Išmintingai elkitės pasaulio atžvilgiu
„Būkite protingi su mums svetimais žmonėmis“ (KOLOSIEČIAMS 4:5).
1. Su kuo susidūrė pirmieji krikščionys ir kokį patarimą Paulius davė susirinkimui Kolosuose?
PIRMIEJI krikščionys, gyvenę romėnų miestuose, nuolat susidurdavo su stabmeldyste, amoralių malonumų siekiu, pagoniškais ritualais ir papročiais. Tie, kurie gyveno Kolosuose, mieste, esančiame Mažosios Azijos vakarinės dalies centre, be abejo, susidurdavo su deivės-motinos garbinimu ir vietinių frygiečių spiritizmu, graikų atkilėlių pagoniška filosofija ir žydų kolonijos judaizmu. Apaštalas Paulius patarė krikščionių susirinkimui ‛būti protingiems’ [„išmintingai elgtis“, NTP] su tokiais ‛svetimaisiais’ (Kolosiečiams 4:5).
2. Kodėl šiandien Jehovos Liudytojams reikia išmintingai elgtis su svetimaisiais?
2 Šiandien Jehovos Liudytojai susiduria su panašiais klaidingais įpročiais ir net su dar blogesniais. Todėl jie taip pat turi būti išmintingi bendraudami su svetimaisiais — tais, kurie nepriklauso tikrųjų krikščionių susirinkimui. Daugelis žmonių, priklausančių religinėms ir politinėms organizacijoms, ir taip pat masinės informacijos priemonių darbuotojų yra priešiški jiems. Kai kurie iš jų tiesioginiais išpuoliais arba dažniau šmeižikiškais prasimanymais bando suteršti Jehovos Liudytojų reputaciją ir sudaryti išankstinę nepalankią nuomonę apie juos. Kaip kad pirmieji krikščionys buvo neteisingai laikomi fanatiška ir net pavojinga „sekta“, Jehovos Liudytojai šiandieną dažnai yra nepalankios nuomonės ir klaidingo supratimo taikiniu (Apaštalų darbai 24:14; 1 Petro 4:4).
Įveikti nepalankią nuomonę
3, 4. a) Kodėl pasaulis niekad nemylės tikrųjų krikščionių, tačiau ką turime stengtis daryti? b) Ką viena rašytoja pareiškė apie nacistų koncentracijos stovykloje buvusius Jehovos Liudytojus?
3 Tikrieji krikščionys nesitiki, kad juos mylės pasaulis kuris, pagal apaštalą Joną, yra „piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Tačiau Biblija skatina krikščionis laimėti žmones Jehovai ir jo švariam garbinimui. Tai mes atliekame tiesiogiai liudydami ir taip pat gerai elgdamiesi. Apaštalas Petras rašė: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (1 Petro 2:12).
4 Silvija Salvesen savo knygoje „Atleisk, bet neužmiršk“ (anglų k.) pasakoja apie Liudytojas, su kuriomis buvo drauge nacistų koncentracijos stovykloje: „Dvi iš jų, Ketė ir Margarita, ir daugelis kitų labai man padėjo ne tik savo tikėjimu, bet ir praktiškai. Jos parūpino pirmus švarius skudurus mūsų žaizdoms... Trumpai tariant, mes buvome tarp žmonių, kurie troško mums gero ir savo veiksmais rodė draugiškus jausmus.“ Koks puikus „svetimųjų“ liudijimas!
5, 6. a) Kokį darbą Kristus vykdo šiuo metu ir ko mes neturime pamiršti? b) Koks turi būti mūsų požiūris į pasaulio žmones ir kodėl?
5 Išmintingai elgdamiesi su svetimaisiais mes galime daug padaryti, kad sugriautume išankstinę nepalankią nuomonę. Tiesa, mes gyvename tokiu laiku, kai mūsų viešpataujantis Karalius, Jėzus Kristus, atskiria iš tautų žmones „kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“ (Mato 25:32). Bet niekada neužmirškime, kad Teisėjas — Kristus; tai jis nusprendžia, kas „avis“, o kas „ožys“ (Jono 5:22).
6 Tai turėtų veikti mūsų požiūrį į tuos, kurie nepriklauso Jehovos organizacijai. Mes galime galvoti apie juos kaip apie pasauliečius, bet jie yra dalis to žmonijos pasaulio, kurį „Dievas taip pamilo..., jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Daug geriau laikyti žmones būsimomis avimis, negu pernelyg pasitikinčiai nuspręsti, kad jie ožiai. Iš kažkada įnirtingai nusiteikusiųjų prieš tiesą dabar kai kurie — pasišventę Liudytojai. Ir daugelis iš jų pirmiausia buvo laimėti gerais veiksmais iki jiems atsiliepiant į tiesioginį liudijimą. Pavyzdžiui, pažvelk į nuotrauką 18-ame puslapyje.
Uolūs, bet neagresyvūs
7. Kokią kritiką pareiškė popiežius, tačiau kokį klausimą mes galime užduoti?
7 Popiežius Jonas Paulius II, kritikuodamas sektas apskritai, ir ypač Jehovos Liudytojus, pareiškė: „Vos ne su agresyviu uolumu kai kurie ieško naujų šalininkų eidami iš namų į namus arba sustabdydami praeivius gatvių kampuose, — apaštalų ir misionierių uolumo sektantiškas imitavimas.“ Galima paklausti: jei mes tik ‛imituojame apaštalų ir misionierių uolumą’, kam būdingas tikras evangelizavimo stropumas? Žinoma, ne katalikams, ne protestantams, ne stačiatikių bažnyčių nariams.
8. Kaip mes turime liudyti po namus ir kokio rezultato galime tikėtis?
8 Vis dėlto kad parodytume bet kokių kaltinimų mūsų liudijimo agresyvumu melagingumą, visada turime būti malonūs, pagarbūs ir mandagūs, kai prieiname prie žmonių. Mokinys Jokūbas rašė: „Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais“ (Jokūbo 3:13). Apaštalas Paulius ragina mus ‘nesikivirčyti’ (Titui 3:2). Pavyzdžiui, užuot tiesiai pasmerkę asmens, kuriam liudijame, įsitikinimus, kodėl neparodžius tikro susidomėjimo jo arba jos nuomone? Po to papasakok asmeniui apie Biblijoje esančią gerąją naujieną. Kreipdamiesi prielankiai ir parodydami reikiamą pagarbą kitokių įsitikinimų žmonėms, mes padėsime jiems geriau nusiteikti išklausyti ir galbūt jie supras biblinės žinios vertę. Rezultatas gali būti toks, kad kai kurie ims „šlovinti Dievą“ (1 Petro 2:12).
9. Kaip galime pritaikyti Pauliaus duotą patarimą (a) Kolosiečiams 4:5? (b) Kolosiečiams 4:6?
9 Apaštalas Paulius patarė: „Būkite protingi su mums svetimais žmonėmis; išnaudokite laiką“ (Kolosiečiams 4:5). Aiškindamas šį pastarąjį posakį, Dž. B. Laitfutas rašė: „Nepraleisk galimybės pasakyti ir padaryti to, kas paremtų Dievo reikalą“ (kursyvas mūsų). Taip, mes turime būti pasiruošę tinkamu laiku ir veikti, ir pasakyti tinkamus žodžius. Šis išmintingumas taip pat reiškia pasirinkti aplankymams tinkamą laiką. Jei mūsų žinią atmeta, ar tai todėl, kad žmonės jos nevertina, ar dėl to, jog atėjome galbūt netinkamu metu? Paulius taip pat rašė: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:6). Tam reikalingas apdairumas ir tikra meilė artimui. Karalystės žinią visada praneškime maloniai.
Pagarbūs ir „pasiryžę kiekvienam geram darbui“
10. a) Kokį patarimą apaštalas Paulius davė krikščionims, gyvenantiems Kretoje? b) Kaip Jehovos Liudytojai pavyzdingai laikosi Pauliaus patarimo?
10 Mes negalime kompromituoti Biblijos principų. Antra vertus, mes neturime bereikalingai ginčytis tais klausimais, kurie nesusiję su krikščionišku dorumu. Apaštalas Paulius rašė: „Primink jiems [krikščionims Kretoje], kad lenktųsi ir būtų klusnūs viršininkams ir vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą“ (Titui 3:1, 2). Biblistas E. F. Skotas apie šį fragmentą rašė: „Krikščionys ne tik turi paklusti valdžioms, bet privalo būti pasiryžę kiekvienam geram darbui. Tai... reiškia, kad aplinkybėms reikalaujant, krikščionys turi būti tarp tų, kurie pirmieji parodo rūpinimąsi visuomeniniais poreikiais. Nuolatos bus gaisrų, nelaimių, įvairių katastrofų, kurių metu visi geri piliečiai turėtų trokšti padėti savo artimui.“ Visame pasaulyje daug pavyzdžių, kai įvykus katastrofoms, Jehovos Liudytojai būdavo tarp pirmųjų, teikusių pagalbą. Jie padėjo ne tik savo broliams, bet taip pat ir svetimiesiems.
11, 12. a) Koks turi būti krikščionių elgesys su valdžiomis? b) Kaip suprantamas pavaldumas valdžioms Karalystės salių statybų atveju?
11 Toje pačioje Pauliaus laiško Titui ištraukoje taip pat pabrėžiama pagarbaus požiūrio į valdžias svarba. Jauni krikščionys, kurie dėl savo neutralios pozicijos atsiduria prieš teisėjus, turi būti ypač atidūs, kad elgtųsi išmintingai su svetimaisiais. Daug gali priklausyti nuo to, kokia jų išorė, laikysena ir kalbos su valdžia maniera, kad susidarytų gera arba bloga nuomonė apie Jehovos tarnus. Jie turi ‛atiduoti, ką privalo: kam... pagarbą — pagarbą’ ir ginti savo poziciją labai pagarbiai (Romiečiams 13:1-7; 1 Petro 2:17; 3:15).
12 „Valdžioms“ priskiriami ir vietinių valdžios organų pareigūnai. Dabar, kai statoma vis daugiau Karalystės salių, neišvengiamai tenka bendrauti su vietine valdžia. Dažnai vyresnieji susiduria su išankstine nepalankia nuomone. Tačiau pastebėta, jog ten, kur susirinkimo atstovai pasiekia, kad jų santykiai su valdžia būtų geri, ir bendradarbiauja su miesto planavimo komisija, ši nepalanki nuomonė gali būti sugriauta. Dažnai duodamas geras liudijimas žmonėms, kurie anksčiau nieko nežinojo arba mažai žinojo apie Jehovos Liudytojus ir jų pranešimą.
‘Kiek galima, gyvenkite taikoje su visais’
13, 14. Kokį patarimą Paulius davė krikščionims, gyvenusiems Romoje, ir kaip mes galime jį pritaikyti bendraudami su svetimaisiais?
13 Paulius davė tokį tolesnį patarimą krikščionims, gyvenusiems pagoniškoje Romoje: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: ‛Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats’. Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Romiečiams 12:17-21).
14 Bendraudami su svetimaisiais mes, kaip tikrieji krikščionys, neišvengiamai susiduriame su priešininkais. Anksčiau pateiktoje ištraukoje Paulius parodo išminties kelią — stengtis įveikti priešinimąsi gerais darbais. Tarsi karštos žarijos, šie geri darbai gali padėti ištirpdyti priešiškumą ir laimėti priešininką taip, kad jo nuomonė apie Jehovos tarnus pagerės ir galbūt jam net sukels susidomėjimą geroji naujiena. Kada tai įvyksta, gėris nugali blogį.
15. Kokiu atveju krikščionys turi ypač stengtis elgtis išmintingai su svetimaisiais?
15 Išmintingai elgtis su svetimaisiais ypač svarbu namuose, kur vienas iš sutuoktinių dar nepripažino tiesos. Laikydamiesi biblinių principų šeimos nariai tampa geresniais vyrais, geresnėmis žmonomis, geresniais tėvais, geresnėmis motinomis ir vaikais, kurie labiau klauso ir geriau mokosi mokykloje. Netikintysis turi pamatyti naudingą biblinių principų poveikį tikinčiajam. Todėl pasišventę šeimos nariai gali kai kuriuos ‛be žodžių laimėti elgesiu’ (1 Petro 3:1, 2).
„Darykime gera visiems“
16, 17. a) Kokios aukos Dievui ypač patinka? b) Kaip mes turime „daryti gera“ savo broliams ir taip pat svetimiesiems?
16 Geriausias darbas, kurį galime padaryti savo artimui, — tai atnešti jam gyvenimo žinią ir padėti sužinoti apie susitaikymą su Jehova per Jėzų Kristų (Romiečiams 5:8-11). Todėl apaštalas Paulius sako mums: „Tad per jį [Kristų] visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Žydams 13:15). Paulius priduria: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Žydams 13:16). Be mūsų viešo liudijimo, mes neturime pamiršti „daryti gera“. Tai neatskiriama dalis aukų, kurios patinka Dievui.
17 Žinoma, mes darome gera savo dvasiniams broliams, kuriems gali prireikti emocinės, dvasinės, fizinės arba materialinės paramos. Paulius nurodė tai, kai rašė: „Tad kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10; Jokūbo 2:15, 16). Tačiau mes neturime pamiršti žodžių: „Darykime gera visiems.“ Geras darbas giminaičiui, kaimynui arba kolegai gali labai padėti sugriauti nepalankią nuomonę apie mus ir žmogaus širdis gali atsiverti tiesai.
18. a) Kokių pavojų turime vengti? b) Kaip galime paremti mūsų viešąją liudijimo veiklą savo krikščionišku gerumu?
18 Tam mums nereikia artimai draugauti su svetimaisiais. Toks bendravimas potencialiai pavojingas (1 Korintiečiams 15:33). Ir nereikia stengtis būti pasaulio draugais (Jokūbo 4:4). Tačiau mūsų krikščioniškas gerumas gali pasitarnauti mūsų skelbimui. Kai kuriose šalyse darosi vis sunkiau kalbėti su žmonėmis jų namuose. Kai kurie namai turi apsauginius įtaisus, kurie mums trukdo susitikti su gyventojais. Išsivysčiusiose šalyse galima skelbti telefonu. Daugumoje šalių galima liudyti gatvėje. Tačiau visose šalyse malonus, mandagus, geras ir paslaugus elgesys atveria galimybes sugriauti išankstinę nepalankią nuomonę ir duoti puikų liudijimą.
Priversti priešininkus nutilti
19. a) Kadangi mes nenorime įsiteikti žmonėms, ko galime tikėtis? b) Kaip turime stengtis sekti Danieliaus pavyzdžiu ir pritaikyti Petro patarimą?
19 Jehovos Liudytojai nei bijosi žmonių, nei jiems įsiteikia (Patarlių 29:25; Efeziečiams 6:6). Jie gerai supranta, kad nepaisant visų pastangų būti pavyzdingais mokesčių mokėtojais ir gerais piliečiais, priešininkai skleidžia piktą melą ir kalba niekinančiai apie juos (1 Petro 3:16). Tai žinodami, jie stengiasi sekti Danieliumi, apie kurį jo priešai sakė: „Danieliaus mes niekuomet nenutversime nusikalstant, nebent tai būtų jam garbinant savąjį Dievą“ (Danieliaus 6:5, ŠvR). Mes niekada nekompromituosime Biblijos principų, kad įsiteiktume žmonėms. Antra vertus, mes nesiekiame būti kankiniais. Mes stengiamės gyventi taikingai, laikydamiesi apaštalo patarimo: „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones“ (1 Petro 2:15).
20. a) Kuo mes esame įsitikinę ir kaip mus padrąsino Jėzus? b) Kaip galime ir toliau išmintingai elgtis su svetimaisiais?
20 Mes įsitikinę, kad mūsų atsiskyrimo nuo pasaulio pozicija visiškai derinasi su Biblija. Tai patvirtina ir pirmojo šimtmečio krikščionių istorija. Mus padrąsina Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33). Mes nesibaiminame. „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, — jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite. Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai [„labai pagarbiai“, NW]“ (1 Petro 3:13-16). Taip elgdamiesi mes ir toliau būsime išmintingi su svetimaisiais.
Pakartojimui
◻ Kodėl Jehovos Liudytojai turi išmintingai elgtis su svetimaisiais?
◻ Kodėl tikrieji krikščionys niekada neturi tikėtis, kad pasaulis juos mylės, tačiau ką jiems reikia stengtis daryti?
◻ Koks turi būti mūsų požiūris į pasauliečius ir kodėl?
◻ Kodėl mes turime „daryti gera“ ne tik mūsų broliams, bet ir svetimiesiems?
◻ Kaip mūsų išmintingas elgesys su svetimaisiais padeda mūsų viešajai skelbimo veiklai?
[Iliustracija 18 puslapyje]
Kairėje: Tikrieji krikščionys Prancūzijoje padeda savo kaimynams po potvynio
[Iliustracija 22 puslapyje]
Krikščionys turi būti „pasiryžę kiekvienam geram darbui“