Jehova išaukština savo Tarną Mesiją — Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA

Keturioliktas skyrius

Jehova išaukština savo Tarną Mesiją

1, 2. a) Pailiustruok, į kokią padėtį pateko daugelis žydų pirmojo m. e. amžiaus pradžioje. b) Kaip Jehova padėjo dievobaimingiems žydams atpažinti Mesiją?

ĮSIVAIZDUOKIME, kad turėsim pasimatyti su aukštu pareigūnu. Susitikimo laikas ir vieta sutarta. Tėra vienas keblumas: nežinome, kaip jis atrodo. O atvyks jis nesiviešindamas, nepastebimai. Kaip šį pareigūną atpažinsime? Detalus jo aprašymas tikrai praverstų.

² Pirmojo m. e. amžiaus pradžioje į tokią keblią padėtį pateko daugelis žydų. Jie laukė Mesijo — svarbiausio visų laikų žmogaus (Danieliaus 9:24-27; Luko 3:15). Tačiau kaip dievobaimingi žydai turėjo jį atpažinti? Ogi per jo gyvenimo įvykius, kuriuos Jehova hebrajų pranašų lūpomis detaliai nusakė Mesijo ieškantiems žmonėms.

3. Koks Mesijo aprašymas pateikiamas Izaijo 52:13—53:12?

³ Iš visų Hebrajiškųjų raštų pranašysčių apie Mesiją turbūt nėra detalesnės už Izaijo 52:13—53:12. Daugiau kaip prieš 700 metų iki Mesijui ateinant į žemę Izaijas aprašė ne jo išorę, o reikšmingesnius faktus: Mesijo kančios prasmę ir pobūdį, mirties ir laidotuvių smulkmenas, išaukštinimą. Kai visa tai analizuosime, pranašystė ir jos išsipildymas palies mums širdį, sustiprins tikėjimą.

„Mano tarnas“ — kas jis?

4. Kokias nuomones apie „tarną“ pareiškė žydų išminčiai ir kodėl tai nesiderina su Izaijo pranašyste?

⁴ Izaijas ką tik kalbėjo apie žydų išvadavimą iš Babilono tremties. Dabar jis pereina prie daug didingesnio įvykio ir rašo Jehovos žodžius: „Iš tikrųjų mano tarnui seksis [„mano tarnas elgsis įžvalgiai“, NW], jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas“ (Izaijo 52:13). Kas gi yra tas „tarnas“? Žydų išminčiai įvairiai spėliojo šimtus metų. Vieni tvirtino, kad jis vaizduoja visą Izraelio tautą Babilono tremtyje. Bet šitoks paaiškinimas nesiderina su pranašyste. Dievo Tarnas kenčia savo noru. Nors ir nekaltas, jis kamuojasi už svetimas nuodėmes. To nepasakytum apie žydų tautą, pakliuvusią nelaisvėn už nuodėmingus darbus (2 Karalių 21:11-15; Jeremijo 25:8-11). Kiti teigė, jog Tarnas simbolizuoja šventeivišką Izraelio tautos elitą, kenčiantį už nuodėmingus izraelitus. Bet sunkiais istorijos tarpsniais jokia žmonių grupė Izraelyje nekentėjo kitų labui.

5. a) Kaip kai kurie žydų mokslo vyrai pritaikė Izaijo pranašystę? (Žiūrėk išnašą.) b) Kaip biblinėje Apaštalų darbų knygoje aiškiai atpažįstamas Tarnas?

⁵ Ikikrikščioniškais laikais, iš dalies ir pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai kurie žydų mokslo vyrai taikė šią pranašystę Mesijui. Krikščionių graikiškieji raštai rodo, jog šitaip ją ir reikia suprasti. Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad etiopas eunuchas pasakė nežinąs, kas yra Izaijo išpranašautasis Tarnas; tuomet Pilypas „jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų“ (Apaštalų darbų 8:26-40; Izaijo 53:7, 8). Kitose Biblijos knygose Jėzus Kristus irgi atpažįstamas kaip Izaijo aprašytasis Tarnas Mesijas.a Nagrinėdami šią Izaijo pranašystę, matysime nenuginčijamą analogiją tarp asmens, kurį Jehova vadina ‛savo tarnu’, ir Jėzaus Nazariečio.

6. Kaip Izaijo pranašystėje nurodoma, jog Mesijas sėkmingai vykdys Dievo valią?

⁶ Pranašystėje iš pradžių rašoma, kaip sėkmingai Mesijas vykdys Dievo valią. Žodis „tarnas“ rodo, kad jis paklus Dievo valiai kaip tarnas, klausantis šeimininko. Be to, jis „elgsis įžvalgiai“. Įžvalga — tai gebėjimas perprasti situaciją. Elgtis įžvalgiai reiškia būti apdairiam. Viename žinyne apie čia pavartotą hebrajišką veiksmažodį rašoma: „Esmė yra atsargus, išmintingas elgesys. Kas elgiasi išmintingai, tam seksis.“ O Mesiją tikrai lydės sėkmė. Pranašaujama, kad jis „bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas“.

7. Kaip Jėzus Kristus ‛elgėsi įžvalgiai’ ir kaip jis buvo „aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas“?

⁷ Jėzus iš tikrųjų ‛elgėsi įžvalgiai’: suprato jam taikomas Biblijos pranašystes ir, vadovaudamasis jomis, vykdė Tėvo valią (Jono 17:4; 19:30). Ko jis pasiekė? Kai prikeltas Jėzus įžengė į dangų, „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Filipiečiams 2:9; Apaštalų darbų 2:34-36). Paskui, 1914 metais, pašlovintas Jėzus gavo dar prakilnesnę padėtį. Jehova suteikė jam Mesijo Karalystės sostą (Apreiškimo 12:1-5). Taip, jis buvo „aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas“.

Žmonės ‛juo baisėsis’

8, 9. Kaip reaguos žemės valdovai, kai Jėzus ateis įvykdyti nuosprendžio, ir kodėl?

⁸ Kaip tautos ir jų valdovai sutiks išaukštintąjį Mesiją? Jei trumpam peršoktume pastabą, įsiterpusią 14-os eilutės antroje dalyje, pranašystė skambėtų: „Kaip daugelis juo baisėjosi, ... taip daugelis tautų bus jo nustebintos, o karaliai stovės netekę žado. Jie išvys, ko niekada nebuvo jiems apsakyta, ir suvoks, ko niekada nebuvo girdėję“ (Izaijo 52:14a, 15). Šiais žodžiais Izaijas aprašo ne pirmąjį Mesijo atėjimą, o galutinę jo akistatą su žemės valdovais.

⁹ Kai šlovingasis Jėzus ateis įvykdyti nuosprendžio šiai bedieviškai pasaulio santvarkai, žemės valdovai ‛juo baisėsis’. Tiesa, žmonių valdovai pašlovinto Jėzaus tiesiogiai nematys, bet jis, išžygiavęs kovoti už Jehovą, akivaizdžiai apreikš savo galią (Mato 24:30). Žemės karaliai privalės atsižvelgti į tai, ko negirdėjo iš religinių vadovų, — kad Jėzus yra Dievo nuosprendžių Vykdytojas! Nelauktai atėjęs šlovingasis Tarnas elgsis, kaip jie nesitikėjo.

10, 11. Kokia prasme Jėzus buvo sudarkytas pirmajame amžiuje ir kaip tai daroma šiandien?

¹⁰ Izaijas 14-oje eilutėje įterpia tokią pastabą: „Jis atrodė nežmoniškai sudarkytas, ir buvo nebepanašus į žmogų“ (Izaijo 52:14b). Ar Jėzus turėjo fizinių trūkumų? Ne. Nors Biblijoje smulkmeniškai nerašoma, kaip jis atrodė, tobulas Dievo Sūnus buvo tikrai gražios išvaizdos. Matyt, Izaijas kalba apie Jėzaus pažeminimą. Jėzus drąsiai demaskavo ano laikmečio religinių vadų veidmainystę, melą, žmogžudystes; jie savo ruožtu užgauliojo jį (1 Petro 2:22, 23). Jie kaltino jį įstatymo laužymu, šventvagyste, apgaudinėjimu, maišto prieš Romą kurstymu. Taigi melagingi kaltintojai baisiai sudarkė Jėzaus paveikslą.

¹¹ Šiandieną faktai apie Jėzų tebėra iškraipomi. Daugelis žmonių įsivaizduoja jį kaip kūdikėlį ėdžiose arba kaip kankinį, prikaltą ant kryžiaus, su erškėčių vainiku ir skausmo surakintu veidu. Tokį požiūrį palaiko ir nominaliųjų krikščionių dvasininkija. Jie nekalba apie Jėzų kaip galingą dangiškąjį Karalių, kuriam turės atsiskaityti tautos. Tačiau artimoje ateityje žmonių valdovai stos priešais šlovingąjį Jėzų ir patys įsitikins, jog tai Mesijas, turįs „visą valdžią danguje ir žemėje“! (Mato 28:18)

Kas patikės gerąja naujiena?

12. Apie ką skatina pamąstyti Izaijo 53:1 žodžiai?

¹² Aprašęs stulbinantį Mesijo persimainymą — nuo „sudarkyto“ iki „didžiai išaukštinto“, — Izaijas klausia: „Kas galėtų patikėti tuo, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta Viešpaties ranka?“ (Izaijo 53:1) Šiais žodžiais Izaijas skatina pamąstyti: ar pranašystė išsipildys? ar „Viešpaties ranka“, tai yra galia, apsireikš ir įgyvendins, kas pasakyta?

13. Kaip Paulius paaiškino, kad Izaijo pranašystė išsipildė per Jėzų, ir kaip žmonės reagavo?

¹³ Atsakymas — taip! Laiške romiečiams Paulius cituoja Izaiją ir aiškina, kad Izaijo išgirsta ir užrašyta pranašystė išsipildė per Jėzų. Gera naujiena buvo Jėzaus, kentėjusio žemėje, pašlovinimas. „Bet ne visi pakluso Evangelijai, — apie netikinčius žydus kalba Paulius. — Antai Izaijas sako: ‛Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?’ Taigi tikėjimas — iš klausymo, klausymas — kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Romiečiams 10:16, 17). Deja, Pauliaus dienomis mažai kas patiki gerąja naujiena apie Dievo Tarną. Kodėl?

14, 15. Kokiomis aplinkybėmis Mesijas įžengia į pasaulio sceną?

¹⁴ Toliau pranašystėje izraelitams aiškinama, kodėl 1-oje eilutėje iškelti tokie klausimai, ir iš to galima suprasti, kodėl daugelis nepriims Mesijo: „Jis išaugo kaip atžala [žiūrovo] akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome“ (Izaijo 53:2). Čia matome, kokiomis aplinkybėmis Mesijas įžengs į pasaulio sceną. Pradžia būsianti paprasta, ir žiūrovams jis neatrodys kylanti žvaigždė. Veikiau jis panėšės į atžalą, liauną šakelę, augančią iš kelmo ar didelės šakos. Mesijas bus kaip vandens trokštanti šaknis sausoje, nederlingoje žemėje. Jis ateis ne su karališkomis iškilmėmis ir didybe — nevilkės karaliaus drabužių, neturės žvilgančios karūnos. Jo pirmieji žingsniai bus kuklūs ir nepretenzingi.

¹⁵ Kaip taikliai aprašomas paprastas žmogaus Jėzaus atėjimas į pasaulį! Žydų mergelė Marija pagimdė jį tvarte, mažame Betliejaus miestelyjeb (Luko 2:7; Jono 7:42). Marija ir jos vyras Juozapas gyveno vargingai. Maždaug po 40 dienų nuo Jėzaus gimimo jie atnešė auką už nuodėmę — „porą purplelių arba du balandžiukus“. Tokias aukas galėjo aukoti neturtingieji (Luko 2:24; Kunigų 12:6-8). Vėliau Marija su Juozapu įsikūrė Nazarete. Ten Jėzus ir užaugo didelėje, matyt, neturtingoje šeimoje (Mato 13:55, 56).

16. Kaip suprasti, kad Jėzus nebuvo „patrauklus“ nei „gražus“?

¹⁶ Neatrodė, kad žmogaus Jėzaus šaknys glūdi geroje dirvoje (Jono 1:46; 7:41, 52). Nors jis buvo tobulas ir kilęs iš karaliaus Dovydo linijos, kukli padėtis nedarė jo „patrauklaus“ nei „gražaus“, bent jau akyse tų, kurie tikėjosi sulaukti įspūdingesnio Mesijo. Žydų religinių vadovų skatinami, daugelis gyventojų jį ignoravo ar net rodė panieką. Galop minios, žvelgdamos į tobulą Dievo Sūnų, nematė nieko pageidautino (Mato 27:11-26).

„Paniekintas ir žmonių atmestas“

17. a) Ką Izaijas imasi aprašyti ir kodėl būtuoju laiku? b) Kas ir kaip ‛niekino’ bei ‛atmetė’ Jėzų?

¹⁷ Izaijas imasi detaliai aprašyti, kaip su Mesiju bus elgiamasi: „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas [„žmonių atmestas“, Brb], skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (Izaijo 53:3). Izaijas neabejoja, kad šitie žodžiai išsipildys, todėl rašo būtuoju laiku, lyg viskas jau būtų įvykę. Ar liaudis tikrai niekino ir atmetė Jėzų Kristų? Taip! Savimi patenkinti religiniai vadovai ir jų šalininkai laikė jį niekingiausiu žmogumi ir vadino muitininkų bei paleistuvių bičiuliu (Luko 7:34, 37-39). Jie spjaudė jam į veidą, daužė kumščiais, užgauliojo, šaipėsi ir tyčiojosi (Mato 26:67). Tiesos priešų paveikti, net „savieji [Jėzaus] nepriėmė“ (Jono 1:10, 11).

18. Kodėl Jėzus vadinamas „skausmų vyru, apsipratusiu su negalia“, nors pats niekada nesirgo?

¹⁸ Jėzus, tobulas žmogus, nesirgo. Tačiau jis buvo „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“. Skausmas ir negalia — ne jo paties. Jėzus iš dangaus atėjo į negaluojantį pasaulį. Apsigyvenęs kančių ir skausmo viešpatystėje, jis nevengė ligonių ir paliegusios dvasios žmonių. Kaip rūpestingas gydytojas, Jėzus gerai perprato aplinkinių kančias, be to, sugebėjo padaryti tai, ko joks paprastas gydytojas negalėtų (Luko 5:27-32).

19. Kieno veidas buvo ‛uždengtas’ ir kaip priešai ‛laikė Jėzų nieku’?

¹⁹ Vis dėlto priešai patį Jėzų laikė ligoniu ir nesiteikė rodyti jam palankumo. Jo veidas buvo ‛uždengtas’, nematomas. Ne, jis neslėpė savo veido nuo žmonių žvilgsnių. A. Rubšio vertime, Izaijo 53:3 išnašoje, pateikiama frazė: „Kurį pamatę, žmonės užsidengia veidą“. Priešininkams Jėzus atrodė toks pasibjaurėtinas, kad jie gręžėsi šalin ir šlykštėjosi į jį žiūrėti. Jie įkainojo jį vergo kaina (Išėjimo 21:32; Mato 26:14-16). Priešai nuvertino jį labiau už žmogžudį Barabą (Luko 23:18-25). Ar begalėjo jie žiauriau sumenkinti Jėzų?

20. Kaip Izaijo žodžiai guodžia Jehovos tautą šiandieną?

²⁰ Šiandieną Jehovos tarnai semiasi iš Izaijo žodžių daug paguodos. Kartais priešai niekina ištikimus Jehovos garbintojus, laiko juos nieko vertais. Bet iš Jėzaus pavyzdžio pasimokome, jog svarbiausia — kaip mus vertina Jehova Dievas. Juk nors žmonės ‛laikė Jėzų nieku’, Dievui jis liko labai brangus!

„Pervertas dėl mūsų nusižengimų“

21, 22. a) Ką Mesijas nešė už kitus žmones? b) Ką daugelis manė apie Mesiją ir kuo baigėsi jo kančios?

²¹ Kodėl Mesijas turėjo kentėti ir mirti? Izaijas aiškina: „Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.“ „Bet jis buvo sužalotas [„pervertas“, Jr, išnaša] dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę“ (Izaijo 53:4-6; Brb).

²² Mesijas nešė svetimas negalias ir skausmus — vaizdžiai sakant, paėmė naštas, užsikrovė sau ant pečių ir nešė. O kadangi ligos ir skausmas yra žmogaus nuodėmingumo padarinys, Mesijas nešė kitų žmonių nuodėmes. Daugelis nesuprato jo kančių prasmės ir manė, kad Dievas baudžia jį bjauria liga.c Mesijo kančios baigėsi tuo, kad jis buvo pervertas, sutriuškintas, sužalotas. Šitokiais raiškiais žodžiais nusakoma smurtinė, skausminga mirtis. Bet jo mirtis turi išperkamąją galią ir pagydo kaltėse bei nuodėmėse klaidžiojančius žmones, padeda jiems susitaikyti su Dievu.

23. Kaip Jėzus nešė kitų žmonių kančią?

²³ Kaip Jėzus nešė kitų žmonių kančias? Evangelijoje pagal Matą cituojama Izaijo 53:4 ir rašoma: „Žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: ‛Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas’“ (Mato 8:16, 17). Pagydydamas susirinkusius žmones, sergančius įvairiomis ligomis, Jėzus tartum prisiėmė jų kančią. Toks gydymas atėmė iš jo jėgų (Luko 8:43-48). Jėzus sugebėjo gydyti visokias kūno ir dvasios negalias, o tai rodė, kad jis yra įgaliotas apvalyti žmones nuo nuodėmių (Mato 9:2-8).

24. a) Kodėl daugeliui atrodė, kad Jėzų ‛baudžia’ Dievas? b) Kodėl Jėzus kentėjo ir mirė?

²⁴ Vis dėlto daugeliui atrodė, kad Jėzų Dievas ‛baudžia’. Jis juk kentėjo nuo gerbiamų religinių vadovų. Tačiau kentėjo ne dėl savo nuodėmių. „Kristus kentėjo už jus, — sako Petras, — palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. ‛Jūs esate pagydyti jo žaizdomis’“ (1 Petro 2:21, 22, 24). Mes visi kadaise buvome pasimetę nuodėmėje, „tarsi paklydusios avys“ (1 Petro 2:25). O Jehova per Jėzų atpirko mus iš nuodėmingos būklės. Jis „užkrovė“ mūsų kaltes Jėzui, kuris buvo be nuodėmės ir mielai kentėjo bausmę už mūsų prasižengimus. Dėl Jėzaus, nepelnytai iškentusio gėdingą mirtį ant stulpo, dabar galime susitaikyti su Dievu.

‛Kankinamas jis pakluso’

25. Iš kur žinome, kad Mesijas noriai kentėjo ir mirė?

²⁵ Ar Mesijas noriai kentėjo ir mirė? Izaijas sako: „Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio“ (Izaijo 53:7). Paskutinę savo gyvenimo naktį Jėzus galėjo pasišaukti į pagalbą „per dvylika legionų angelų“. Bet jis tarė: „Kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ (Mato 26:53, 54) „Dievo Avinėlis“ nesipriešino (Jono 1:29). Aukštųjų kunigų ir seniūnų melagingai apkaltintas Piloto akivaizdoje, Jėzus „visai neatsiliepė“ (Mato 27:11-14). Jis nenorėjo sakyti nieko, kas sutrukdytų įgyvendinti Dievo valią. Jėzus puikiausiai suprato, kad jo mirtis išpirks Dievui klusnius žmones iš nuodėmės, ligų bei mirties, todėl norėjo mirti kaip paaukotas Avinėlis.

26. Kaip religiniai priešai uždėjo Jėzui „apribojimą“?

²⁶ Izaijas dar smulkiau pasakoja apie Mesijo kančias ir pažeminimą. Pranašas rašo: „Jis atimtas iš suspaudimo [„apribojimo“, NW] ir iš teismo; kas supras jo giminę? Nes jis buvo išplėštas iš gyvųjų šalies. Aš užgavau jį dėl mano tautos kaltės“ (Izaijo 53:8, Skv). Kai Jėzus papuolė į religinių priešų rankas, jie uždėjo jam „apribojimą“. Ne, jie nesivaržė išlieti neapykantą. Veikiau jie apribojo ir suvaržė teisingumą. Graikiškojoje Septuagintoje Izaijo 53:8 vietoj „apribojimo“ rašoma „pažeminimas“. Priešininkai žemino Jėzų tuo, kad pamynė teisingumą, nors privalėjo teisingai elgtis net su paprasčiausiu nusikaltėliu. Jėzaus teismas virto patyčia iš teisingumo. Kaip viskas vyko?

27. Kokių taisyklių, teisdami Jėzų, nepaisė žydų religiniai vadovai ir kaip jie pažeidė Dievo Įstatymą?

²⁷ Pasiryžę atsikratyti Jėzaus, žydų religiniai vadai ignoravo savo pačių taisykles. Nusikaltimą, už kurį baudžiama mirties bausme, sinedrionas pagal tradiciją galėjo nagrinėti tiktai šventyklos teritorijoje, tašytų akmenų salėje, o ne vyriausiojo kunigo namuose. Toks teismas turėjo vykti dieną, ne po saulės laidos, ir kaltinamąjį nuosprendį išnagrinėjus bylą reikėjo atidėti rytojui. Vadinasi, teismo negalėjo surengti šabo arba šventės išvakarėse. Teisiant Jėzų, visų šių taisyklių buvo nepaisoma (Mato 26:57-68). Negana to, religiniai vadovai įžūliai pažeidė Dievo Įstatymą. Pavyzdžiui, jie davė kyšį, kad įviliotų Jėzų į pinkles (Pakartoto Įstatymo 16:19; Luko 22:2-6). Jie klausė melagingų liudytojų (Išėjimo 20:16; Morkaus 14:55, 56). Galop jie susimokė paleisti žmogžudį, tad ant jų pačių bei ant viso krašto krito kraujo kaltė (Skaičių 35:31-34; Pakartoto Įstatymo 19:11-13; Luko 23:16-25). Vadinasi, nebuvo jokio „teismo“ — jokio teisingo bylos svarstymo ir bešališko sprendimo.

28. Į ką neatsižvelgė Jėzaus priešai?

²⁸ Ar Jėzaus priešai ištyrė, kokį žmogų iš tikrųjų teisia? Izaijas panašiai klausia: „Kas supras jo giminę?“ Žodis „giminė“ gali reikšti asmens kilmę. Sinedriono nariai, teisdami Jėzų, neatsižvelgė į jo kilmę, — kad jis atitinka žadėtajam Mesijui keliamus reikalavimus, — bet apkaltino Jėzų piktžodžiavimu ir nusprendė, kad jis vertas mirties (Morkaus 14:64). Paskui Romos vietininkas Poncijus Pilotas pasidavė spaudimui ir nuteisė Jėzų mirti ant kančių stulpo (Luko 23:13-25). Sulaukęs vos trisdešimt trejų su puse metų, Jėzus „buvo išplėštas“ iš gyvenimo.

29. Kaip suprasti, kad Jėzaus laidojimo vieta buvo „tarp nedorėlių“ ir „su turtingais“?

²⁹ Apie Mesijo mirtį ir laidotuves toliau Izaijas rašo: „Jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais [„turtingais“, Brb], nors jis nebuvo padaręs nieko bloga, nei ištaręs melagingo žodžio“ (Izaijo 53:9). Kaip Jėzaus mirtis bei laidotuvės susijusios su nedorėliais ir turtuoliais? 33 m. e. m. nisano 14-ąją jis mirė ant kančių stulpo kitapus Jeruzalės sienų. Kadangi jis buvo prikaltas tarp dviejų piktadarių, tam tikra prasme jo kapas buvo tarp nedorėlių (Luko 23:33). O kai Jėzus mirė, turtingas vyras iš Arimatėjos, vardu Juozapas, išdrįso paprašyti Piloto, kad leistų nuimti ir palaidoti Jėzaus kūną. Kartu su Nikodemu Juozapas paruošė kūną laidotuvėms ir paguldė savo naujame kapo rūsyje (Mato 27:57-60; Jono 19:38-42). Tad Jėzaus laidojimo vieta buvo ir su turtuoliais.

„Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią“

30. Kokia prasme Jehova norėjo, kad Jėzus kentėtų?

³⁰ Paskui Izaijas rašo stebinančius dalykus: „Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią. Atidavęs save kaip atnašą už kaltę, jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką. Per jį klestės Viešpaties užmojis. Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią [„pažinimą“, Brb] mano tarnas nuteisins daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes“ (Izaijo 53:10, 11). Kaip Jehovai galėjo patikti ištikimo tarno kančios? Aišku, pats Jehova nesukėlė savo mielam Sūnui kančių. Jėzaus priešai buvo visiškai atsakingi už tai, ką jam padarė. Bet Jehova leido jiems žiauriai elgtis (Jono 19:11). Kodėl? Užjaučiančiam ir gailestingam Dievui buvo iš tiesų skaudu matyti savo nekaltą Sūnų kenčiantį (Izaijo 63:9; Luko 1:77, 78). Jehova nė kiek nepyko ant Jėzaus, tik džiaugėsi savo Sūnaus noru kentėti dėl būsimų palaimų.

31. a) Kaip Jehova padarė Jėzaus sielą „atnaša už kaltę“? b) Kuo ypač džiaugiasi Jėzus, žemėje iškentęs daug vargų?

³¹ Pirmiausia Jehova padarė Jėzaus sielą „atnaša už kaltę“. Sugrįžęs į dangų, Jėzus įteikė Jehovai savo paaukotos žmogaus gyvybės vertę kaip atnašą už kaltę, ir Jehova mielai priėmė ją visos žmonijos labui (Hebrajams 9:24; 10:5-14). Savąja atnaša už kaltę Jėzus įgijo „palikuonių“. Kaip „Amžinasis Tėvas“, jis gali duoti gyvybę — amžiną gyvenimą — tiems, kurie tiki jo pralietu krauju (Izaijo 9:6). Žemėje iškentęs daug vargų, Jėzus tikrai džiaugiasi galėsiąs išvaduoti žmoniją iš nuodėmės ir mirties! Aišku, jis dar labiau džiūgauja, kad dangiškasis Tėvas dėl jo ištikimybės turi ką atsakyti patyčias svaidančiam Priešui, Šėtonui Velniui (Patarlių 27:11).

32. Per kokį „pažinimą“ Jėzus ‛nuteisina daugelį’ ir kas yra išteisinami?

³² Jėzaus mirtis atnešė ir kitokių palaimų. Jau dabar jis „per savo pažinimą“, anot Izaijo, ‛nuteisina daugelį’. Matyt, čia kalbama apie pažinimą, kurį Jėzus įgijo tapęs žmogumi ir nepelnytai kentėdamas už klusnumą Dievui (Hebrajams 4:15). Iškentęs iki mirties, Jėzus galėjo pateikti auką, per kurią bus išteisinti kiti žmonės. Kokie? Visų pirma — pateptieji sekėjai. Kadangi jie rodo tikėjimą Jėzaus auka, Jehova paskelbia juos teisiais. Jie tampa Dievo sūnumis ir paveldėtojais drauge su Jėzumi (Romiečiams 5:19; 8:16, 17). Paskui ir „kitų avių“ „milžiniška minia“ rodo tikėjimą pralietu Jėzaus krauju. Šitie žmonės, Dievo išteisinti, puoselėja draugiškus santykius su juo ir viliasi pergyventi Armagedoną (Jono 10:16; Apreiškimo 7:9; 16:14, 16; Jokūbo 2:23, 25).

33, 34. a) Ką nuostabaus sužinome apie Jehovą? b) Kas yra „daugelis“, tarp kurių Tarnas Mesijas gauna „dalį“?

³³ Galiausiai Izaijas apibūdina Mesijo triumfą: „Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų [„dalį tarp daugelio“, Jr], su galiūnais jis dalysis grobiu, nes atidavė save [„savo sielą“, Brb] mirčiai ir buvo priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius“ (Izaijo 53:12).

³⁴ Baigiamieji šios Izaijo pranašystės atkarpos žodžiai pasako kai ką nuostabaus apie Jehovą: jis brangina tuos, kurie lieka jam ištikimi. Tai liudija pažadas duoti Tarnui Mesijui „dalį tarp daugelio“. Šita frazė primena paprotį dalytis karo grobiu. Jehova vertina „daugelio“ dievobaimingų senovės žmonių — Nojaus, Abraomo, Jobo bei kitų — ištikimybę ir yra paruošęs jiems „dalį“ būsimame naujajame pasaulyje (Hebrajams 11:13-16). Jehova duos dalį ir savo Tarnui Mesijui, būtinai apdovanos jį už ištikimybę. Mes irgi esame tvirtai įsitikinę, kad Jehova ‛nepamirš mūsų darbų, mūsų meilės, kurią rodome jo vardui’ (Hebrajams 6:10).

35. Su kokiais „galiūnais“ Jėzus dalijasi grobiu ir koks yra grobis?

³⁵ Nugalėjęs priešus, Dievo tarnas taip pat gaus karo grobį. Jis dalinsis grobiu su „galiūnais“. Kokiems „galiūnams“ išsipildo pranašystė? Čia kalbama apie pirmuosius Jėzaus mokinius, kaip ir jis nugalėjusius pasaulį, — 144 000 „Dievo Izraelio“ narių (Galatams 6:16; Jono 16:33; Apreiškimo 3:21; 14:1). O koks yra grobis? Matyt, tai „žmonės dovanos“, kuriuos Jėzus išplėšia iš Šėtono gniaužtų ir duoda krikščionių susirinkimui (Efeziečiams 4:8-12; NW). 144 000 „galiūnų“ gauna kito grobio dalį. Nugalėję pasaulį, jie nepalieka Šėtonui jokios priežasties šaipytis iš Dievo. Jų nepalaužiamas atsidavimas išaukština Jehovą, džiugina jo širdį.

36. Ar Jėzus suprato, kad per jį išsipildo pranašystė apie Dievo Tarną? Paaiškink.

³⁶ Jėzus suprato, kad per jį išsipildo pranašystė apie Dievo Tarną. Tą naktį, kai turėjo būti suimtas, jis citavo žodžius iš Izaijo 53:12 ir pritaikė juos sau: „Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‛Jis bus priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“ (Luko 22:36, 37). Deja, su Jėzumi iš tikrųjų elgėsi kaip su piktadariu. Jį pasmerkė mirčiai tarsi įstatymo laužytoją ir pakabino ant kančių stulpo tarp dviejų plėšikų (Morkaus 15:27). Tačiau Jėzus noriai iškentė gėdą, nes žinojo esąs mūsų užtarėjas. Galima sakyti, kad jis stojo tarp nusidėjėlių ir mirties bausmės, taigi pats gavo mirtiną smūgį.

37. a) Ką mums leidžia atpažinti istorinis pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį? b) Kodėl esame dėkingi Jehovai Dievui ir jo šlovingajam Tarnui, Jėzui Kristui?

³⁷ Istorinis pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį leidžia mums neklystamai atpažinti, kad Jėzus Kristus yra Izaijo išpranašautasis Tarnas Mesijas. Kokie mes dėkingi, kad Jehova noriai leido savo brangiam Sūnui imtis išpranašautojo Tarno vaidmens, kentėti ir mirti, idant išpirktų mus iš nuodėmės bei mirties! Šitaip Jehova parodė mums didelę meilę. Romiečiams 5:8 sakoma: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Kokie mes dėkingi Jėzui Kristui, šlovingajam Tarnui, kuris nedvejodamas atidavė mirčiai savo sielą!

[Išnašos]

a Jonatano ben Uzielio Targume (I m. e. a.; vertė Dž. Steningas) Izaijo 52:13 tekstas perteikiamas taip: „Žiūrėk, mano tarnas, Pateptasis (arba Mesijas), klestės.“ Panašiai ir Babilono Talmude (apie III m. e. a.) rašoma: „Mesijas — kuo jis vardu?.. Rabino namų žmonės [sako: Negaluojantysis], kaip pasakyta: ‛Tikrai jis nešė mūsų negalias’“ (Sanhedrin 98b; Izaijo 53:4).

b Pranašas Michėjas vadina Betliejų „mažiausiu tarp Judo kaimų“ (Michėjo 5:1 [5:2, Brb]). Vis dėlto mažajam Betliejui teko garbė būti miesteliu, kuriame gimė Mesijas.

c Hebrajų kalbos žodis, verčiamas „nubaustas“, Biblijoje vartojamas ir kalbant apie raupsus (2 Karalių 15:5). Kai kurie mokslininkai teigia, jog žydai iš Izaijo 53:4 suprato Mesiją būsiant raupsuotą. Babilono Talmude ši eilutė taikoma Mesijui, jis vadinamas „raupsuotu išminčiumi“. A. Rubšys verčia taip: „Mes laikėme jį raupsuotu.“

[Lentelė 212 puslapyje]

JEHOVOS TARNAS

Kaip Jėzus atliko tą vaidmenį

PRANAŠYSTĖ

ĮVYKIS

IŠSIPILDYMAS

Iz 52:13

Iškeltas ir išaukštintas

Apd 2:34-36; Fil 2:8-11; 1 Pt 3:22

Iz 52:14

Apšmeižtas ir apgėdytas

Mt 11:19; 27:39-44, 63, 64; Jn 8:48; 10:20