20 Biblijos knyga: Patarlių

Kalbėtojai: Saliamonas, Agūras, Lemuelis

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: apie 717 m. p. m. e.

DOVYDO sūnus Saliamonas, 1037 m. p. m. e. tapęs Izraelio karaliumi, meldė Jehovą „išminties ir žinojimo“, kad galėtų „valdyti šią didelę [...] tautą“. Atsakydamas Jehova suteikė jam ‘žinojimo ir išminties bei įžvalgią širdį’ (2 Met 1:10-12; 1 Kar 3:12; 5:10, 11 [4:30, 31, Brb]). Dėl to Saliamonas „sudėjo tris tūkstančius patarlių“ (1 Kar 5:12 [4:32, Brb]). Dalis tų išmintingų posakių užrašyti Biblijoje, Patarlių knygoje. Kadangi išmintį „Dievas buvo įdėjęs jam į širdį“, tyrinėdami Patarles iš tiesų mokomės Dievo Jehovos išminties (1 Kar 10:23, 24). Jose glaustai išreikštos amžinos tiesos. Šiandien patarlių mintys aktualios tiek pat, kaip ir tada, kai buvo pirmąkart pasakytos.

² Saliamono valdymo laikotarpis buvo tinkamas metas užrašyti tokius Dievo nurodymus, turint omenyje, kad šis monarchas „atsisėdo į Viešpaties sostą“. Teokratinė Izraelio karalystė klestėjo, o Saliamonui buvo suteikta nepranokstama „karališka garbė“ (1 Met 29:23, 25). Jo dienomis visi gyveno taikiai ir saugiai, pertekę gėrybių (1 Kar 4:20; 5:1-5 [4:21-25, Brb]). Tačiau net ir valdomi teokratijos netobuli žmonės turėjo savų bėdų bei sunkumų, dėl to patarimo kreipdavosi į išmintingąjį karalių Saliamoną (1 Kar 3:16-28). Pranešdamas sprendimą tais atvejais jis kalbėdavo vaizdingais posakiais, tinkančiais daugeliui kasdienio gyvenimo aplinkybių. Žmonės, trokštantys gyventi pagal Dievo valią, šiuos trumpus, bet taiklius posakius labai brangino.

³ Šventajame Rašte nesakoma, kad Saliamonas parašė Patarlių knygą, bet kad „sudėjo“, arba „ištarė“ (Jr), patarles ir „tyrinėjo, stengdamasis sudėstyti daugelį patarlių tinkama tvarka“; iš to matyti, kad jam rūpėjo išsaugoti jas vėlesnėms kartoms (1 Kar 5:12 [4:32, Brb], kursyvas mūsų; Mok 12:9, NW). Dovydo ir Saliamono laikais tarp karaliaus pareigūnų buvo raštininkų (2 Sam 20:25; 2 Kar 12:11 [12:10, Brb]). Ar Saliamono patarles užrašė ir surinko jie, nežinome, bet kiekvieno tokio aukšto valdovo žodžiai paprastai būdavo labai vertinami ir užrašomi. Apskritai laikomasi vieningos nuomonės, kad ši knyga — rinkinys patarlių, paimtų iš kitų rinkinių.

⁴ Patarlių knygą galima suskirstyti į penkias dalis. 1) 1—9 skyriai, kurių įžanginiai žodžiai „Saliamono, Dovydo sūnaus, [...] patarlės“; 2) 10—24 skyriai, pavadinti „Saliamono patarlės“; 3) 25—29 skyriai, kurių pirmasis prasideda taip: „Štai dar Saliamono patarlių, kurias surinko Judo karaliaus Ezekijo vyrai“; 4) 30 skyrius, kurio įžanga tokia: „Agūro, Jakės Masiečio sūnaus, žodžiai“; 5) 31 skyrius, kurį sudaro „Masos karaliaus Lemuelio žodžiai. Pamokymas, kurį jam davė jo motina“. Taigi daugumą patarlių sukūrė Saliamonas. Apie Agūrą ir Lemuelį tikrų žinių nėra. Kai kurių komentatorių teigimu, Lemuelis gali būti kitas Saliamono vardas.

⁵ Kada Patarlės buvo užrašytos ir surinktos? Diduma neabejotinai užrašyta valdant Saliamonui (1037—998 m. p. m. e.) — jam dar nenukrypus nuo teisingo garbinimo. Dėl Agūro ir Lemuelio tapatybės neaiškumo jų darbų parašymo datos nustatyti neįmanoma. Vienas iš rinkinių sudarytas valdant Ezekijui (745—717 m. p. m. e.), tad galutinis rinkinys negalėjo būti parengtas prieš jo valdymą. Ar paskutinės dvi dalys irgi sudarytos prižiūrint karaliui Ezekijui? Tai paaiškinama Patarlių 31:31 išnašoje (NW): „Kai kuriuose hebrajiškojo teksto variantuose yra trigrama, arba trys raidės, chetas, zainas, kofas (קזח), sudarančios karaliaus Ezekijo parašą jo raštininkų padarytuose dokumentų nuorašuose, tuo patvirtinant, jog darbas baigtas.“

⁶ Hebrajiškose Biblijose Patarlių knyga iš pradžių buvo pavadinta pagal pirmąjį jos žodį mišle, reiškiantį „patarlės“. Žodis mišlé — daugiskaita hebrajiško daiktavardžio mašál, kuris, manoma, kilęs iš šakninio žodžio, reiškiančio „būti panašiam“ arba „būti palyginamam“. Šie terminai taikliai apibūdina knygos turinį, nes patarlės — glausti posakiai, kuriuose paprastai vartojami sugretinimai, arba palyginimai, skirti paskatinti klausytoją mąstyti. Dėl trumpumo patarles nesunku suprasti, jos įdomios, taigi lengvai išmokstamos bei įsimenamos. Posakių esmė ilgam įstringa atmintyje.

⁷ Įdomus ir Patarlių knygos stilius. Ji parašyta eiliuota forma, būdinga hebrajų poezijai. Knygoje daugiausia vartojamas paralelizmas. Čia nėra rimo (garsų sąskambio), tik ritmiškose eilutėse sugretinamos panašios arba priešingos mintys. Būtent minčių ritme ir slypi knygos grožis bei pamokymų galia. Sugretinimas leidžia praplėsti mintį, nuodugniau ją išdėstyti ir perteikti prasmę. Sinonimiško paralelizmo pavyzdžių yra Patarlių 11:25; 16:18 ir 18:15, o dažnesnio priešingo paralelizmo pavyzdžių — Patarlių 10:7, 30; 12:25; 13:25 ir 15:8. Knygos gale — kitoks eilučių stilius (Pat 31:10-31). Paskutinės 22 eilutės sudėtos taip, kad originalo kalba kiekviena jų prasideda iš eilės vis kita hebrajų abėcėlės raide; tai akrostichas, vartojamas ir keliose psalmėse. Dėl savo grožio šis stilius neturi lygių senovės raštijoje.

⁸ Patarlių knygos autentiškumą patvirtina ir tai, kad ja dažnai naudojosi pirmieji krikščionys, formuluodami elgesio taisykles. Jokūbas, matyt, gerai išmanė Patarlių knygą ir duodamas patarimų dėl krikščionių elgesio naudojosi pagrindiniais jos principais. (Palygink Patarlių 14:29; 17:27 su Jokūbo 1:19, 20; Patarlių 3:34 su Jokūbo 4:6; Patarlių 27:1 su Jokūbo 4:13, 14.) Tiesioginių citatų iš Patarlių knygos yra šiose Šventojo Rašto eilutėse: Romiečiams 12:20 — Patarlių 25:21, 22; Hebrajams 12:5, 6 — Patarlių 3:11, 12; 2 Petro 2:22 — Patarlių 26:11.

⁹ Patarlių knyga, be to, derinasi su kitomis Biblijos knygomis ir tai rodo, jog ji priklauso „visam Raštui“. Lyginant ją su Mozės įstatymu, Jėzaus mokymais ir jo mokinių bei apaštalų raštais, matoma stebėtina minčių darna. (Žiūrėk Patarlių 10:16 — 1 Korintiečiams 15:58 ir Galatams 6:8, 9; Patarlių 12:25 — Mato 6:25; Patarlių 20:20 — Išėjimo 20:12 ir Mato 15:4.) Net kai kalbama, pavyzdžiui, apie žemės ruošimą žmonėms gyventi, patarlių mintys sutampa su kitų Biblijos rašytojų mintimis (Pat 3:19, 20; Pr 1:6, 7; Job 38:4-11; Ps 104:5-9).

¹⁰ Kad knyga įkvėpta Dievo, liudija ir jos mokslinis tikslumas medicinos ar sveikatos klausimais. Patarlių 31:4, 5 patvirtina dabartinius mokslo duomenis, kad alkoholis slopina mąstymą. Gydytojai ir dietologai pripažįsta medaus naudą sveikatai, o tai primena patarlę: „Mano vaike, valgyk medaus, nes jis geras“ (Pat 24:13). Šiuolaikiniai žmogaus psichosomatikos stebėjimai Patarlių knygai — ne naujiena. Joje sakoma: „Linksma širdis — geras vaistas“ (17:22; 15:17).

¹¹ Iš tiesų Patarlių knygoje taip išsamiai nušviečiamos visos žmogaus reikmės bei situacijos, kad vienas autoritetingas šaltinis pažymėjo: „Nėra tokios gyvenimo srities, kuriai nebūtų atitinkamo pamokymo, bet kokios gėrio ar blogio apraiškos, kuriai nebūtų deramo paskatinimo ar pataisymo. Žmogaus sąmonė nuolat kreipiama į Dievą, [...] ir visuose savo keliuose žmogus stebimas Kūrėjo ir Teisėjo. [...] Šioje senoje knygoje prieš mūsų akis iškyla visokie žmonės; ir nors aprašyti prieš tris tūkstančius metų, jie tokie tikroviški, tarsi būtų iš mūsų dienų“ (Smito Dictionary of the Bible, 1890, t. III, p. 2616).

KUO VERTINGA

¹⁹ Patarlių knygos tikslą paaiškina įžanginės eilutės: „Kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą, suvoktų prasmingus posakius, pratintųsi išmintingai elgtis, būdami teisūs, teisingi ir dori, kad neišmanėliai būtų pamokyti sumanumo, o jauni žmonės — žinojimo ir apdairumo“ (1:2-4). Todėl knygoje pabrėžiama pažinimo, išminties ir supratimo svarba, — visos tos ypatybės savaip naudingos.

²⁰ 1) Pažinimas būtinas: juk žmogui negerai nieko neišmanyti. Tikro pažinimo įgyti neįmanoma neturint Jehovos baimės, nes ji yra pažinimo pradžia. Pažinimas brangesnis už gryną auksą. Kodėl? Per jį išgelbstimi teisieji, jis sulaiko nuo nuodėmės. Kaipgi svarbu ieškoti ir semtis pažinimo, juk jis neįkainojamas! Tad „palenk ausį ir klausykis išminčių žodžių, dėkis į širdį mano mokymą“ (22:17; 1:7; 8:10; 11:9; 18:15, Brb; 19:2, Brb; 20:15, Brb).

²¹ 2) Išmintis, tai yra gebėjimas teisingai pritaikyti žinias Jehovos šlovei, — „svarbiausia“. Įgyk jos, nes ji ateina iš Kūrėjo. Jehovos baimė ir pažinimas — gyvybę teikiančios išminties pradžia. Tad bijok Dievo, ne žmogaus. Įasmeninta išmintis ragina visus taisyti savo kelius, garsiai šaukia gatvėse. Jehova skatina neišmanėlius ir stokojančiuosius sveikos nuovokos atsiversti ir maitintis išminties duona. Pagarbiai bijodami Jehovos jie bus laimingi, net ir tenkindamiesi mažu. Išminties atlygis didelis, nauda begalinė. Išmintis ir pažinimas — svarbiausios sąlygos ugdytis nuovokai, kuri mus saugos. Išmintis, kaip ir medus, naudinga bei maloni. Ji brangesnė už auksą, gyvybės medis. Išmintis apsaugo gyvybę ir teikia gyvenimą, o neturėdami jos žmonės žūsta (4:7, Brb; 1:7, 20-23; 2:6, 7, 10, 11; 3:13-18, 21-26; 8:1-36; 9:1-6, 10; 10:8; 13:14; 15:16, 24; 16:16, 20-24; 24:13, 14).

²² 3) Be pažinimo ir išminties, labai svarbus supratimas, todėl „įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi“. Supratimas padeda matyti daiktų tarpusavio ryšį; tai įžvalgumas, visada turint mintyse Dievą, nes juk žmogus negali vadovautis savo išmanymu. Jei priešinamės Jehovos valiai, supratimo arba įžvalgumo neįgysime. Jo reikia ieškoti tarsi paslėptų lobių, o tam būtinas pažinimas. Supratingas žmogus, ieškantis pažinimo, gauna atlygį, ir jį lydi išmintis. Jis apsaugomas nuo daugybės spąstų, pavyzdžiui, nuo blogų žmonių, siekiančių apgaule pastūmėti kitus vaikščioti tamsybėse. Kaipgi turime dėkoti Jehovai Dievui — teikiančiam pažinimo, išminties ir supratimo! (4:7; 2:3, 4; 3:5; 15:14; 17:24; 19:8; 21:30)

²³ Patarlių knygoje, be to, gausu išmintingų, Dievo įkvėptų patarimų, padedančių įgyti supratimo ir saugoti širdį, „nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“ (4:23). Pažvelkime, kokių gi išmintingų patarimų čia esama.

²⁴ Skirtumas tarp nedorėlių ir teisiųjų. Nedorėlis bus sugautas savo suktuose keliuose ir turtai jo neišgelbės įniršio dieną. Teisusis yra gyvenimo kelyje ir gaus atlygį nuo Jehovos (2:21 [2:21, 22, Brb]; 10:6, 7, 9, 24, 25, 27-32; 11:3-7, 18-21, 23, 30, 31; 12:2, 3, 7, 28; 13:6, 9; 14:2, 11; 15:3, 8, 29; 29:16).

²⁵ Tyros moralės svarba. Saliamonas ne kartą perspėja sergėtis amoralumo. Svetimautojai užsitrauks bėdą bei negarbę ir jų gėda nebus panaikinta. „Vogtas vanduo“ jaunuoliui atrodo saldus, bet palaidūnė žengia į mirtį ir traukia paskui save neišmanėles aukas. Jehova smerkia tuos, kas puola į amoralumo spąstus (2:16-19; 5:1-23; 6:20-35; 7:4-27; 9:13-18; 22:14; 23:27, 28).

²⁶ Būtina savitvarda. Girtuoklystė ir apsirijimas smerkiami. Visi, trokštantieji Dievo palankumo, valgydami ir gerdami turi laikytis saiko (20:1; 21:17; 23:21, 29-35; 25:16; 31:4, 5). Žmonės, negreiti pykti, turi daug įžvalgumo, jie geresni už karžygį, užkariaujantį miestą (14:17, 29; 15:1, 18; 16:32; 19:11; 25:15, 28; 29:11, 22). Savitvarda būtina, kad išvengtume pavydo, pūdančio kaulus (14:30; 24:1; 27:4; 28:22).

²⁷ Išmintinga ir neišmintinga kalba. Sukta kalba, liežuvautojas, melagingas liudytojas ir klastūnas bus demaskuoti, nes jie — pasibjaurėjimas Jehovai (4:24; 6:16-19; 11:13; 12:17, 22; 14:5, 25; 17:4; 19:5, 9; 20:17; 24:28; 25:18). Gera kalbančios lūpos — gyvybės versmė, o kvailojo burna — jo pražūtis. „Mirtis ir gyvenimas — liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius“ (18:21). Liežuvavimas, apgaulinga kalba, pataikavimas ir neapgalvoti žodžiai smerkiami. Kalbėti tiesą, šlovinti Dievą — štai kur išmintis (10:11, 13, 14; 12:13, 14, 18, 19; 13:3; 14:3; 16:27-30; 17:27, 28; 18:6-8, 20; 26:28; 29:20; 31:26).

²⁸ Išdidumas — kvailystė, nuolankumas — vertybė. Išdidus žmogus pernelyg aukštinasi, ir dėl to pražūsta. Išdidžia širdimi Jehova bjaurisi, o nuolankiesiems duoda išminties, turtų, garbę ir gyvenimą (3:7; 11:2; 12:9; 13:10; 15:33; 16:5, 18, 19; 18:12; 21:4; 22:4; 26:12; 28:25, 26; 29:23).

²⁹ Darbštumas ir tinginystė. Patarlėse daug kartų kalbama apie tingų žmogų. Jam patariama nueiti pas skruzdėlę ir pasimokyti išminties. O darbštus žmogus turės apsčiai duonos! (1:32; 6:6-11; 10:4, 5, 26; 12:24; 13:4; 15:19; 18:9; 19:15, 24; 20:4, 13; 21:25, 26; 22:13; 24:30-34; 26:13-16; 31:24, 25)

³⁰ Tinkama draugija. Kvailystė bendrauti su tais, kurie nebijo Jehovos: su nedorėliais, paikais, ūmaus būdo žmonėmis, su apkalbėtojais arba besočiais. Bendrauk su išmintingais ir tapsi išmintingesnis (1:10-19; 4:14-19; 13:20; 14:7; 20:19; 22:24, 25; 28:7, NW).

³¹ Drausmė ir pataisymas. „Ką myli, tą Viešpats sudraudžia“, ir tie, kas paiso pamokymo, įgyja garbę ir gyvenimą. O kas neklauso įspėjimo, patirs gėdą (3:11, 12; 10:17; 12:1; 13:18; 15:5, 31-33; 17:10; 19:25; 29:1).

³² Kaip būti gera žmona. Patarlėse ne kartą perspėjama, kad žmona nebūtų vaidinga ir nedarytų vyrui gėdos. Protinga, sumani ir dievobaiminga žmona kalba išmintingai, o ant jos liežuvio — malonus pamokymas; kas randa tokią žmoną, gauna malonę iš Jehovos (12:4; 18:22; 19:13, 14; 21:9, 19; 27:15, 16; 31:10-31).

³³ Vaikų auklėjimas. Nuolat mokykite vaikus Dievo įsakymų, kad jų neužmirštų. Nuo kūdikystės auklėkite juos Jehovos pamokymais. Prireikus negailėkite rykštės; rykštė ir pabarimas duoda išminties. Tėvai, mokantys savo atžalas paklusti Dievui, turės išmintingus vaikus, teikiančius jiems džiaugsmo (4:1-9; 13:24; 17:21; 22:6, 15; 23:13, 14, 22, 24, 25; 29:15, 17).

³⁴ Atsakomybė padėti kitiems. Ši pareiga ne sykį pabrėžiama Patarlių knygoje. Išmintingas žmogus turi skleisti pažinimą kitų labui. Jis turi būti dosnus vargšams, nes taip skolina Jehovai, kuris už tai atlygins (11:24-26; 15:7; 19:17; 24:11, 12; 28:27).

³⁵ Pasitikėjimas Jehova. Patarlėse atskleidžiama mūsų problemų esmė ir patariama visiškai pasitikėti Dievu — pripažinti jį visur, kad ir ką darytume. Žmogus kuria savo planus, bet jo žingsnius turi nukreipti Jehova. Jehovos vardas — tvirtas bokštas; teisieji bėga į jį ir yra saugūs. Pasikliauk Jehova ir ieškok vadovavimo jo Žodyje (3:1, 5, 6; 16:1-9; 18:10; 20:22; 28:25, 26; 30:5, 6).

³⁶ Kokia gi naudinga Patarlių knyga mokyti bei drausminti save ir kitus! Čia, regis, paliesti visi žmonių tarpusavio santykių aspektai. Gal koks Dievo garbintojas atsiskiria nuo savo bendratikių? (18:1, Brb) Gal koks aukštos padėties asmuo sprendžia reikalą neišklausęs abiejų pusių? (18:17) Gal kas pavojingai pokštauja? (26:18, 19) O gal kas linkęs būti šališkas? (28:21) Krautuvininkui, sėdinčiam savo krautuvėlėje, lauką dirbančiam ūkininkui, vyrui, žmonai ir vaikams — visiems čia yra naudingų pamokymų. Tėvams patariama saugoti vaikus nuo klystkelių. Išmintingieji gali pamokyti nepatyrusiuosius. Patarlių knyga naudinga visiems; jos pamokymai bei patarimai nesensta. Pasak amerikiečių pedagogo Viljamo Lajono Felpso, „Patarlių knyga mažiau pasenusi už šio ryto laikraštį“.a Ji šiuolaikiška, praktiška ir naudinga mokyti, nes įkvėpta Dievo.

³⁷ Patarlės, kurių daugumą sudėjo Saliamonas, naudingos taisyti ir kreipia žmones prie Visagalio Dievo. Taip darė ir Jėzus Kristus, Mato 12:42 pavadintas „daugiau negu Saliamonu“.

³⁸ Kokie esame dėkingi, kad tą išmintingiausią asmenybę Jehova pasirinko Karalystės Sėkla! Jo sostas „bus grįstas teisumu“, o taikaus valdymo šlovė nepalyginamai didesnė už Saliamono. Apie tą Karalystės valdžią bus sakoma: „Gerumas ir ištikimybė apsaugo karalių, o jo sostas palaikomas teisumo.“ Todėl ši teisinga valdžia bus amžina, kaip ir skaitome Patarlių knygoje: „Jei karalius sąžiningai teisia beturčius, jo sostas bus amžinai tvirtas.“ Taigi kaip džiugu suvokti, kad Patarlės ne tik nušviečia mums kelią į pažinimą, išmintį, supratimą ir amžinąjį gyvenimą, bet, svarbiausia, išaukština Jehovą, teikiantį tikrosios išminties per Karalystės Paveldėtoją Jėzų Kristų. Patarlės padeda geriau suprasti Dievo Karalystę ir jos teisingus principus (Pat 25:5; 16:12; 20:28; 29:14).

[Išnaša]