Skatinti mylėti ir daryti gerus darbus — kaip?
„Sergėkime vieni kitus [„būkime dėmesingi vieni kitiems“, NW], skatindami mylėti ir daryti gerus darbus... skatinkime [‛padrąsinkime’, NTP] vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną,“ (ŽYDAMS 10:24, 25).
1, 2. a) Kodėl buvo svarbu pirmiesiems krikščionims rasti paguodą ir padrąsinimą savo bendrose sueigose? b) Koks Pauliaus patarimas pabrėžė poreikį rinktis kartu?
JIE susitiko slaptai, susirinko kartu už užrakintų durų. Lauke visur tykojo pavojus. Jų vadovui, Jėzui, ką tik buvo viešai įvykdytas mirties nuosprendis, ir jis buvo perspėjęs savo pasekėjus, kad su jais bus elgiamasi ne geriau negu su juo (Jono 15:20; 20:19). Bet tai, kad jie buvo kartu ir tyliai kalbėjo apie savo numylėtą Jėzų, turėjo padėti jiems jaustis bent šiek tiek saugiau.
2 Einant metams krikščionys patyrė visokiausių išbandymų ir persekiojimų. Kaip tie pirmieji mokiniai, jie gaudavo paguodos ir padrąsinimo iš bendrų susitikimų. Todėl apaštalas Paulius rašė Žydams 10:24, 25: „Sergėkime vieni kitus [„būkime dėmesingi vieni kitiems“, NW], skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime [‛padrąsinkime’, NTP] vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną.“
3. Kodėl tu galėtum pasakyti, kad Žydams 10:24, 25 yra daugiau negu tik įsakymas krikščionims rinktis kartu?
3 Tie žodžiai reiškia kur kas daugiau negu tik įsakymą toliau rinktis drauge. Jie pateikia Dievo įkvėptą normą visiems krikščionių susitikimams — iš esmės kiekvienam atvejui, kai krikščionys buriasi kartu. Šiandien, labiau negu bet kada, — kai mes aiškiai matome besiartinančią Jehovos dieną, — dėl šios piktos sistemos spaudimo ir pavojų, mūsų sueigos visiems turi būti kaip saugi priebėga, jėgos ir padrąsinimo šaltinis. Ką mes galime padaryti, kad užtikrintume tai? Ką gi, išstudijuokime Pauliaus žodžius atidžiai, uždavę tris pagrindinius klausimus: Ką reiškia „būkime dėmesingi vieni kitiems“? Ką reiškia vieniems kitus ‛skatinti mylėti ir daryti gerus darbus’? Ir kaip mes galime ‛padrąsinti vieni kitus’ šiais sunkiais laikais?
„Būkime dėmesingi vieni kitiems“
4. Ką reiškia būti „dėmesingiems vieni kitiems“?
4 Kai Paulius skatino krikščionis ‛būti dėmesingus vieni kitiems’, jis pavartojo graikišką veiksmažodį ka·ta·no·eʹo, sustiprintą įprasto žodžio „suvokti“ formą. Žodyne Theological Dictionary of the New Testament sakoma, kad jis reiškia „nukreipti visą asmens protą į objektą“. Pasak V. E. Vaino, jis taip pat gali reikšti „suprasti visiškai, atidžiai apmąstyti“. Todėl kada krikščionys yra „dėmesingi vieni kitiems“, jie supranta ne paviršutiniškai, bet panaudoja visus savo protinius sugebėjimus ir bando įžvelgti giliau. (Palygink Žydams 3:1.)
5. Kokie yra kai kurie asmens bruožai, kurie gali būti ne iš karto pastebimi, ir kodėl mes turime įžvelgti juos?
5 Mums reikia atminti, kad apie asmenį galima pasakyti daug daugiau, negu gali atskleisti paviršutiniškas požiūris į jo ar jos išvaizdą, darbus ar charakterio bruožus (1 Samuelio 16:7). Dažnai rami išorė slepia gilius jausmus arba malonų humoro jausmą. Be to, ir gyvenimai labai skiriasi. Kai kurie savo gyvenime patyrė baisius išmėginimus; kiti kaip tik dabar kenčia situacijose, kurias mums būtų sunku įsivaizduoti. Kaip dažnai atsitinka, kad mūsų susierzinimas dėl kokio nors brolio ar sesers keistumo dingsta, kai mes sužinome daugiau apie to asmens praeitį ar gyvenimo aplinkybes (Patarlių 19:11).
6. Kokie yra kai kurie būdai geriau pažinti vieniems kitus, ir kas gero gali iš to išeiti?
6 Žinoma, tai nereiškia, kad mes turėtume neprašomi kištis į kito asmeninius reikalus (1 Tesalonikiečiams 4:11). Tačiau mes, be abejo, galime parodyti asmeninį domėjimąsi vienas kitu. Tai apima daugiau negu vien tik pasisveikinimą Karalystės salėje. Kodėl neišsirinkus asmens, su kuriuo tu norėtum geriau susipažinti, ir nepaskyrus kelių minučių pokalbiui prieš sueigą ar po jos? Dar geriau ‛puoselėti svetingumą’ pakviečiant vieną ar du draugus pas save į namus ir paprastai pavaišinant (Romiečiams 12:13). Rodyk domėjimąsi. Klausyk. Vien paklausus, kaip asmuo pažino ir pamilo Jehovą, galima sužinoti daug. Tačiau tu gali sužinoti dar daugiau dirbdamas kartu su juo tarnyboje po namus. Taip rodydami dėmesį vieni kitiems, mes ugdysimės sugebėjimą nuoširdžiai užjausti arba įsijausti į kito padėtį (Filipiečiams 2:4; 1 Petro 3:8).
‛Skatinkite vieni kitus’
7. a) Kaip Jėzaus mokymas veikė žmones? b) Kas darė jo mokymą tokį veiksmingą?
7 Kai esame dėmesingi vieni kitiems, mes esame geriau pasiruošę paskatinti, paraginti vieni kitus veikti. Ypač krikščionių vyresnieji atlieka pagrindinį vaidmenį šiuo atžvilgiu. Apie atvejį, kai Jėzus skelbė viešai, mes skaitome: „Minios stebėjosi jo mokslu [„tuo, kaip jis mokė“, NW]“ (Mato 7:28). Kitu atveju net keli kareiviai, kurie buvo atsiųsti jo suimti, paliko jį sakydami: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ (Jono 7:46). Kas darė Jėzaus mokymą tokį veiksmingą? Emocionalumo pasireiškimas? Ne; Jėzus kalbėjo kilniai. Tačiau jis visada stengėsi pasiekti klausytojų širdis. Kadangi jis buvo dėmesingas žmonėms, jis tiksliai žinojo, kaip paskatinti juos. Jis vartojo aiškius, paprastus pavyzdžius, kurie atspindėjo kasdieninio gyvenimo tikrovę (Mato 13:34). Taip pat ir tie, kurie atlieka užduotis mūsų sueigose, turėtų sekti Jėzumi, pateikdami šiltas, entuziastingas kalbas, kurios skatina. Kaip Jėzus, mes galime stengtis patys surasti pavyzdžių, kurie tinka mūsų klausytojams ir pasiekia jų širdis.
8. Kaip Jėzus skatino pavyzdžiu, ir kaip šiuo atžvilgiu mes galime sekti juo?
8 Tarnaudami mūsų Dievui, kiekvienas iš mūsų skatinkime vienas kitą pavyzdžiu. Jėzus tikrai skatino savo klausytojus. Jis mylėjo krikščioniškos tarnybos darbą ir aukštino tarnybą. Jis pasakė, kad tai jam buvo kaip maistas (Jono 4:34; Romiečiams 11:13, ŠvR). Toks entuziazmas gali būti užkrečiantis. Ar tu gali panašiai parodyti savo džiaugsmą tarnyboje? Atidžiai vengdamas kalbėti pagyrūnišku tonu, dalinkis džiugiais atvejais iš savo patirties su kitais susirinkime. Kai tu pakvieti kitus dirbti kartu su tavimi, pagalvok, ar tu gali padėti jiems rasti tikrą malonumą kalbėtis su kitais apie mūsų Didįjį Kūrėją, Jehovą (Patarlių 25:25).
9. a) Kokie yra kai kurie paskatinimo metodai, kurių mums reikia vengti, ir kodėl? b) Kas turėtų skatinti mus atsiduoti Jehovos tarnyboje?
9 Tačiau būk atsargus, kad neskatintum kitų neteisingai. Pavyzdžiui, būdami neapdairūs, mes galime sukelti jiems kaltės jausmą dėl to, kad jie nedaro daugiau. Mes galime netyčia sugėdinti juos, nepalankiai palygindami juos su tais, kurių veikla labiau pastebima, arba mes netgi galime nustatyti griežtus reikalavimus ir pažeminti tuos, kurie jų neatitinka. Bet kuris iš šių metodų gali laikinai skatinti ką nors veikti, tačiau Paulius neparašė ‛Skatinkite jausti kaltę ir daryti gerus darbus’. Ne, mes turime skatinti mylėti, — tada darbai bus atliekami dėl gerų motyvų. Nė vieno neturi skatinti pirmiausia mintys apie tai, ką apie jį pagalvos kiti susirinkime, jeigu jis ne visiškai pateisins lūkesčius. (Palygink 2 Korintiečiams 9:6, 7.)
10. Kodėl mes turime atminti, kad nesame kitų tikėjimo viešpačiai?
10 Skatinti vienas kitą nereiškia kontroliuoti vienas kitą. Nors apaštalas Paulius turėjo didelį Dievo jam suteiktą autoritetą, jis nuolankiai priminė korintiečių susirinkimui: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai“ (2 Korintiečiams 1:24). Jeigu, kaip ir jis, mes nuolankiai suprantame, kad ne mūsų darbas yra spręsti, kiek kiti turėtų daryti tarnyboje Jehovai, arba reguliuoti jų sąžinę kituose asmeniniuose sprendimuose, mes vengsime tapti „per daug teisiais“, be džiaugsmo, griežtais, neigiamai nusiteikusiais arba linkusiais vadovautis taisyklėmis (Ekleziasto 7:16). Tokios savybės ne skatina; jos slegia.
11. Kas paskatino nešti paaukojimus Izraelio padangtės statymo dienomis, ir kaip tai turėtų pasireikšti mūsų dienomis?
11 Mes norime, kad visos pastangos Jehovos tarnyboje būtų dedamos su ta pačia dvasia kaip senovės Izraelyje, kai reikėjo paaukojimų padangtės statybai. Išėjimo 35:21 (NW) skaitome: „Tada jie atėjo, kiekvienas, kurį jo širdis pastūmėjo, ir jie atnešė — kiekvienas, kurį jo dvasia skatino, — Jehovos įnašą į darbą.“ Jie nebuvo verčiami išorinių jėgų, bet buvo skatinami iš vidaus, iš širdies. Iš tikro, hebrajų kalboje tiesiogiai čia sakoma, kad „kiekvienas, kurio širdis kėlė jį į viršų“, davė tokias dovanas (kursyvas mūsų). Todėl stenkimės pakelti vieni kitų širdis kada tik esame kartu. Jehovos dvasia gali padaryti visa kita.
‛Padrąsinkite vieni kitus’
12. a) Kokios yra kai kurios graikiško žodžio, išversto ‛padrąsinti’, reikšmės? b) Kaip Jobo draugai nesistengė padrąsinti jį? c) Kodėl mes turėtume susilaikyti teisti vienas kitą?
12 Kai Paulius rašė, kad mes turime ‛padrąsinti vieni kitus’, jis pavartojo graikišką žodį pa·ra·ka·leʹo, kuris taip pat gali reikšti ‛pastiprinti, paguosti’. Graikiškame Septuagintos vertime tas pats žodis buvo pavartotas Jobo 29:25, kur Jobas aprašytas kaip asmuo, kuris paguodžia liūdinčius. Tačiau kada Jobas pats buvo žiauriai išbandomas, jis negavo tokio padrąsinimo. Jo trys „guodėjai“ buvo taip įnikę teisti jį ir sakyti jam moralus, kad jie nesistengė suprasti ar užjausti jį. Faktiškai per visą savo kalbą jie netgi nė karto nesikreipė į Jobą vardu. (Sugretink Jobo 33:1, 31.) Akivaizdu, kad jie žiūrėjo į Jobą daugiau kaip į problemą, negu kaip į asmenį. Nenuostabu, kad Jobas sušuko jiems nusivylęs: „Kadgi jūsų siela būtų mano sielos vietoje!“ (Jobo 16:4). Panašiai ir šiandien, jeigu tu nori padrąsinti ką nors, įsijausk į jo padėtį! Neteisk. Kaip sakoma Romiečiams 14:4, „kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola — tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti“.
13, 14. a) Kokią svarbiausią tiesą mes turime patvirtinti savo broliams ir seserims, kad paguostume juos? b) Kaip Danielių sustiprino angelas?
13 Veiksmažodžio pa·ra·ka·leʹo forma ir iš jos kilęs daiktavardis 2 Tesalonikiečiams 2:16, 17 (NTP) yra išversti žodžiais „paguoda“ ir ‛paguosti’: „O jis, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris numylėjo mus ir, būdamas malonus, davė mums amžiną paguodą bei gerą viltį, tepaguodžia jūsų širdis ir tesutvirtina kiekviename gerame darbe bei žodyje.“ Atkreipk dėmesį, kad Paulius susieja mintį apie paguodą mūsų širdims su pagrindine tiesa, jog Jehova myli mus. Todėl mes turėtume padrąsinti ir paguosti vieni kitus, patvirtindami tą svarbią tiesą.
14 Vienu atveju pranašas Danielius buvo taip susijaudinęs po to, kai pamatė baimę keliantį regėjimą, kad pasakė: „Mano savigarba pradingo, ir aš visai nebetekau jėgų.“ Jehova pasiuntė angelą, kuris keletą kartų priminė Danieliui, kad jis buvo „mieliausias [„labai mielas“, NW]“ Dievui. Koks buvo rezultatas? Danielius pasakė angelui: „Tu sustiprinai mane“ (Danieliaus 10:8, NW; 10:11, 19).
15. Kaip vyresnieji ir keliaujantieji prižiūrėtojai turi derinti pagyrimus su pastabomis?
15 Yra ir kitas būdas padrąsinti kitus. Pagirk juos! Labai lengva pasiduoti kritiškam, griežtam požiūriui. Suprantama, būna atvejų, kai pastaba būtina, ypač iš vyresniųjų ir keliaujančiųjų prižiūrėtojų. Bet daug geriau, kai jie yra žinomi dėl savo širdingo padrąsinimo, o ne dėl priekabaus požiūrio.
16. a) Kodėl norint padrąsinti prislėgtą asmenį dažnai neužtenka tiesiog paskatinti jį daryti daugiau Jehovos tarnyboje? b) Kaip Jehova padėjo Elijui, kai šis jautėsi prislėgtas?
16 Ypač tiems, kurie yra prislėgti, reikia padrąsinimo, ir Jehova tikisi, kad mes, kaip bendrakrikščionys, būsime pagalbos šaltinis — ypač jei mes esame vyresnieji (Patarlių 21:13). Ką mes galime daryti? Tai gali būti ne taip paprasta, kaip liepti jiems daryti daugiau Jehovos tarnyboje. Kodėl? Kadangi tai gali sudaryti įspūdį, jog jų depresijos priežastis yra ta, kad jie daro nepakankamai. Paprastai taip nėra. Pranašas Elijas kartą buvo taip sunkiai prislėgtas, kad jis norėjo mirti; tačiau tai atsitiko tuomet, kai jis buvo ypač užsiėmęs tarnyboje Jehovai. Kaip Jehova elgėsi su juo? Jis pasiuntė angelą, kad suteiktų praktinę paramą. Elijas atvėrė savo širdį Jehovai, parodydamas, jog jis jautėsi esąs toks nieko nevertas, kokie yra jo mirę protėviai, kad visas jo darbas bereikšmis ir kad jis visiškai vienas. Jehova išklausė ir paguodė jį, baimę keliančiai parodydamas savo jėgą ir užtikrindamas, kad jis tikrai ne vienas ir kad darbas, kurį jis buvo pradėjęs, bus užbaigtas. Jehova taip pat pažadėjo duoti Elijui auklėti pagalbininką, kuris vėliau turėjo jį pakeisti (3 Karalių 19:1-21).
17. Kaip vyresnysis turėtų padrąsinti asmenį, kuris yra per daug kritiškas sau?
17 Koks padrąsinimas! Todėl ir mes panašiai padrąsinkime tuos iš mūsų, kurie turi emocinių sunkumų. Stenkimės suprasti juos klausydamiesi! (Jokūbo 1:19). Pateikime Rašto paguodą, pritaikytą jų asmeniniams poreikiams (Patarlių 25:11; 1 Tesalonikiečiams 5:14). Kad padrąsintų tuos, kurie yra per daug kritiški patys sau, vyresnieji gali švelniai pateikti Rašte esančius įrodymus, kad Jehova myli ir vertina juos.a Pokalbiai apie išpirką gali būti veiksmingas būdas padrąsinti tuos, kurie jaučiasi nieko neverti. Asmeniui, kuris sielvartauja dėl kokios nors praeityje padarytos nuodėmės, galbūt reikia parodyti, kad išpirka padarė jį švarų, jeigu jis iš tikrųjų atgailavo ir visiškai atmetė bet kokius panašius įpročius (Izaijo 1:18).
18. Kaip turėtų būti panaudotas mokymas apie išpirką, norint padrąsinti asmenį, kuris tapo kieno nors, pavyzdžiui, prievartautojo, auka?
18 Žinoma, vyresnysis apgalvos konkretų atvejį, kad panaudotų tą mokymą tinkamai. Apmąstyk pavyzdį: Kristaus išperkamosios aukos įvaizdis buvo pagal Mozės įstatymą aukojamos gyvulių aukos, kurių buvo reikalaujama visų nuodėmių atleidimui gauti (Kunigų 4:27, 28). Tačiau nebuvo reikalavimo, kad išprievartavimo auka atnašautų auką už nuodėmę. Įstatyme pasakyta, jog „nereikia [„negalima“, NW] nieko daryti“, kad ji būtų nubausta (Pakartoto Įstatymo 22:25-27, ŠvR). Todėl šiandien, jeigu sesuo buvo užpulta ir išprievartauta, ir tai sukėlė jai nešvarumo ir bevertiškumo jausmą, ar būtų tinkama pabrėžti, jog jai reikia išpirkos, kad ji būtų apvalyta nuo šios nuodėmės? Tikrai ne. Ji nenusidėjo tuo, kad buvo užpulta. Tai prievartautojas nusidėjo ir jį reikia apvalyti. Tačiau meilė, kurią parodė Jehova ir Kristus pasirūpindami išpirkimu, gali būti įrodymas, kad jos nesutepė Dievo akivaizdoje kieno nors kito nuodėmė, bet kad ji yra brangi Jehovai ir pasilieka jo meilėje. (Palygink Morkaus 7:18-23; 1 Jono 4:16.)
19. Kodėl mes neturėtume tikėtis, kad visada bendravimas su mūsų broliais ir seserimis bus padrąsinantis, tačiau kam mes turime būti pasiryžę?
19 Taip, kokia bebūtų asmens situacija gyvenime, nesvarbu, kokios skausmingos aplinkybės temdytų jo praeitį, jis turėtų rasti padrąsinimą Jehovos tautos susirinkime. Ir jis ras, jeigu mes asmeniškai stengsimės būti dėmesingi vieni kitiems, skatinti ir padrąsinti vieni kitus, kada tiktai bendraujame kartu. Tačiau būdami netobuli, mes visi kartais pamirštame tai daryti. Kartais mes neišvengiamai apviliame arba net įskaudiname vienas kitą. Stenkis nesutelkti dėmesio į kitų klaidas tuo atžvilgiu. Jeigu sutelki dėmesį į trūkumus, tu gali atsidurti pavojuje tapti per daug kritišku susirinkimo atžvilgiu arba netgi patekti kaip tik į tuos spąstus, kurių vengti padėti taip troško Paulius, būtent — visiškai nustoti rinktis kartu. Te niekada taip neatsitinka! Šiai senai sistemai tampant vis pavojingesnei ir slegiančiai, būkime tvirtai pasiryžę daryti, ką galime, kad padarytume savo bendravimą sueigose ugdantį — ir juo labiau, juo aiškiau matome besiartinančią Jehovos dieną!
[Išnaša]
a Vyresnysis gali nuspręsti pastudijuoti su tokiais asmenimis padrąsinančius straipsnius iš Sargybos bokšto ir „Atsibuskite!“ (rusų k.) žurnalų, pavyzdžiui, „Ar tu pasinaudosi neužtarnautu gerumu?“ ir „Laimėti kovą su depresija“ (Sargybos bokšto 1990 metų vasario 15 ir kovo 1 dienos numeriai anglų kalba).
Kaip tu atsakytum?
◻ Kodėl yra būtina, kad mūsų sueigos ir bendravimas būtų padrąsinantys šiomis paskutinėmis dienomis?
◻ Ką reiškia būti dėmesingiems vieni kitiems?
◻ Ką reiškia skatinti vieniems kitus?
◻ Ką apima vienas kito padrąsinimas?
◻ Kaip turi būti padrąsinami prislėgti ir nuliūdę asmenys?
[Iliustracija 15 puslapyje]
Svetingumas padeda mums geriau pažinti vienas kitą
[Iliustracija 17 puslapyje]
Kada Elijas jautėsi prislėgtas, Jehova švelniai paguodė jį