:1-39). Jis niekada nepasidavė įtakingų politikų spaudimui (Mato 26:59-64; Jono 18:33-37).

Būsi sujaudintas, kai skaitysi apie veržlią Jėzaus tarnybą. Daugelis apie šį veiklų žmogų pradeda skaityti nuo trumpo, tačiau gyvo Morkaus pasakojimo.

[Rėmelis 164 puslapyje]

Jėzus paskatino juos veikti

Apaštalų darbų knygoje randame istorinį pranešimą, kaip Petras, Jonas ir kiti liudijo apie Jėzaus prikėlimą. Didžiojoje knygos dalyje aprašomi įvykiai, liečią išprususį įstatymo tyrinėtoją Saulių, arba Paulių, žiauriai persekiojusį krikščionybę. Jam pasirodė prikeltasis Jėzus (Apaštalų darbai 9:1-16). Gavęs nenuginčijamų įrodymų, kad Jėzus gyvas danguje, Paulius pradėjo uoliai liudyti tai žydams ir nežydams, įskaitant filosofus bei valdovus. Įspūdinga skaityti, ką jis sakė tiems išsilavinusiems, įtakingiems vyrams (Apaštalų darbai 17:1-3, 16-34; 26:1-29).

Per keletą dešimtmečių Paulius parašė nemažai Krikščionių Graikiškųjų Raštų, arba vadinamojo Naujojo Testamento, knygų. Daugumoje Biblijų yra turinys, arba jos knygų sąrašas. 14 iš tų knygų — pradedant Romiečiams ir baigiant Žydams — priklauso Pauliaus plunksnai. Jose išdėstytos svarbios tiesos bei išmintingos taisyklės to meto krikščionims. Jos dar vertingesnės mums, nes neturime galimybės tiesiogiai bendrauti su apaštalais bei kitais liudytojais, girdėjusiais mokant Jėzų, regėjusiais jo darbus bei prikėlimą. Tu pamatysi, kad Pauliaus raštų patarimai padeda šeimoje, santykiuose su bendradarbiais bei kaimynais ir nurodo iš tiesų prasmingą, pasitenkinimą laiduojančią gyvenimo kryptį.

[Iliustracija 146 puslapyje]

Mokslininkai atlieka dirbtinį apvaisinimą. Kūrėjas perkėlė savo Sūnaus gyvybę, kad jis taptų žmogumi

[Iliustracija 148 puslapyje]

Daugelis klausiusių Jėzaus ir mačiusių jo elgesį su žmonėmis geriau pažino jo Tėvą

[Iliustracija 154 puslapyje]

Numazgodamas apaštalams kojas, Jėzus parodė, kaip būti nuolankiems; tai Kūrėjo didžiai vertinama savybė

[Iliustracija 157 puslapyje]

Kompiuteryje atsiradusią klaidą (arba virusą) galima pašalinti iš sistemos; norint išsivaduoti iš paveldėto netobulumo, žmonijai reikia Jėzaus išpirkos

[Iliustracija 163 puslapyje]

Kai kurie patys matė, kad Jėzus buvo paguldytas į kapą (kaip šis) ir trečią dieną prikeltas gyventi