Tinkama vieta Jehovos garbinimui mūsų gyvenime
„Kasdien aš šlovinsiu tave ir girsiu tavo vardą per amžių amžius“ (PSALMIŲ 144:2).
1. Kokio garbinimo reikalauja Jehova?
„AŠ, JEHOVA, tavo Dievas, esu Dievas, reikalaujantis išimtinio atsidavimo“ (Išėjimo 20:5, NW). Mozė išgirdo tokį pareiškimą iš Jehovos ir vėliau pakartojo jį Izraelio tautai (Pakartoto Įstatymo 5:9, NW). Mozei nebuvo abejonių, kad Jehova Dievas laukė iš savo tarnų išimtinio garbinimo.
2, 3. a) Kaip įsitikino izraelitai įvykių prie Sinajaus kalno nepaprastumu? b) Kokius klausimus dėl garbinimo (izraelitų bei šiuolaikinių Dievo tarnų) mes išnagrinėsime?
2 Izraelitai ir ‛daugelis kitų žmonių’, palikusių Egiptą ir įsikūrusių stovykloje prie Sinajaus kalno, buvo liudininkai kažko nepaprasto (Išėjimo 12:38, ŠvR). Tai niekuo nepriminė Egipto dievų garbinimo, kurie tuo laiku jau buvo pažeminti dešimties nelaimių, arba negandų. Kai Jehova pasirodė Mozei, buvo baimę keliančių reiškinių: griausmai, žaibavimai ir stiprus trimito garsas, vertęs drebėti visą stovyklą. Po to pasirodė ugnis bei dūmai ir visas kalnas drebėjo (Išėjimo 19:16-20; Žydams 12:18-21). Jei kuriam nors izraelitui reikėjo papildomo įrodymo, jog vyksta nepaprasta, tuo jis veikiai turėjo įsitikinti. Netrukus nusileido nuo kalno Mozė, gavęs antrą Dievo įstatymų egzempliorių. Pagal įkvėptą pranešimą, „matydami spindintį Mošės veidą, [žmonės] bijojo prie jo prisiartinti“. Iš tikrųjų neužmirštamas antgamtinis įvykis! (Išėjimo 34:30).
3 Pavyzdinei Dievo tautai nekilo klausimo, kokią vietą turi užimti Jehovos garbinimas. Jis buvo jų Išlaisvintojas. Jie buvo dėkingi jam už pačias gyvybes. Jis taip pat buvo jiems Įstatymo Davėjas. Tačiau ar jie skyrė Jehovos garbinimui pirmąją vietą? O kaip su šiandieniniais Dievo tarnais? Kokią vietą jų gyvenime užima Jehovos garbinimas? (Romiečiams 15:4).
Jehovos garbinimas Izraelyje
4. Koks buvo Izraelio stovyklos išplanavimas jam gyvenant dykumoje ir kas buvo stovyklos centre?
4 Jei tu iš paukščio skrydžio būtumei pažvelgęs į Izraelio stovyklą dykumoje, ką būtumei pamatęs? Plačiai, bet tvarkingai išdėstytos palapinės, kuriose gyvena galbūt trys milijonai ar daugiau žmonių, pasiskirsčiusių po tris gimines į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Geriau įsižiūrėjęs, tu taip pat pastebėtumei arčiau stovyklos vidurio kitą grupę. Šiose keturiose palapinių eilėse gyveno Levio giminės šeimos. Pačiame stovyklos centre, aikštelėje, atitvertoje medžiagos uždanga, buvo ypatingas statinys. Tai — „sueigų palapinė“, arba padangtė, kurią pastatė „išmintingi“ izraelitai pagal Jehovos planą (Skaičių 1:52, 53; 2:3, 10; 2:17, NW; 2:18, 25; Išėjimo 35:10).
5. Kokiam tikslui buvo skirta padangtė Izraelyje?
5 Savo kelionės per dykumą metu kiekvienoje iš maždaug 40 stovyklaviečių izraelitai pastatydavo padangtę ir ji pasidarydavo jų stovyklos centru (Skaičių, 33 skyrius). Biblija atitinkamai aprašo Jehovą kaip gyvenantį tarp savo tautos pačiame stovyklos centre. Jo šlovė pripildydavo padangtę (Išėjimo 29:43-46; 40:32; Skaičių 5:3; 11:20; 16:3). Knygoje Our Living Bible komentuojama: „Ši kilnojama šventykla turėjo didžiausią svarbą, nes ji buvo giminių religinio susibūrimo centras. Taip ji padėjo jiems ilgus klajonių dykumoje metus likti vieningiems ir veikti susitelkus.“ Negana to, ši šventykla nuolat priminė, kad izraelitų gyvenime pagrindinis dalykas buvo jų Kūrėjo garbinimas.
6, 7. Koks garbinimo statinys pakeitė padangtę ir kaip jis buvo naudingas Izraelio tautai?
6 Izraelitams atvykus į Pažadėtąją žemę, padangtė ir toliau buvo Izraelio garbinimo centras (Jozuės 18:1; 1 Samuelio 1:3). Laikui bėgant karalius Dovydas pasiūlė pastatyti nekilnojamą pastatą. Tai pasirodė būsianti šventykla, kurią vėliau pastatė jo sūnus Saliamonas (2 Samuelio 7:1-10). Per jos atidarymą nusileido debesis, kad būtų parodyta, jog Jehova pritaria tai statybai. „Aš statyte pastačiau namus gyventi, — meldėsi Saliamonas, — tvirčiausią tavo sostą per amžius“ (3 Karalių 8:12, 13; 2 Kronikų 6:2). Dabar garbinimo centras visai tautai buvo naujai pastatyta šventykla.
7 Tris kartus metuose visi izraelitai vyrai kildavo į Jeruzalę dalyvauti šventykloje džiugiose šventėse, tuo pripažindami Dievo palaiminimą. Šie susitikimai tinkamai buvo numatyti kaip „sezoninės Jehovos šventės“, kad taip būtų sutelktas dėmesys į Dievo garbinimą (Kunigų 23:2, 4, NW). Pasiaukojusios moterys atvykdavo kartu su kitais šeimos nariais (1 Samuelio 1:3-7; Luko 2:41-44).
8. Kaip Psalmių 83:2-13 [84:1-12, NTP] liudija apie Jehovos garbinimo svarbą?
8 Įkvėpti psalmininkai išraiškingai kalbėjo, kokiu svarbiu jie laikė garbinimą savo gyvenime. „Kaip miela man tavo buveinė, dangaus kariuomenių Viešpatie!“ — giedojo Korės sūnūs. Jie, žinoma, negarbino paties pastato. Greičiau Jehovos Dievo gyriui kilo jų balsai, skelbiantys: „Mano širdis ir mano kūnas džiūgauja gyvajam Dievui.“ Tarnauti levitais jiems buvo didelė laimė. „Laimingi, kurie gyvena tavo namuose, — jie skelbė, — jie nuolat giria tave!“ Iš tikrųjų visas Izraelis galėjo giedoti: „Laimingas žmogus, kuris randa sau stiprybę tavyje — maldininkų kelionės jų širdyje. ... Jie eis iš stiprybės į stiprybę, matys dievų Dievą Sione.“ Nors izraelito kelionė į Jeruzalę galbūt buvo ilga ir varginanti, pasiekus sostinę jo stiprybė atsinaujindavo. Jo širdis prisipildydavo džiaugsmo, kai jis aukštindavo savo privilegiją garbinti Jehovą: „Tikrai geresnė yra viena diena tavo prieangiuose kaip kitų tūkstantis. Noriu verčiau sustoti ant mano Dievo namų slenksčio kaip pasilikti nusidėjėlių padangtėse. ... Kareivijų Viešpatie, palaimintas žmogus, kurs pasitiki tavimi.“ Šie žodžiai nurodo pirmenybę, kurią tie izraelitai teikė Jehovos garbinimui (Psalmių 83:2, Psalmynas; 83:3; 84:4, 5, NTP; 83:8-13).
9. Kas atsitiko Izraelio tautai, kai ji nebeskyrė Jehovos garbinimui pirmumo?
9 Liūdna, kad izraelitai nustojo teikę pirmumą teisingam garbinimui. Jie leido, kad dėl prisirišimo prie netikrų dievų dingtų jų uolumas Jehovai. Galiausiai Jehova atidavė juos priešams, leisdamas, kad jie būtų ištremti į Babiloną. Kai po 70 metų jie grįžo į savo gimtinę, Jehova davė Izraeliui įkvepiančių pamokymų per ištikimus pranašus Agėją, Zachariją ir Malachiją. Kunigas Ezdras ir valdytojas Nehemijas pakėlė Dievo tautą atstatyti šventyklą ir ten įsteigti teisingą garbinimą. Bet šimtmečiams slenkant teisingas garbinimas vėl neteko pirmenybės tautoje.
Uolus teisingas garbinimas pirmajame šimtmetyje
10, 11. Kokią vietą Jehovos garbinimas turėjo ištikimų žmonių gyvenime Jėzui būnant žemėje?
10 Jehovos nustatytu laiku pasirodė Mesijas. Ištikimi žmonės laukė Jehovos išgelbėjimo (Luko 2:25; 3:15). Luko evangelijos pranešime reikšmingai aprašyta 84 metų našlė Ona; „ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis“ (Luko 2:37).
11 „Mano maistas, — pasakė Jėzus, — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jono 4:34). Prisimink, kaip Jėzus reagavo susidūręs su pinigų keitėjais šventykloje. Jis išvartė jų stalus ir karvelių pardavėjų suolus. Morkus pasakoja: „[Jėzus] neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: ‛Argi neparašyta: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!“ O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne’“ (Morkaus 11:15-17). Taip, Jėzus neleido niekam nešti daiktų per šventyklos kiemą trumpinant kelią iš vieno miesto galo į kitą. Jėzaus veiksmai patvirtino jo anksčiau duotą patarimą: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės“ (Mato 6:33). Jėzus paliko nuostabų išimtinio pasiaukojimo Jehovai pavyzdį. Jo veiksmai iš tikrųjų atitiko jo žodžius (1 Petro 2:21).
12. Kaip Jėzaus mokiniai parodė, kad jie teikia pirmenybę Jehovos garbinimui?
12 Jėzus taip pat paliko savo mokiniams sektiną pavyzdį tuo, kaip jis vykdė savo užduotį išlaisvinti prislėgtus, bet ištikimus žydus nuo klaidingos religijos papročių naštos (Luko 4:18). Paklusdami Jėzaus įsakymui daryti mokinius ir juos krikštyti, pirmieji krikščionys drąsiai skelbė Jehovos valią, susijusią su jų prikeltuoju Viešpačiu. Jehovai buvo labai malonu, kad jie teikia pirmenybę Jo garbinimui. Todėl paties Dievo angelas stebuklingai išvadavo apaštalus Petrą ir Joną iš kalėjimo ir pamokė juos: „Eikite ir atsistoję šventykloje skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius.“ Įgavę naujų jėgų, jie pakluso. Kiekvieną dieną tiek Jeruzalės šventykloje, tiek po namus „jie nesiliovė... mokyti ir apsakyti Evangeliją apie Jėzų Kristų“ (Apaštalų darbai 1:8; 4:29, 30; 5:20; 5:42, ŠvR; Mato 28:19, 20).
13, 14. a) Ką stengiasi daryti Šėtonas Dievo tarnams nuo pirmųjų krikščionių laikų? b) Ką ištikimi Dievo tarnai daro toliau?
13 Kai pasipriešinimas jų skelbimui padidėjo, Dievas paskatino savo ištikimus tarnus parašyti savalaikį patarimą. „Paveskite jam [Jehovai] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi, — rašė Petras netrukus po 60 m. e. m. — Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje.“ Pirmiesiems krikščionims šie žodžiai, be abejo, žadino pasitikėjimą. Jie žinojo, kad po trumpo kentėjimo Dievas juos ištobulins (1 Petro 5:7-10). Tomis paskutinėmis žydų daiktų sistemos dienomis tikrieji krikščionys iškėlė meilės kupiną Jehovos garbinimą į naujas aukštumas (Kolosiečiams 1:23).
14 Kaip ir buvo nusakęs apaštalas Paulius, įvyko atkritimas, nusisukimas nuo teisingo garbinimo (Apaštalų darbai 20:29, 30; 2 Tesalonikiečiams 2:3). Tai patvirtina daugybė pirmojo amžiaus paskutinių dešimtmečių įrodymų (1 Jono 2:18, 19). Šėtonas sėkmingai pasėjo netikrus krikščionis tarp tikrųjų; sunku buvo atskirti šias „rauges“ nuo panašių į kviečius krikščionių. Tačiau šimtmečiams slenkant kai kurie žmonės skyrė Dievo garbinimui pirmąją vietą net ir rizikuodami savo gyvybe. Bet tik „pagonių [„tautų“, NW] laikų“ paskutiniais dešimtmečiais Dievas vėl surinko savo tarnus teisingam garbinimui iškelti (Mato 13:24-30, 36-43; Luko 21:24).
Jehovos garbinimas iškeltas šiandieną
15. Kaip nuo 1919 metų pildosi Izaijo 2:2-4 ir Michėjo 4:1-4 pranašystės?
15 Jehova 1919 metais įgaliojo pateptąjį likutį imtis drąsios pasaulinio skelbimo kampanijos, dėl kurios buvo iškeltas tikrojo Dievo garbinimas. Kai nuo 1935 metų ėmė rinktis simbolinės „kitos avys“, žmonių, dvasine prasme kopiančių į „Viešpaties namų kalną“, srautas vis auga ir auga. Per 1993 tarnybinius metus 4709889 Jehovos Liudytojai gyrė jį kviesdami kitus prisidėti prie jo iškelto garbinimo. Kaip tai skiriasi nuo klaidingos religijos (ypač krikščioniškojo pasaulio) pasaulinės imperijos sektantiškų „kauburių“ dvasiškai žemos padėties! (Jono 10:16; Izaijo 2:2-4; Michėjo 4:1-4).
16. Ką visi Dievo tarnai turi daryti pagal tai, kas išpranašauta Izaijo 2:10-22?
16 Klaidingos religijos šalininkai žvelgia į savo bažnyčias, katedras ir net savo dvasininkiją kaip į kažką „aukštą“, duodami jiems grandiozinius titulus bei vardus. Bet atkreipk dėmesį, ką Izaijas pranašavo: „Išdidžios žmogaus akys bus pažemintos ir vyrų puikybė bus nulenkta; vienas Viešpats bus tą dieną išaukštintas.“ Kada tai bus? Per artėjantį didį sielvartą, kai „stabai [„beverčiai dievai“, NW] bus visai sunaikinti“. Atsižvelgdami į to baimę įkvepiančio meto neišvengiamumą, visi Dievo tarnai turi rimtai ištirti, kokią vietą jų gyvenime užima Jehovos garbinimas (Izaijo 2:10-22).
17. Kaip Jehovos tarnai šiandieną parodo, kad teikia pirmenybę Jehovos garbinimui?
17 Jehovos Liudytojai, kaip tarptautinė brolija, yra gerai žinomi dėl savo uolaus Karalystės skelbimo. Jų garbinimas nėra tik simbolinis religinis veiksmas, atliekamas vieną kitą valandą savaitėje. Ne, tam skirtas visas jų gyvenimas (Psalmių 144:2). Iš tikrųjų praėjusiais metais daugiau nei 620000 Liudytojų sutvarkė savo reikalus taip, kad dalyvautų nuolatinėje krikščioniškoje tarnyboje. Ir kiti, aišku, neapleidžia Jehovos garbinimo. Jis vaidina žymų vaidmenį tiek jų kasdieniniuose pokalbiuose, tiek viešojo liudijimo metu, net jei dėl savo įsipareigojimų šeimai jiems reikia sunkiai dirbti pasaulietiškame darbe.
18, 19. Paminėk padrąsinančių pavyzdžių, kurių gali rasti skaitydamas Liudytojų gyvenimo aprašymus.
18 Sargybos bokšte spausdinami Liudytojų gyvenimo aprašymai padeda geriau suprasti, kaip įvairūs broliai ir seserys skyrė Jehovos garbinimui pirmąją vietą. Viena jauna sesutė, kuri būdama šešerių metų amžiaus paskyrė savo gyvenimą Jehovai, pasirinko savo tikslu misionierišką tarnybą. Jauni broliai ir seserys, kokį jūs galite pasirinkti tikslą, kuris padėtų skirti pirmenybę Jehovos garbinimui jūsų gyvenime? (Žiūrėk straipsnį „Siekti tikslo, pasirinkto esant šešerių metų amžiaus“ Sargybos bokšto 1992 metų kovo 1 numeryje rusų k., puslapiai 26—30).
19 Viena našlaujanti vyresnio amžiaus sesuo parodė kitą puikų pavyzdį skirdama Jehovos garbinimui tinkamą vietą. Ji sėmėsi ištvermės turėdama didelę paramą iš tų, kuriems padėjo pažinti tiesą. Jie buvo jos „šeima“ (Morkaus 3:31-35). Jei tu atsidurtumei panašiose aplinkybėse, ar priimtumei paramą ir patarnavimą iš susirinkimo jaunesniųjų? (Prašome atkreipti dėmesį, ką papasakojo apie save sesuo Vinifred Remi straipsnyje „Aš atsiliepiau pjūties metu“, išspausdintame 1992 metų liepos 1 Sargybos bokšto numeryje rusų k., puslapiai 21—23.) Nuolatiniai tarnai, parodykite, kad Jehovos garbinimui iš tikrųjų teikiate pirmumą nuolankiai tarnaudami ten, kur jūs paskirti, ir noriai paklusdami teokratiniam vadovavimui. (Prašome atkreipti dėmesį į brolio Rojaus Rajeno pavyzdį, apie kurį papasakota straipsnyje „Glaudžiai laikytis Dievo organizacijos“ 1991 metų gruodžio 1 Sargybos bokšto numeryje rusų k., puslapiai 24—27.) Atsiminkite, kad skirdami pirmenybę Jehovos garbinimui mes esame tikri, jog jis rūpinsis mumis. Mums nereikia nerimauti, kaip įsigyti būtiniausių dalykų gyvenime. Seserų Oliv ir Sonios Springeit patirtis parodo tai. (Žiūrėk straipsnį „Mes pirmiausia ieškojome Karalystės“ 1994 metų vasario 1 Sargybos bokšto numeryje rusų k., puslapiai 20—25.)
20. Kokius tinkamus klausimus turėtume sau užduoti dabar?
20 Tad ar mes neturėtume užduoti sau asmeniškai keleto svarbių klausimų? Kokią vietą mano gyvenime užima Jehovos garbinimas? Ar aš gyvenu pagal savo pasiaukojimo principą — kiek galėdamas vykdyti Dievo valią? Kokiose gyvenimo srityse aš galiu patobulėti? Atidus tolesnio straipsnio svarstymas bus gera proga apmąstyti, kaip mes išnaudojame turimas galimybes, kad ir toliau gyvenime teiktume pirmenybę tam, ką pasirinkome, — garbinti mūsų mylintį Tėvą, suverenų Viešpatį Jehovą (Ekleziasto 12:13; 2 Korintiečiams 13:5).
Pakartojimui
◻ Kokio garbinimo reikalauja Jehova?
◻ Ką turėjo priminti padangtė?
◻ Kas parodė teisingo garbinimo žymų uolumo pavyzdį pirmame m. e. amžiuje ir kaip?
◻ Kaip nuo 1919 metų yra iškeltas Jehovos garbinimas?