Venk būti įsitikinęs savo teisumu!
PIRMAJAME amžiuje fariziejai turėjo gerą teisių Dievo garbintojų reputaciją. Jie buvo uolūs Rašto tyrinėtojai, dažnai meldėsi. Kai kurie žmonės laikė juos gerais ir supratingais asmenimis. Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašė: „Fariziejai yra meilūs vienas kitam ir ugdo draugiškus santykius su visuomene.“ Nenuostabu, kad jie tuo metu buvo turbūt labiausiai gerbiami ir labai vertinami asmenys žydų visuomenėje!
Tačiau šiandien žodis „fariziejiškas“ ir su juo susiję terminai yra žeminantys, sinonimiški žodžiams „šventeiviškas“, „įsitikinęs savo teisumu“, „geresnis už kitus“, „perdėtai pamaldus“ ir „tariamai atsidavęs“. Kodėl fariziejai prarado savo gerą vardą?
Tai įvyko todėl, kad Jėzaus Kristaus, skirtingai nuo daugumos žydų, neapgavo išorinė fariziejų išvaizda. Jis palygino juos su „pabaltintais antkapiais, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“ (Mato 23:27).
Tiesa, jie sakė ilgas maldas stovėdami viešose vietose, bet tai darė tik tam, kad būtų kitų matomi, kaip pasakė Jėzus. Jų garbinimas buvo paprasčiausia apgaulė. Jie mėgo pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose. Nors visi žydai privalėjo nešioti spurgus ant savo drabužių, fariziejai stengėsi padaryti žmonėms įspūdį nešiodami pernelyg ilgus kutus. Jie išdidžiai rodė savo padidintas dėžutes su Rašto tekstais, kurias nešiojo kaip amuletus (Mato 6:5; 23:5-8). Jų veidmainystė, godumas ir pasipūtimas galų gale užtraukė jiems negarbę.
Jėzus pasakė, kad Dievas atmetė fariziejus: „Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‛Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina mokydami žmonių išgalvotų priesakų’“ (Mato 15:7-9). Iš tikrųjų jie buvo teisūs patys sau. Suprantama, kodėl Jėzus perspėjo savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo“ (Luko 12:1). Šiandien mes taip pat turime ‛saugotis’ būti įsitikinę savo teisumu, arba vengti tapti religiniais veidmainiais.
Tai darydami, mes turime pripažinti, kad asmuo netampa patenkintas savimi iš karto. Veikiau šis polinkis išsivysto palaipsniui, per tam tikrą laikotarpį. Netgi netyčia asmuo gali įgyti nepageidautinų fariziejų bruožų.
Išdidus požiūris
Kokių bruožų mes turime ‛saugotis’? Įsitikinę savo teisumu asmenys paprastai „kalba, elgiasi ir atrodo taip, lyg jie niekada nebuvo padarę ko nors blogo“, — paaiškinta enciklopedijoje Encyclopædia of Religion and Ethics. Įsitikinę savo teisumu žmonės taip pat yra pagyrūnai ir pasididžiuoją, o tai buvo pagrindinė fariziejų problema.
Jėzus apibūdino šį fariziejišką požiūrį palyginimu: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‛Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės — plėšikai, sukčiai, svetimautojai — arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’.“ Muitininkas — priešingai — nuolankiai pripažino savo klaidas ir įrodė esąs daug teisesnis už pagyrūną fariziejų. Jėzus pasakė šį palyginimą tiems, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Luko 18:9-14).
Būdami netobuli žmonės, mes kartais galime manyti, kad esame geresni už kitus dėl savo įgimtų sugebėjimų ar pranašumų. Bet krikščionys turi greitai atsisakyti tokių minčių. Tu galbūt turi daugelio metų krikščioniško gyvenimo patirtį. Galbūt esi gabus Biblijos mokytojas. Arba gal tu tvirtini esąs pateptas karaliauti su Kristumi danguje. Kai kurie susirinkimo nariai turi ypatingas privilegijas kaip visalaikiai tarnai, vyresnieji arba tarnybiniai padėjėjai. Paklausk saves, ‛ką galvotų Jehova, jeigu tai, ką jis man suteikė, aš panaudočiau kaip pagrindą laikyti save aukštesniu už kitus?’ Be abejo, tai jam nepatiktų (Filipiečiams 2:3, 4).
Jeigu krikščionis rodo išdidumo dvasią dėl jam Dievo suteiktų gabumų, privilegijų ar valdžios, jis faktiškai pagrobia iš Dievo šlovę ir garbę, kurių nusipelno tik Jis. Biblija aiškiai įspėja krikščionis „nemanyti apie save geriau, negu dera manyti“. Ji ragina mus: „Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais“ (Romiečiams 12:3, 16).
„Neteiskite“
Pagal vieną Biblijos enciklopediją, savo teisumu įsitikinęs asmuo „arba laiko save moraliai teisiu, arba mano esąs teisus Dievo akyse dėl to, kad tvirtai laikosi įstatyminių reikalavimų raidės neatsižvelgdamas į jų dvasią“. Kitame veikale savo teisumu įsitikinę asmenys apibūdinami kaip „perdėtai religingi žmonės, visą laiką ieškantys blogio kituose“.
Fariziejai buvo tokie. Bėgant laikui jų sugalvotos žmogiškos taisyklės ėmė atrodyti svarbesnės negu Dievo įstatymai ir principai (Mato 23:23; Luko 11:41-44). Jie paskyrė save teisėjais ir buvo linkę pasmerkti kiekvieną, kuris nepatenkindavo jų teisumo normų. Jų išdidus požiūris ir perdėta savigarba pagimdė troškimą valdyti kitus žmones. Jų nesugebėjimas kontroliuoti Jėzų siutino juos, todėl jie sugalvojo jį nužudyti (Jono 11:47-53).
Kaip nemalonu bendrauti su kokiu nors asmeniu, kuris iškelia save kaip teisėją visada ieškodamas klaidų, nagrinėdamas ir vadovaudamas visiems aplinkui. Iš tikrųjų nė vienas susirinkimo narys neturi teisės piršti kitiems savo nuomonės ar savo sugalvotų taisyklių (Romiečiams 14:10-13). Supratingi krikščionys žino, kad daugelyje kasdieninio gyvenimo sričių asmuo apsisprendžia pats. Ypač tie, kurie yra linkę būti tobulybės siekėjai ir reiklūs, turi vengti teisti kitus.
Tiesa, krikščionių susirinkimas turi turėti principus, kurie padeda sklandžiai veikti Jehovos žemiškajai organizacijai (Žydams 13:17). Bet kai kurie iškraipo tuos principus arba prideda savo taisyklių. Vienoje vietovėje visi besimokantieji Teokratinės tarnybos mokykloje turėjo vilkėti kostiumus ir užsisegioti savo švarkus, kai sakydavo kalbas. Iš besimokančiojo, kuris to nepadarydavo, būdavo atimama teisė sakyti kalbas ateityje. Užuot nustatinėjus tokias griežtas taisykles, ar nebūtų protingiau ir ar nesiderintų su Dievo Žodžio dvasia švelnus asmeniškas patarimas, jeigu jis reikalingas? (Jokūbo 3:17).
Įsitikinimas savo teisumu taip pat gali paskatinti manyti, kad jeigu krikščionis patiria daug asmeninių sunkumų, jis yra ne visai subrendęs dvasiškai. Būtent taip apie ištikimąjį Jobą galvojo įsitikinę savo teisumu Elifazas, Bildadas ir Sofaras. Jie nežinojo visų situacijos aspektų, todėl per daug pasitikėjo savimi kaltindami Jobą neteisingu elgesiu. Jehova nubaudė juos už jų iškreiptą Jobo išbandymų įvertinimą. (Žiūrėk Jobo, skyriai 4, 5, 8, 11, 18, 20.)
Klaidingas uolumas
Įsitikinimas savo teisumu ir uolumas dažnai yra tarpusavyje susiję. Apaštalas Paulius kalbėjo apie religingus žydus kaip apie turinčius „Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo [„tikslaus pažinimo“, NW]. Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą, todėl nepakluso Dievo teisumui“ (Romiečiams 10:2, 3). Būdamas fariziejus, Paulius pats buvo ypač uolus, nors jo uolumas buvo klaidingas, nepagrįstas Jehovos teisumu (Galatams 1:13, 14; Filipiečiams 3:6).
Biblija tinkamai pataria: „Nebūk per daug teisus ir nebūk per daug išmintingas, kad nepražudytumei savęs“ (Ekleziasto 7:16). Susirinkime krikščionis iš pradžių gali būti sąžiningas, bet jo sąžiningumas ir uolumas gali iškrypti — virsti pasitenkinimu savimi. Skatinamas žmogiškos išminties, o ne Jehovos teisingumo, religinis uolumas gali pakenkti kitiems. Kaip?
Pavyzdžiui, tėvai gali per daug užsiimti rūpinimusi kitų dvasiniais poreikiais ir, bėgant laikui, jie gali pradėti nepaisyti savo šeimos poreikių. Arba tėvai gali būti per daug uolūs, reikalaudami iš savo vaikų daugiau negu jie galbūt gali padaryti (Efeziečiams 6:4; Kolosiečiams 3:21). Kai kurie vaikai, negalėdami įvykdyti tokių neprotingų reikalavimų, pradeda gyventi dvilypį gyvenimą. Supratingi tėvai atsižvelgia į savo šeimos narių galimybes ir atitinkamai prisitaiko. (Palygink Pradžios 33:12-14.)
Dėl perdėto uolumo mes taip pat galime prarasti taktą, užuojautą ir švelnumą, kurie yra būtini mūsų santykiams su kitais. Asmuo galbūt dirba labai daug, kad paremtų Karalystės interesus. Tačiau jo per didelis uolumas gali kartu įžeisti žmones. Paulius pasakė: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, — nieko nelaimėčiau“ (1 Korintiečiams 13:2, 3).
Dievas palankus nuolankiesiems
Kaip krikščionys, mes turime įžvelgti pavojų tapti įsitikinę savo teisumu, kol tai dar nepradėjo vystytis. Mes privalome vengti išdidaus požiūrio, įpročio teisti kitus ir aklo uolumo, pagrįsto žmogiška išmintimi.
Mums būtų naudingiau, jei ‛saugodamiesi’ fariziejiškų pažiūrų mes neteistume kitų kaip įsitikinusių savo teisumu, bet sutelktume dėmesį į savo pačių polinkius. Tiesa, Jėzus teisė fariziejus ir pasmerkė juos kaip „angių išperas“, nusipelnančius amžino sunaikinimo. Bet Jėzus galėjo skaityti žmonių širdis. Mes to negalime (Mato 23:33).
Tad ieškokime Dievo teisingumo, o ne savo (Mato 6:33). Tik tuomet mes galėsime turėti Jehovos palankumą, nes Biblija ragina visus mus: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Petro 5:5).