Biblijos knyga Nr. 62: 1 Jono

Rašytojas: apaštalas Jonas

Parašymo vieta: Efezas ar netoli jo

Baigta rašyti: apie 98 m. e. m.

JONAS, mylimas Jėzaus Kristaus apaštalas, labai brangino teisingumą. Tai jam padėjo aiškiai suprasti Jėzaus mintis. Dėl to nenuostabu, kad jo raštuose dominuoja meilės tema. Tačiau Jonas nebuvo sentimentalus žmogus, priešingai, Jėzus net pavadino jį ‘griaustinio vaiku [Boanerges]’ (Mk 3:17). Tris savo laiškus jis parašė norėdamas apginti tiesą ir teisingumą, nes jau buvo pradėjusi reikštis atskalūnybė, apie kurią pranašavo apaštalas Paulius. Visi trys Jono laiškai pasirodė išties aktualūs; jie stiprino pirmuosius krikščionis atsilaikyti prieš „piktojo“ kėslus (2 Tes 2:3, 4; 1 Jn 2:13, 14; 5:18, 19).

² Sprendžiant iš turinio, šie laiškai priklauso gerokai vėlesniam laikotarpiui nei Mato ir Morkaus evangelijos, taip pat — vėlesniam nei misionieriški laiškai, parašyti Petro ir Pauliaus. Laikai pasikeitė. Nėra jokių užuominų į judaizmą, kėlusį didelį pavojų bendruomenėms, kai jos dar tik kūrėsi; regis, nėra ir nė vienos tiesioginės citatos iš Hebrajiškųjų raštų. Kita vertus, Jonas kalba, kad atėjo „valanda paskutinė“ ir kad pasirodė „daug antikristų“ (1 Jn 2:18). Jis kreipiasi į skaitytojus „mano vaikeliai“, o save vadina „vyresniuoju“ (1 Jn 2:1, 12, 13, 18, 28; 3:7, 18; 4:4; 5:21; 2 Jn 1; 3 Jn 1). Iš viso to galima daryti išvadą, jog trijų jo laiškų parašymo data vėlesnė. Be to, 1 Jono 1:3, 4, regis, leidžia tvirtinti, kad Jono evangelija buvo parašyta maždaug tuo pačiu metu. Manoma, jog tris laiškus Jonas užbaigė apie 98 m. e. m., prieš pat savo mirtį, ir kad jie rašyti netoli Efezo.

³ Kad Jono pirmą laišką tikrai parašė apaštalas Jonas, rodo laiško panašumas su ketvirtąja Evangelija, kurios autorius neabejotinai jis. Štai laiško pradžioje jis sako savo akimis regėjęs „gyvenimo Žodį [...], amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums“; labai panašiais žodžiais prasideda ir Jono evangelija. Laiško autentiškumą patvirtina Muratorio fragmentas, taip pat ankstyvieji rašytojai Irenėjas, Polikarpas ir Papijas (visi iš II m. e. amžiaus).a Pasak Eusebijo (apie 260—342 m. e. m.), dėl Jono pirmo laiško autentiškumo niekada nebuvo abejojama.b Tačiau pažymėtina, jog kai kuriuose senesniuose vertimuose 5 skyriaus 7 eilutės pabaigoje ir 8 eilutės pradžioje įterpti tokie žodžiai: „danguje — Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena. Ir yra trys liudytojai žemėje“ (Brb). Bet jų nėra nė viename iš ankstyvųjų graikiškų rankraščių, tad greičiausiai jie buvo pridėti Trejybės doktrinai paremti. Daugumoje šiuolaikinių vertimų, tiek katalikų, tiek protestantų, šių žodžių pagrindiniame tekste nėra (1 Jn 1:1, 2).c

⁴ Jonas rašo savo „mylimiesiems“, „vaikeliams“, norėdamas apsaugoti nuo klaidingų mokymų, kuriuos skleidžia „daug antikristų“, išėjusių iš jų ir mėginančių atitraukti juos nuo tiesos (2:7, 18). Tie atskalūniški antikristai galbūt buvo paveikti graikų filosofijos, įskaitant ankstyvąjį gnosticizmą, kurio sekėjai tvirtino gaunantys iš Dievo ypatingą, mistinį pažinimą.d Tvirtai stodamas prieš atskalūnybę, Jonas išsamiai nagrinėja tris temas: nuodėmė, meilė ir antikristas. Jo paaiškinimai apie nuodėmę ir ginant išperkamąją Jėzaus auką už nuodėmes, leidžia suprasti, jog tie antikristai veidmainiškai teigė, kad yra be nuodėmės ir jiems nereikia Jėzaus išpirkos. Girdamiesi tokiu egocentrišku „pažinimu“ jie pasidarė savanaudžiai, be meilės, ir Jonas tai viešai atskleidžia nuolat pabrėždamas tikrą krikščionišką meilę. Negana to, jis aiškiai demaskuoja klaidingą jų mokymą, dėstydamas, kad Jėzus yra Kristus, kad prieš ateidamas į žemę jis gyveno danguje, kad pasirodė kūne kaip Dievo Sūnus, tikinčiųjų Gelbėtojas (1:7-10; 2:1, 2; 4:16-21; 2:22 (Brb); 1:1, 2; 4:2, 3, 14, 15). Tuos netikrus mokytojus Jonas atvirai įvardija „antikristais“ ir įvairiai parodo, kaip atpažinti Dievo vaikus ir Velnio vaikus (2:18, 22; 4:3).

⁵ Kadangi laiške neminima jokia konkreti bendruomenė, matyt, jis buvo skirtas visai krikščionių brolijai. Tai galima suprasti ir iš to, kad pradžioje nėra įprasto sveikinimo nei pabaigos žodžių. Kai kas netgi pavadino jį trumpu traktatu, o ne laišku. Kreipimosi forma „jūs“ per visą laišką rodo, jog rašytojas savo mintis skyrė ne atskiram asmeniui, o žmonių grupei.

KUO VERTINGA

¹¹ Kaip I m. e. amžiaus pabaigoje, taip ir šiais laikais, yra „daug antikristų“, dėl kurių tikruosius krikščionis būtina perspėti. Šie turi tvirtai laikytis ‘žinios, kurią girdėjo nuo pradžios: turime mylėti vieni kitus’, pasilikti vienybėje su Dievu bei tikruoju mokymu ir su pasitikėjimu daryti teisybę (2:18; 3:11; 2:27-29). Labai svarbus taip pat perspėjimas dėl „kūno geismo, akių geismo ir didžiavimosi pragyvenimo ištekliais“ (Jr): tos blogybės užvaldžiusios daugumą vadinamųjų krikščionių. Tikrieji krikščionys vengs pasaulio ir jo geismų, žinodami, kad „kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“. Kaipgi naudinga šiame kūno troškimų, sektantizmo ir neapykantos amžiuje tyrinėti įkvėptus Raštus, suvokti iš jų Dievo valią ir ją vykdyti! (2:15-17)

¹² Mūsų labui Jono pirmame laiške išryškinti kontrastai tarp šviesos, išeinančios iš Tėvo, — ir tiesą griaunančios tamsos iš piktojo; tarp gyvybę teikiančių Dievo mokymų — ir antikristo klaidinančių melagysčių; tarp meilės, klestinčios visoje bendruomenėje, kuri gyvena vienybėje su Tėvu ir Sūnumi, — ir nuožmios, kaip Kaino, neapykantos, kuria persisunkę ‘išėjusieji iš mūsų, [nes] turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai’ (2:19; 1:5-7; 2:8-11, 22-25; 3:23, 24, 11, 12). Jeigu tai suprantame, turėtume karštai trokšti ‘nugalėti pasaulį’. O kaip? Tvirtu tikėjimu ir meile Dievui — vykdydami jo įsakymus (5:3, 4).

¹³ „Dievo meilė“, ši įkvepianti jėga, nuostabiai pabrėžta visame laiške! 2 skyriuje parodomas akivaizdus kontrastas tarp meilės pasauliui ir meilės Tėvui. Paskui sakoma, kad „Dievas yra meilė“ (4:8, 16). Kaip akivaizdžiai ji rodoma! Jos didybė pasireiškė tuo, kad Tėvas atsiuntė savo „Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (4:14). Tai turėtų sužadinti mūsų širdyse dėkingumą ir stiprią meilę Dievui, laikantis apaštalo žodžių: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (4:19). Mūsų meilė turėtų būti tokia kaip Tėvo ir Sūnaus — rodoma darbais, pasiaukojama. Jėzus už mus paguldė savo gyvybę, taigi „ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ — atrakinti jiems savo širdį, mylėti ne vien žodžiu, bet „darbu ir tiesa“ (3:16-18). Iš Jono laiško akivaizdu, kad būtent tokia meilė, drauge su tikruoju Dievo pažinimu, tvirtai sujungia žmones, kurie nenustoja vaikščioti su Dievu ir yra vienybėje su Tėvu ir Sūnumi (2:5, 6). Tiems Karalystės paveldėtojams, suvienytiems meilės saitais, Jonas sako: „Ir mes esame viena su tikruoju Dievu per jo Sūnų Jėzų Kristų. Jis — tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas“ (5:20, NW).

[Išnašos]