Kodėl dera gerbti pavaldumo principą

PAKLUSTI visatos Valdovui Jehovai yra būtina, antraip negalėtume organizuotai vykdyti jo valios. Dera paklusti ir jo Sūnui, krikščionių bendruomenės vadovui. Ir apskritai privalu gerbti pavaldumo principą visose gyvenimo srityse, jis nustatytas mūsų pačių labui.

² Pavaldumo teisėtai valdžiai principas žmones saisto jau nuo Edeno laikų. Juo pagrįsti Dievo įsakymai, užrašyti Pradžios 1:28 ir 2:16, 17. Gyvūnai buvo pavesti žmonių valdžiai, o Adomas su Ieva savo ruožtu privalėjo paklusti Dievo priesakams. Tai būtų laidavę taiką ir tvarką. Tą patį principą pabrėžė ir apaštalas Paulius. 1 Korintiečiams 11:3 jis rašė: „Noriu, kad žinotumėte: kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas.“ Vadinasi, visi, išskyrus Jehovą, yra kam nors pavaldūs.

³ Šiandien dauguma žmonių valdžios negerbia, o kai kurie išvis jos neklauso. Tokią dvasią parodė jau pirmoji žmonių pora – jiedu paniekino aukščiausiąją Dievo valdžią (Pr 3:4, 5). Bet taip pasielgę jie neįgijo daugiau laisvės. Kaip tik priešingai – buvo pavergti maištingo angelo Šėtono ir tapo Dievui svetimi (Kol 1:21). Panašiai ir dabar diduma žmonijos yra piktojo valdžioje (1 Jn 5:19).

⁴ Sužinoję Dievo Žodyje atskleistą tiesą, pradėjome ja vadovautis ir taip iš Šėtono gniaužtų išsilaisvinome. Mūsų pasiaukojimo įžadas ir krikštas liudija, kad laikome Jehovą savo Aukščiausiuoju Valdovu. Kaip ir karalius Dovydas, suprantame, kad jis yra „galva viršum visko“ (1 Met 29:11). Nuolankiai pripažįstame: „Jehova yra Dievas. Tai jis mus sukūrė, mes esame jo. Mes – jo tauta ir jo ganyklos avys“ (Ps 100:3). Jehova yra visa ko Kūrėjas, jis neapsakomai didis, todėl privalu jam besąlygiškai paklusti (Apr 4:11). Esame tikrojo Dievo tarnai, todėl sekame Jėzumi Kristumi, parodžiusiu tobulą klusnumo Jehovai pavyzdį.

⁵ Ko Jėzus, kentėdamas žemėje, išmoko? Hebrajams 5:8 rašoma: „Nors buvo Dievo Sūnus, per kentėjimus mokėsi klusnumo.“ Jėzus liko ištikimas savo dangiškajam Tėvui net sunkiausiomis aplinkybėmis. Nė menkiausio dalyko jis nedarė savavališkai, nekalbėjo iš savęs ir nesiekė sau šlovės (Jn 5:19, 30; 6:38; 7:16–18). Jėzus su džiaugsmu vykdė Tėvo valią, nors dėl to užsitraukė priešininkų neapykantą ir patyrė persekiojimus (Jn 15:20). Jis „nusižemino ir buvo Dievui klusnus iki pat mirties, iki mirties ant kančių stulpo“. Tokiu klusnumu Jėzus pasiekė daug gera: žmonėms atvėrė kelią į amžiną išgelbėjimą ir pašlovino savo Tėvą. Ir jam pačiam danguje buvo suteikta aukšta padėtis (Fil 2:5–11; Hbr 5:9).

⁶ Kitaip nei pasaulio žmonės, mes klausome Jehovos ir vykdome jo valią, todėl išvengiame daugelio rūpesčių ir nusivylimų. Šėtonas vis ieško būdų, kaip mus pražudyti. Kad taip nenutiktų, turime jam priešintis ir nuolankiai klausyti Jehovos (Mt 6:10, 13; 1 Pt 5:6–9).

⁷ Mes pripažįstame, kad krikščionių bendruomenei vadovauja Jėzus Kristus ir kad tam tikrus įgaliojimus jis yra suteikęs „ištikimam ir nuovokiam vergui“. Tai matoma, pavyzdžiui, iš mūsų požiūrio į bendratikius ir elgesio su jais. Paklusti Dievo nustatytai tvarkai stengiamės visose krikščioniškos veiklos srityse – darbuojamės evangelizacijoje, lankome sueigas ir aktyviai jose dalyvaujame, klausome vyresniųjų, laikomės organizacijos nurodymų (Mt 24:45–47; 28:19, 20; Hbr 10:24, 25; 13:7, 17).

⁸ Mūsų klusnumas Dievui laiduoja bendruomenėje santarvę ir tvarką, joje jaučiamės saugūs. Savo krikščionišku elgesiu liudijame apie įstabias paties Dievo savybes (1 Kor 14:33, 40). Matydami, kaip darniai darbuojasi visa Jehovos organizacija, jaučiamės nelyginant karalius Dovydas. Nusakęs, kaip Jehovos garbintojai skiriasi nuo jam netarnaujančių žmonių, Dovydas sušuko: „Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova!“ (Ps 144:15).

⁹ Šeimoje irgi galioja pavaldumo principas. Biblijoje rašoma, kad moteris yra pavaldi vyrui, lygiai kaip vyras pavaldus Kristui, o Kristus – Dievui (1 Kor 11:3). Taigi žmona turi būti klusni šeimos galvai, vaikai – abiem tėvams (Ef 5:22–24; 6:1). Jeigu visi šio principo paiso, šeimoje vyrauja santaika.

¹⁰ Vyras privalo sekti Kristumi ir saviesiems vadovauti su meile (Ef 5:25–29). Jeigu jis neviešpatauja ir sykiu šeimos galvos pareigas atlieka rūpestingai, žmona ir vaikai jam noriai paklūsta. Žmona turi būti vyro padėjėja (Pr 2:18). Savo sutuoktinį palaikydama, elgdamasi pagarbiai ir kantriai, ji laimi jo palankumą ir teikia garbę Dievui (1 Pt 3:1–4). Jei abu sutuoktiniai paiso pavaldumo principo, klausyti Dievo išmoksta ir jų vaikai.

¹¹ Kaip krikščionims prisakyta, esame klusnūs ir žmonių valdžioms, nes jos „pagal Dievo sutvarkymą užima joms skirtą padėtį“ (Rom 13:1–7). Stengiamės būti pareigingi piliečiai, mokame privalomus mokesčius. Šitaip vykdome Jėzaus nurodymą: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22:21). Darbuodamiesi mums paskirtoje teritorijoje laikomės šalyje galiojančių asmens duomenų apsaugos įstatymų. Kadangi valdžiai paklūstame (išskyrus reikalavimus, prieštaraujančius Jehovos nustatytiems principams), paprastai ji netrukdo mums atlikti savo tarnybos (Mk 13:10; Apd 5:29).

¹² Pavaldumo principo laikomės visose gyvenimo srityse. Tikėjimo akimis jau regime dieną, kai Dievui bus klusni visa žmonija (1 Kor 15:27, 28). Kiekvienas, kas pripažįsta Jehovos viešpatystę ir nuoširdžiai jam paklūsta, bus laiminamas ištisą amžinybę.