Biblijos knyga Nr. 55: 2 Timotiejui

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 65 m. e. m.

PAULIUS vėl kalinamas Romoje. Tačiau šio, antro, įkalinimo aplinkybės daug skaudesnės nei pirmojo. Eina maždaug 65 m. e. m. Prieš metus, 64 m. e. m. liepą, Romą nusiaubė didžiulis gaisras, per kurį labai nukentėjo 10 iš 14 miesto rajonų. Pasak romėnų istoriko Tacito, imperatoriaus Nerono pastangos „neužgniaužė negarbingų gandų, jog gaisras kilo [jam] liepus. Kad paskalos nurimtų, Neronas apšaukė kaltininkais ir įsakė įmantriausiai kankinti tuos, kurių liaudis nekentė [...] ir vadino krikščionimis. [...] Begalinė daugybė [apkaltinti] ne tiek padegimu, kiek neapykanta žmonių giminei. Jų mirtį lydėjo patyčios: apmautus žvėrių kailiais užsiundydavo šunimis, prikaldavo prie kryžiaus ir uždegdavo. Dienai baigiantis, jie liepsnodavo tarsi naktiniai žibintai. Tam reginiui Neronas paskyrė savo sodus. [...] Žmonės pradėjo jų gailėtis, nes tų kankynių buvo griebiamasi ne visuomenės labui, o tik dėl vieno Nerono kraugerystės“.a

² Tikriausiai apie tą laiką, kai kilo toks negailestingas persekiojimas, Paulius vėl įkalinamas Romoje, šįkart jau pančiais surakintas. Apaštalas nebesitikėjo būti paleistas, tik laukė galutinio nuosprendžio paskelbimo ir įvykdymo. Lankančių jį sumažėjo. Ir tai suprantama, juk kiekvienas, atvirai prisipažinęs esąs krikščionis, rizikavo būti suimtas ir nubaustas kankinio mirtimi. Todėl savo laiške Paulius su dėkingumu paminėjo vieną lankytoją iš Efezo: „Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių, bet, atvykęs į Romą, rūpestingai ieškojo manęs ir surado“ (2 Tim 1:16, 17). Rašydamas gresiant mirčiai, Paulius vadina save „Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalu pagal gyvenimo Kristuje Jėzuje pažadą“ (1:1). Jis žinojo, kad ateityje jo laukia gyvenimas drauge su Kristumi. Paulius buvo skelbęs daugelyje pagrindinių tuometinio pasaulio miestų — nuo Jeruzalės iki Romos, o galbūt net Ispanijoje (Rom 15:24, 28). Jis baigė bėgimą ištikimas Dievui (2 Tim 4:6-8).

³ Laišką Paulius, matyt, parašė apie 65 m. e. m., prieš pat mirtį. Timotiejus, jo paprašytas pasilikti Efeze, tikriausiai tebebuvo ten (1 Tim 1:3). Dabar du kartus Paulius ragina Timotiejų veikiai atvykti, prašo atsivesti Morkų ir atgabenti apsiaustą, paliktą Troadėje, bei ritinius (2 Tim 4:9, 11, 13, 21). Parašytas tokiu sunkiu metu, laiškas labai padrąsino Timotiejų ir iki šiol drąsina visus ištikimus krikščionis.

⁴ Antras laiškas Timotiejui autentiškas ir kanoniškas dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Pirmas. Jį pripažino bei juo naudojosi ankstyvieji rašytojai ir komentatoriai, tarp jų Polikarpas, gyvenęs II m. e. amžiuje.

KUO VERTINGA

¹⁰ „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas.“ Kuo? Antrame Timotiejui Paulius atsako: „Mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (3:16, 17). Taigi šiame laiške pabrėžiama, kad Raštas naudingas „mokyti“. Visi mylintieji teisingumą nori laikytis išmintingų laiško patarimų ir stengtis tapti Žodžio mokytojais bei Dievui tinkamais darbininkais, „be iškraipymų skelbiančiais tiesos žodį“. Kaip Timotiejaus dienomis Efeze, taip ir dabartiniais laikais yra žmonių, užsiimančių „kvailais ir nemokšiškais ginčais [„klausinėjimais“, NW]“, „nuolat besimokančių ir vis nesugebančių pažinti tiesos“. Tokie atmeta „sveiką mokslą“ ir rodo palankumą mokytojams, kurie pataikauja jų ausims, kalbėdami tai, ką šie nori girdėti (2:15, 23; 3:7; 4:3, 4). Kad išvengtume žalingos pasaulio įtakos, turime ‘laikyti sau taisykle sveikus pamokymus’ su tikėjimu ir meile. Be to, labai reikia daugiau tokių, kurie ‘sugebėtų ir kitus mokyti’ tiek bendruomenėje, tiek kitur, koks buvo „Dievo žmogus“ Timotiejus. Laimingi tie, kas imasi šios atsakomybės, ‘stengdamiesi pamokyti švelniai’, ir skelbia žodį ‘su didžiu kantrumu ir kaip išmanydami [‘taikydami mokymo meną’, NW]’ (1:13; 2:2, 24, 25; 4:2).

¹¹ Anot Pauliaus, Timotiejus žinojo šventuosius raštus „nuo kūdikystės“, nes jį su meile mokė Loidė ir Eunikė. Žodžiai „nuo kūdikystės“ taip pat reiškia, jog būtent tada laikas pradėti vaikus mokyti Biblijos. O jeigu iš pradžių degęs uolumas vėliau pradeda blėsti? Paulius pataria atgaivinti tą ugnelę „galybės, meilės ir savitvardos dvasia“, kad tikėjimas išliktų neveidmainiškas. Jis sako, jog „paskutinėmis dienomis“ bus sunkūs laikai, nes įsigalės nusikalstamumas ir paplis klaidingi mokymai. Štai kodėl taip svarbu, kad visi, o ypač jaunuoliai, ‘būtų budrūs visais atžvilgiais ir iki galo atliktų savo tarnystę’ (3:15, NW; 1:5-7; 3:1-5; 4:5, NW).

¹² Dėl apdovanojimo verta grumtis (2:3-7). Turėdamas tai omenyje, Paulius atkreipia dėmesį į Sėklą: ‘Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama Evangelijoje.’ Jis puoselėjo viltį likti drauge su ta Sėkla. Paskui Paulius kalba apie artėjančią mirties bausmę džiugesio kupinais žodžiais: „Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, — ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą“ (2:8; 4:8, Brb). Laimingi visi, kurie prisimindami ilgametę ištikimą tarnystę gali pasakyti tą patį. Tačiau reikia tarnauti ištikimai dabar, su meile dėl Jėzaus Kristaus pasirodymo ir su tokiu pasitikėjimu kaip Paulius, kai rašė: „Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės savo dangaus karalystei. Jam garbė per amžių amžius! Amen“ (4:18).

[Išnaša]