Ugdykis supratingumą

„Jūsų meilumas [„supratingumas“, NW] tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!“ (FILIPIEČIAMS 4:5).

 1. Kodėl būti supratingam šiandienos pasaulyje — sunki užduotis?

„SUPRATINGĄ žmogų“ anglų žurnalistas seras Alanas Patrikas Herbertas prilygino legendinei asmenybei. Iš tikrųjų kartais gali atrodyti, kad šiame nesantaikos draskomame pasaulyje nebėra supratingų žmonių. Biblijoje išpranašauta, kad šiomis kritiškomis „paskutinėmis dienomis“ žmonės bus „storžieviai“, „pramuštgalviai“ ir „nesutaikomi“, — kitaip tariant, visiškai nesupratingi (2 Timotiejui 3:1-5). Tačiau tikrieji krikščionys labai vertina supratingumą, nes žino, jog tai dieviškos išminties požymis (Jokūbo 3:17, NW). Mes nemanome, kad būti supratingam nesupratingame pasaulyje — neįmanoma. Priešingai, mes nesvyruodami sutinkame iššūkį, kurį randame įkvėptame apaštalo Pauliaus patarime Filipiečiams 4:5 (NW): „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems.“

 2. Kaip apaštalo Pauliaus žodžiai iš Filipiečiams 4:5 (NW) padeda mums nustatyti, ar mes esame supratingi?

² Atkreipkime dėmesį, kaip Pauliaus žodžiai mums padeda patikrinti, ar mes supratingi. Ne taip labai svarbu, kokius mes save matome; svarbu, kokius mus mato kiti, kokia apie mus nuomonė. Filipso vertime ši eilutė išversta taip: „Turėkite supratingo žmogaus reputaciją.“ Kiekvienas iš mūsų turėtų paklausti: ‛Kokia žmonių nuomonė apie mane? Ar esu supratingo, nuolaidaus, švelnaus žmogaus reputacijos? O gal mane pažįsta kaip nepalenkiamą, šiurkštų arba storžievį?’

 3. a) Ką reiškia graikiškas žodis, išverstas žodžiu „supratingas“, ir kodėl ši savybė patraukli? b) Kaip krikščionis galėtų išmokti būti supratingesnis?

³ Mūsų reputacija šiuo atžvilgiu atspindės, kiek mes imituojame Jėzų Kristų (1 Korintiečiams 11:1). Būdamas čia, žemėje, Jėzus tobulai atspindėjo jo Tėvo geriausiai rodomą supratingumo pavyzdį (Jono 14:9). Faktiškai, kai Paulius rašė apie „Kristaus švelnumą ir pakantumą“, graikiškas žodis (e·pi·ei·kiʹas), kurį jis pavartojo „pakantumo“ prasme, taip pat reiškia „supratingumas“, o tiesioginė jo reikšmė — „nuolaidumas“ (2 Korintiečiams 10:1, ŠvR). Leidinyje „Biblijos aiškintojo komentarai“ (anglų k.) šis žodis vadinamas „vienu iš gražiausių charakterį apibūdinančių žodžių N[aujajame] T[estamente]“. Jis apibūdina tokią patrauklią savybę, jog vienas mokslininkas tą žodį verčia „malonus supratingumas“. Todėl aptarkime tris būdus, kuriais Jėzus, kaip jo Tėvas, Jehova, parodė supratingumą. Taip sužinosime, kaip patys galime tapti supratingesni (1 Petro 2:21).

„Pasiruošęs atleisti“

 4. Kaip Jėzus parodė esąs „pasiruošęs atleisti“?

⁴ Kaip jo Tėvas, Jėzus parodė supratingumą tuo, jog buvo „pasiruošęs atleisti“ daug kartų (Psalmių 86:5, NW). Pakalbėkime apie atvejį, kai Petras, artimas bendražygis, užsigynė Jėzaus tris kartus tą naktį, kai Jėzus buvo suimtas ir teisiamas. Anksčiau Jėzus pats buvo pasakęs: „Kuris manęs užsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš užsiginsiu akivaizdoje savo Tėvo“ (Mato 10:33, NTP). Ar Jėzus nepalenkiamai ir negailestingai pritaikė šią taisyklę Petro atžvilgiu? Ne; po to, kai buvo prikeltas, Jėzus asmeniškai aplankė Petrą, be abejo, norėdamas paguosti ir nuraminti šį atgailaujantį, susisielojusį apaštalą (Luko 24:34; 1 Korintiečiams 15:5). Netrukus po to Jėzus leido Petrui turėti didelę atsakomybę (Apaštalų darbai 2:1-41). Tai buvo puikiausias švelnaus supratingumo pavyzdys! Argi ne paguoda prisiminti, kad Jehova paskyrė Jėzų Teisėju visai žmonijai? (Izaijo 11:1-4; Jono 5:22).

 5. a) Kokia turėtų būti vyresniųjų reputacija avių akyse? b) Kokią medžiagą vyresnieji galėtų peržvelgti prieš nagrinėdami teisines bylas ir kodėl?

⁵ Kai vyresnieji veikia kaip teisėjai susirinkime, jie stengiasi sekti Jėzaus supratingumo pavyzdžiu. Jie nenori, kad avys bijotų jų kaip baudėjų. Priešingai, jie stengiasi imituoti Jėzų, kad avys jaustųsi su jais taip saugiai, kaip su mylinčiais ganytojais. Spręsdami teisminius klausimus, jie deda visas pastangas būti supratingi, pasiruošę atleisti. Kai kurie vyresnieji patyrė, kad prieš pradedant nagrinėti tokius klausimus, gali būti naudinga peržvelgti 1992 metų liepos 1 dienos Sargybos bokšto (rusų k.) straipsnius „Jehova — bešališkas ‛visos žemės teisėjas’“ ir „Vyresnieji, teiskite su teisingumu“. Taigi jie nuolat prisimena, kaip, trumpai tariant, teisia Jehova: „Kur būtina — tvirtumas, kur įmanoma — gailestingumas.“ Ne klaida teisiant palinkti gailestingumo pusėn, kai tam yra tinkamas pagrindas (Mato 12:7). Didelė klaida būti šiurkščiam ir negailestingam (Ezechielio 34:4). Todėl vyresnieji išvengia klaidų, jeigu aktyviai ieško būdo, kaip teisingumo ribose pritaikyti meilę ir gailestingumą. (Palygink Mato 23:23; Jokūbo 2:13.)

Lankstumas keičiantis aplinkybėms

 6. Kaip Jėzus parodė supratingumą susitikęs su nežyde moterimi, kurios duktė buvo apsėsta demonų?

⁶ Kaip ir Jehova, Jėzus parodė sugebąs greitai pakeisti veiksmų kryptį arba prisitaikyti prie susidariusių naujų situacijų. Vienu atveju nežydė moteris maldavo jo išgydyti jos dukterį, baisiai apsėstą demonų. Iš pradžių Jėzus trimis skirtingais būdais parodė neketinąs jai padėti: pirma, susilaikydamas nuo atsakymo jai; antra, tiesiai jai pasakydamas, kad jis buvo siųstas ne pas nežydus, bet pas žydus; trečia, pasakydamas palyginimą, kuriuo švelniai pabrėžė tą pačią mintį. Tačiau moteris išliko atkakli, tuo parodydama nepaprastą savo tikėjimą. Atsižvelgdamas į šią neįprastą aplinkybę, Jėzus suprato, kad tai ne tas atvejis, kai reikia pritaikyti bendrą taisyklę; tai buvo atvejis, kuomet reikia būti lanksčiam dėl aukštesnių principų.a Taigi Jėzus padarė kaip tik tai, ko jis tris kartus sakė nedarysiąs. Jis išgydė tos moters dukterį! (Mato 15:21-28).

 7. Kokiais būdais tėvai galėtų parodyti supratingumą ir kodėl?

⁷ Ar ir mus pažįsta kaip noriai nusileidžiančius, kuomet tai yra tinkama? Tėvai dažnai turi parodyti tokį supratingumą. Kadangi kiekvienas vaikas unikalus, vienam vaikui tinkantys metodai gali netikti kitam. Be to, vaikams augant, jų poreikiai keičiasi. Gal reikėtų pakeisti nustatytą laiką, kada vaikai turi grįžti namo vakarais? O gal būtų naudinga pagyvinti šeimos studijas? Kai gimdytojas per griežtai reaguoja į kokį nors nežymų prasižengimą, ar jis pasiruošęs būti nuolankus ir atitaisyti reikalus? Tėvai, kurie yra nuolaidūs tokiais atvejais, išvengia bereikalingo vaikų erzinimo ir jų atitolinimo nuo Jehovos (Efeziečiams 6:4).

 8. Kaip susirinkimo vyresnieji gali vadovauti, kad būtų prisitaikyta prie teritorijos poreikių?

⁸ Ir vyresnieji turi prisitaikyti, kai susidaro naujos aplinkybės, tačiau niekada negalima eiti į kompromisą specifinių Dievo įstatymų atžvilgiu. Ar prižiūrėdamas skelbimo darbą tu greitai pastebi pasikeitimus teritorijoje? Žmonių gyvenimo stiliui mūsų kaimynystėje keičiantis galbūt reikėtų paskatinti liudyti vakarais, gatvėje arba telefonu. Taip prisitaikydami mes galėsime efektyviau įvykdyti mums duotą pavedimą skelbti (Mato 28:19, 20; 1 Korintiečiams 9:26). Paulius taip pat laikė būtinybe prisitaikyti prie visokių žmonių savo tarnyboje. Ar mes darome tą patį, pavyzdžiui, stengdamiesi daugiau sužinoti apie vietines religijas ir kultūras, kad galėtume padėti žmonėms? (1 Korintiečiams 9:19-23).

 9. Kodėl vyresnysis neturėtų visada primygtinai laikytis nuomonės, kad problemos turėtų būti sprendžiamos taip, kaip jis jas spręsdavo praeityje?

⁹ Šioms paskutinėms dienoms darantis vis labiau kritiškoms, ganytojams galbūt reikia prisitaikyti prie kai kurių gluminančiai sudėtingų ir nemalonių problemų, su kuriomis dabar susiduria jų kaimenė (2 Timotiejui 3:1). Vyresnieji, dabar ne laikas būti nelankstiems! Žinoma, vyresnysis primygtinai nereikalaus spręsti problemas taip, kaip patardavo anksčiau, jeigu jo metodai pasidarė neefektyvūs arba jeigu „ištikimas bei protingas vergas“ nusprendė, kad reikia išspausdinti naują medžiagą tokiais klausimais (Mato 24:45, NW; palygink Ekleziasto 7:10; 1 Korintiečiams 7:31). Vienas ištikimas vyresnysis nuoširdžiai stengėsi padėti depresijos slegiamai seseriai, kuriai labai reikėjo, kad ją išklausytų. Tačiau jis neatkreipė rimto dėmesio į jos depresiją ir pasiūlė jai per daug paprastus sprendimo būdus. Po to Sargybos bokšto bendruomenė išspausdino Biblija pagrįstą informaciją, kuri lietė kaip tik jos problemą. Vyresnysis pasistengė dar kartą su ja pasikalbėti, šį kartą pritaikydamas tą naują medžiagą bei įsijausdamas į jos padėtį. (Palygink 1 Tesalonikiečiams 5:14, 15.) Koks puikus supratingumo pavyzdys!

10. a) Kaip vyresnieji turėtų parodyti nuolaidų požiūrį vienas kito ir visos vyresniųjų korporacijos atžvilgiu? b) Kaip vyresniųjų korporacija turėtų žiūrėti į tuos, kurie pasirodo esą nesupratingi?

¹⁰ Vyresnieji taip pat turi parodyti nuolaidumą vieni kitiems. Kaip svarbu, kad per vyresniųjų korporacijos sueigas nė vienas vyresnysis nedarytų dominuojančio poveikio darbui! (Luko 9:48). Pirmininkaujančiajam šiuo atžvilgiu reikia ypatingos savitvardos. Ir kai keletas vyresniųjų nesutinka su vyresniųjų korporacijos daugumos sprendimu, jie neturi primygtinai reikalauti, kad būtų taip, kaip jie nori. Priešingai, kol joks Biblijos principas nėra pažeidžiamas, jie nusileidžia, prisimindami, jog iš vyresniųjų reikalaujama, kad jie būtų supratingi (1 Timotiejui 3:2, 3). Antra vertus, vyresniųjų korporacija turėtų visada prisiminti, jog Paulius griežtai barė Korinto susirinkimą, kad jie ‛pakenčia paikuosius’, kurie sakė esą „supergeri apaštalai“ (2 Korintiečiams 11:5, NW; 11:19, 20). Taigi vyresnieji turėtų būti pasiruošę duoti patarimą kitam vyresniajam, kuris elgiasi nenuolaidžiai ir nesupratingai, bet tai daryti jie turi švelniai ir romiai (Galatams 6:1).

Supratingumas vykdant valdžią

11. Koks kontrastas buvo tarp to, kaip Jėzaus dienomis valdžią vykdė žydų religiniai vadovai ir kaip ją vykdė Jėzus?

¹¹ Kai Jėzus vaikščiojo po žemę, jo supratingumas iš tikrųjų buvo matomas iš to, kaip jis vykdė Dievo jam duotą valdžią. O, kaip jis skyrėsi nuo tų dienų religinių vadovų! Panagrinėkime pavyzdį. Dievo įstatymu buvo įsakyta per šabą nedirbti jokio darbo, net ir malkų nerinkti (Išėjimo 20:10; Skaičių 15:32-36). Religiniai vadovai norėjo kontroliuoti, kai žmonės pritaikydavo tą įstatymą. Todėl jie ėmė savo atsakomybėn tiksliai nustatyti, ką žmogui galima pakelti per šabą. Jie įvedė taisyklę: ne sunkiau negu dvi džiovintas figas. Jie netgi išleido draudimą dėl vinimis pakaltų sandalų, tvirtindami, kad papildomas vinių svoris reikš darbą! Sakoma, kad apskritai Dievo įstatymą dėl šabo rabinai papildė 39 taisyklėmis, o po to įvedinėjo begalę tų taisyklių papildymų. O Jėzus nesistengė kontroliuoti žmonių taip, kad galėtų sugėdinti, nustatęs daugybę draudimų arba įvedęs griežtas, neįvykdomas normas (Mato 23:2-4; Jono 7:47-49).

12. Kodėl mes galime sakyti, kad Jėzus nesvyruodavo, kai reikalas liesdavo teisingas Jehovos normas?

¹² Ar tuomet mums reikia manyti, kad Jėzus nesilaikė tvirtai teisingų Dievo normų? Jis tikrai jų laikėsi! Jis suprato, kad įstatymai veiksmingiausi tada, kai žmonės priima į širdį principus, kuriais pagrįsti tie įstatymai. Tuo tarpu, kai fariziejai tenorėjo kontroliuoti žmones nesuskaičiuojamomis taisyklėmis, Jėzus stengėsi pasiekti širdis. Pavyzdžiui, jis gerai žinojo, kad negalima nuolaidžiauti tokio Dievo įstatymo, kaip „sergėkitės palaidumo“, atžvilgiu (1 Korintiečiams 6:18). Todėl Jėzus perspėjo žmones dėl minčių, kurios gali vesti į amoralumą (Mato 5:28). Taip mokyti reikėjo daugiau išminties ir įžvalgumo, negu jo reikia griežtoms, į formules panašioms taisyklėms nustatyti.

13. a) Kodėl vyresnieji turėtų vengti kurti nelanksčius įstatymus ir taisykles? b) Kokios yra kai kurios sritys, kuomet svarbu gerbti asmens sąžinę?

¹³ Šiandien atsakingi broliai lygiai taip pat suinteresuoti pasiekti širdis. Todėl jie vengia nustatinėti despotiškas, nelanksčias taisykles arba paversti įstatymu savo asmenišką požiūrį bei nuomonę. (Palygink Danieliaus 6:7-16.) Kartkarčiais priminimai tokiais klausimais kaip drabužiai ir išvaizda gali būti tinkami ir savalaikiai, bet vyresnysis gali rizikuoti netekti savo, kaip supratingo žmogaus, reputacijos, jeigu jis apie tai kalbės per dažnai arba stengsis primesti tai, kas visų pirma atspindi jo asmenišką skonį. Iš tikrųjų visi susirinkimo nariai turėtų vengti noro kontroliuoti kitus. (Palygink 2 Korintiečiams 1:24; Filipiečiams 2:12.)

14. Kaip Jėzus parodė, kad jis buvo supratingas tuo atžvilgiu, ko jis tikėjosi iš kitų?

¹⁴ Vyresnieji turėtų patyrinėti save ir kitu klausimu: ‛Ar aš supratingas tuo atžvilgiu, ko aš tikiuosi iš kitų?’ Jėzus tikrai buvo supratingas. Jis nuolat parodydavo savo mokiniams, kad tikisi ne daugiau, negu jų nuoširdžių pastangų, ir kad jas jis labai vertina. Jis pagyrė neturtingą našlę už tai, kad ji atidavė savo nedidelės vertės monetas (Morkaus 12:42, 43). Jis papriekaištavo savo mokiniams, kai jie kritikavo Mariją už jos brangiai kainuojančią dovaną, sakydamas: „Palikite ją ramybėje!.. Ji padarė, ką galėjo“ (Morkaus 14:6, 8). Jis buvo supratingas netgi tada, kai jo pasekėjai nepateisindavo jo lūkesčių. Pavyzdžiui, nors jis ir ragino tris savo artimiausius apaštalus nemiegoti ir budėti jo suėmimo naktį, jie nuvylė jį kaskart užmigdami. Tačiau jis užjaučiamai tarė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Morkaus 14:34-38).

15, 16. a) Kodėl vyresnieji turėtų būti atsargūs, kad jie neprislėgtų ar neįbaugintų kaimenės? b) Kaip viena ištikima sesuo pakeitė savo lūkesčius kitų atžvilgiu?

¹⁵ Tiesa, Jėzus skatino savo pasekėjus ‛stengtis visomis išgalėmis’ (Luko 13:24, NTP). Bet jis niekada nevertė jų tai daryti! Jis įkvėpdavo juos, rodė pavyzdį, ėmėsi vadovavimo ir stengėsi pasiekti širdis. Jis tikėjo, kad visa kita atliks Jehovos dvasia. Vyresnieji šiandien taip pat turėtų padrąsinti kaimenę tarnauti Jehovai iš visos širdies, bet turi vengti bauginti ją ir taip sukelti kaltės bei gėdos jausmus, tarsi norėtų pasakyti, kad tai, ką ji šiuo metu daro Jehovos tarnyboje, yra nepakankama arba nepriimtina. Nelankstus, reikalaujantis „daryk daugiau, daryk daugiau, daryk daugiau!“ požiūris gali atimti drąsą tiems, kurie daro viską, ką gali. Kaip būtų liūdna, jeigu vyresnysis įsigytų reputaciją žmogaus, kuriam „sunku įtikti“, — o tai taip skiriasi nuo supratingumo! (1 Petro 2:18, NW).

¹⁶ Visi mes turėtume būti supratingi tuo atžvilgiu, ko mes tikimės iš kitų! Viena sesuo po to, kai ji su savo vyru paliko misionierišką paskyrimą, kad galėtų rūpintis savo sergančia mama, rašė: „Šie laikai tikrai sunkūs mums, skelbėjams, čia, susirinkimuose. Prieš tai buvę srities ir rajono tarnyboje, apsaugoti nuo daugelio tokių sunkumų, mes tą staiga ir skausmingai supratome. Pavyzdžiui, aš savęs klausdavau: ‛Kodėl ta sesuo nesiūlo tam mėnesiui rekomenduojamos literatūros? Ar ji neskaito Karalystės tarnybos?’ Dabar aš žinau, kodėl. Kai kuriems viskas, ką jie gali padaryti, — tai išeiti [į tarnybą].“ Kaip daug geriau yra pagirti mūsų brolius už tai, ką jie daro, negu teisti juos už tai, ko nepadaro!

17. Kaip Jėzus parodė mums supratingumo pavyzdį?

¹⁷ Apsvarstykime paskutinį pavyzdį apie tai, kaip supratingai Jėzus vykdo valdžią. Kaip ir jo Tėvas, Jėzus nesaugoja pavydžiai savo valdžios. Jis taip pat yra dalijimosi valdžia meistras, kuris paveda savo ištikimo vergo klasei rūpintis „visais savo turtais“ čia, žemėje (Mato 24:45-47). Ir jis nebijo išklausyti kitų žmonių mintis. Jis dažnai klausdavo savo klausytojų: „Kaip jūs manote?“ (Mato 17:25; 18:12; 21:28; 22:42). Taip turėtų būti ir tarp visų Kristaus pasekėjų šiandien. Kad ir kokie dideli būtų jų įgaliojimai, jie neturėtų prarasti noro išklausyti. Tėvai, klausykite! Vyrai, klausykite! Vyresnieji, klausykite!

18. a) Kaip mes galime sužinoti, ar esame supratingo žmogaus reputacijos? b) Kam mes visi turėtume pasiryžti?

¹⁸ Be abejo, kiekvienas iš mūsų nori ‛turėti supratingo žmogaus reputaciją’ (Filipiečiams 4:5, Phillips). Bet kaip mums žinoti, ar mes turime tokią reputaciją? Na, kai Jėzus norėjo sužinoti, ką žmonės apie jį kalba, jis paklausė savo patikimų draugų (Mato 16:13). Kodėl nepasekus jo pavyzdžiu? Tu gali paklausti kokio nors žmogaus, iš kurio gali tikėtis atvirumo, ar tu turi supratingo, nuolaidaus žmogaus reputaciją. Žinoma, daug ką mes visi galime padaryti, kad kuo geriau imituotume tobulą Jėzaus supratingumo pavyzdį! Ypač jeigu mes turime tam tikrus įgaliojimus kitų atžvilgiu, visada sekime Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu, visada vykdykime juos supratingai, visada būkime pasiruošę atleisti, nusileisti arba sutikti, kur tinkama. Iš tikrųjų tegul kiekvienas iš mūsų stengiasi ‛būti supratingas’! (Titui 3:2, NW).

[Išnaša]

Kaip tu atsakytum?

◻ Kodėl krikščionys turėtų norėti būti supratingi?

◻ Kaip vyresnieji gali imituoti Jėzų noraus atlaidumo atžvilgiu?

◻ Kodėl mes turėtume stengtis būti tokie lankstūs kaip Jėzus?

◻ Kaip mes galime parodyti supratingumą tuo, kaip mes vykdome įgaliojimus?

◻ Kaip galime patyrinėti save tuo atžvilgiu, ar mes iš tikrųjų supratingi?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jėzus noriai atleido atgailaujančiam Petrui

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kai moteris parodė nepaprastą tikėjimą, Jėzus suprato, kad ne laikas pritaikyti bendrą taisyklę

[Iliustracija 14 puslapyje]

Tėvai, klausykite!

[Iliustracija 14 puslapyje]

Vyrai, klausykite!

[Iliustracija 14 puslapyje]

Vyresnieji, klausykite!