Biblijos knyga Nr. 47: 2 Korintiečiams
Rašytojas: Paulius
Parašymo vieta: Makedonija
Baigta rašyti: apie 55 m. e. m.
BUVO tikriausiai 55 m. e. m. vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo. Dar kai kurie dalykai Korinto krikščionių bendruomenėje kėlė apaštalui Pauliui nerimą. Po to, kai buvo parašytas pirmas laiškas, praėjo nedaug mėnesių. Per tą laiką Titas buvo išsiųstas į Korintą padėti organizuoti rinkliavą Judėjos šventiesiems ir, galimas dalykas, sužinoti, kaip korintiečiai atsiliepė į pirmą laišką (2 Kor 8:1-6; 2:13). Kokia buvo jų reakcija? Kaip paguodė Paulių žinia, kad laiškas paskatino juos liūdėti ir atgailauti! Titas grįžo pas Paulių į Makedoniją su šia gera naujiena, ir apaštalo širdis persipildė meilės brangiems Korinto bendratikiams (7:5-7; 6:11).
2 Tad Paulius korintiečiams parašė vėl. Nuoširdus ir įtaigus antras laiškas parašytas iš Makedonijos ir pristatytas greičiausiai per Titą (9:2, 4; 8:16-18, 22-24). Viena, kas rūpėjo Pauliui, — tarp korintiečių atsiradę „antapaštaliai“, jo dar pavadinti „netikrais apaštalais, klastingais darbininkais“ (11:5, 13, 14). Palyginti jaunos bendruomenės dvasingumui grėsė pavojus, buvo žlugdomas Pauliaus autoritetas. Tad antras laiškas į Korintą buvo kaip tik laiku.
3 Įsidėmėtini Pauliaus žodžiai: „Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus“ (2 Kor 12:14; 13:1). Jis buvo numatęs aplankyti juos antrąkart, kai rašė pirmą laišką, bet, nors buvo pasiruošęs, troškimo „pakartotinai [suteikti jiems] malonę“ neįgyvendino (1 Kor 16:5; 2 Kor 1:15). Iš tikrųjų iki tol Paulius Korinte buvo lankęsis tik sykį ir praleidęs ten 18 mėnesių, 50—52 m. e. m., kai tame mieste kūrėsi krikščionių bendruomenė (Apd 18:1-18). Tačiau vėliau Pauliaus troškimas vėl aplankyti Korintą išsipildė. Tris mėnesius išbuvęs Graikijoje, tikriausiai 56 m. e. m., bent dalį to laiko jis prabuvo Korinte, ir iš čia parašė Laišką romiečiams (Rom 16:1, 23; 1 Kor 1:14).
4 Pirmas ir Antras laiškas korintiečiams bei kiti Pauliaus laiškai visada buvo laikomi neabejotina Biblijos kanono dalimi. Mes ir vėl galime pažvelgti, kas vyko Korinto bendruomenėje, ir semtis naudos iš įkvėptų Pauliaus žodžių, skirtų pamokyti jiems, taip pat ir mums.
KUO VERTINGA
18 Kaip mus įkvepia ir padrąsina Pauliaus dėkingumas už krikščionišką tarnystę, ką matome iš Antro laiško korintiečiams! Vertinkime ją, kaip ir Paulius. Žmogus, Dievo laikomas tinkamu, neprekiauja Jo Žodžiu, o tarnauja iš tikros širdies. Krikščionį pristato ne koks nors lydimasis laiškas, o tarnybos vaisiai. Tačiau, nors mūsų tarnyba yra garbinga, ji neduoda pagrindo pūstis. Netobuli Dievo tarnai šitą lobį nešiojasi moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta jėgos apstybė iš Dievo. Taigi priimti garbingą užduotį būti Dievo tarnais reikia nuolankumo. Ir koks Dievas maloningas, kad leidžia mums ‘Kristaus vietoj eiti pasiuntinių pareigas’! Todėl Pauliaus raginimas ‘neimti Dievo malonės veltui’ labai tinkamas (2:14-17; 3:1-5; 4:7; 5:18-20; 6:1).
19 Paulius išties paliko krikščionims puikų sektiną pavyzdį. Viena, jis vertino Dievo įkvėptus Hebrajiškuosius raštus, juos tyrinėjo, ne kartą iš jų citavo, jais rėmėsi ir taikė (2 Kor 6:2, 16-18; 7:1; 8:15; 9:9; 13:1; Iz 49:8; Kun 26:12; Iz 52:11; Ez 20:41; 2 Sam 7:14; Oz 2:1 [1:10, Brb]). Kaip prižiūrėtojas jis labai rūpinosi kaimene, dėl to pasakė: „Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu.“ Paulius aukojosi dėl bendratikių ir tai aiškiai atsispindi jo laiške (2 Kor 12:15; 6:3-10). Jis nenuilsdamas Korinto bendruomenės narius mokė, ragino, auklėjo teisumui. Aiškiai perspėjo korintiečius neturėti nieko bendra su tamsos darbais: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais.“ Su meile jais rūpindamasis, baiminosi, kad kas nesugadintų jų minčių, „kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą“. Dėl to iš širdies juos ragino: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ Skatino juos būti dosnius, sakydamas, jog „Dievas myli linksmą davėją“, ir pats dėkojo Dievui už jo neapsakomą dovaną. Korinto krikščionys buvo tarsi laiškas, įrašytas Pauliaus širdies plokštėje; nepaliaujamai tarnaudamas korintiečių labui jis pasirodė esąs uolus, budrus prižiūrėtojas. Koks puikus pavyzdys mums! (6:14; 11:3; 13:5; 9:7, 15; 3:2)
20 Apaštalas Paulius kreipia mūsų mintis tinkama linkme ragindamas užklupus bėdoms stiprybės semtis iš „gailestingumo Tėvo ir visokios paguodos Dievo“. Jis „guodžia mus kiekviename sielvarte“, kad galėtume ištverti ir būti išgelbėti gyventi naujajame pasaulyje. Paulius kalba ir apie džiugią viltį turėti „Dievo pastatą, ne rankomis statytus amžinuosius namus danguje“, taip pat priduria: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Antras laiškas korintiečiams išties duoda tvirtą garantiją tiems, kurie, kaip ir Paulius, gaus paveldą dangaus Karalystėje (1:3, 4; 5:1, 17).