Mano viso gyvenimo viltis — niekada nemirti
PAPASAKOJO HEKTORAS R. PRISTAS
„Vėžys nepagydomas, — pasakė gydytojas. — Mes niekuo daugiau nebegalime jums padėti.“ Tokia diagnozė buvo man nustatyta daugiau kaip prieš dešimt metų. Tačiau aš iki šiol puoselėju Biblija pagrįstą viltį niekada nemirti ir gyventi amžinai žemėje (Jono 11:26).
MANO tėvai buvo nuoširdūs metodistai, reguliariai lankę bažnyčią mažame miestelyje, netoli nuo mūsų ūkio. Mano gimtinė — gražus, tinkamas ūkininkavimui Vairarapos slėnis, esantis maždaug apie 130 km į šiaurės rytus nuo Velingtono (Naujoji Zelandija). Čia mes gėrėdavomės kalnais su sniego kepurėmis, skaidriomis kalnų upėmis, kalvomis ir derlingomis lygumomis.
Metodistų bažnyčioje mes buvome mokomi, jog visi geri žmonės eina į dangų, o blogieji — į pragarą, kankinimo ugnimi vietą. Aš negalėdavau suprasti štai ko: jei Dievas norėjo, kad žmonės būtų danguje, kodėl jis neapgyvendino jų ten iš pat pradžių. Mane visada baugino mirtis ir dažnai kildavo klausimas, kodėl turime mirti. 1927 metais, kai buvau šešiolikos, mūsų šeimą ištiko tragedija. Tai privertė mane ieškoti atsakymo į savo klausimus.
Kodėl Redžas mirė?
Kai mano broliui Redžui buvo 11 metų, jis sunkiai susirgo. Gydytojas negalėjo nustatyti ligos ir buvo bejėgis jam padėti. Mama pakvietė metodistų tarną. Jis pasimeldė prie Redžo, bet tai nesuteikė motinai paguodos. Iš tikrųjų ji pasakė tarnui, kad jo maldos neveiksmingos.
Redžui mirus, motina kalbėdavosi su visais trokšdama gauti teisingus atsakymus į klausimą, kodėl turėjo mirti jos jaunasis sūnus. Kalbėdamasi mieste su vienu verslininku, ji paklausė, ar jis žino ką nors apie mirusiųjų būklę. Jis neturėjo jokio supratimo, bet pasakė: „Kažkas paliko čia knygą; jūs galite pasiimti ją.“
Mama parsinešė tą knygą namo ir pradėjo skaityti. Ji negalėjo atsitraukti nuo jos. Pamažu visiškai pasikeitė jos požiūris. Ji pasakė šeimai: „Štai čia — tiesa.“ Knyga vadinosi Dieviškasis Amžių Planas — pirmasis Šventraščio studijavimų tomas. Iš pradžių aš buvau skeptiškas ir mėginau prieštarauti dėl to, kaip knygoje pateikiamas Kūrėjo tikslas. Galop mano argumentai išseko.
Priimu Biblijos tiesą
Aš svarsčiau mintyse: ‛Įsivaizduok — amžinai gyventi, niekada nemirti!’ Tai tokia viltis, kurios ir reikėtų tikėtis iš mylinčio Dievo. Rojaus žemė! Taip, to man reikėjo.
Sužinojusi tokias nuostabias tiesas, mama su dar trimis krikščionėmis seserimis iš Velingtono — Tompson, Barton ir Džons — kartais ištisoms dienoms išvykdavo plačiai berti Karalystės sėklą po įvairias kaimo vietoves. Nors tėvas neturėjo tokios misionieriškos dvasios kaip mama, jis palaikė ją jos veikloje.
Aš tikėjau tiesa, tačiau kurį laiką mažai ką dariau dėl savo įsitikinimų. 1935 metais vedžiau Roveną Korlet ir po kurio laiko mes susilaukėme dukters Enidos ir sūnaus Bario. Aš dirbau gyvulių supirkėju — tūkstančiais pirkdavau juos iš aplinkinių fermerių. Kai fermeriai kalbėdavo apie politiką, man patikdavo jiems sakyti: „Jokios žmonių pastangos nebus sėkmingos. Dievo Karalystė yra vienintelė vyriausybė, kuri pasieks tikslą.“
Liūdna, kad aš buvau pripratęs prie tabako — nepaleisdavau cigaro iš burnos. Laikui bėgant mano sveikata pablogėjo ir mane paguldė į ligoninę dėl skausmų skrandyje. Man pasakė, kad sergu ūminiu gastroenteritu, kurį sukėlė rūkymas. Nors aš atsikračiau to įpročio, neretai sapnuodavau, kad rūkau nesibaigiantį cigarą ar cigaretę. Koks baisus gali būti prisirišimas prie tabako!
Atsisakęs tabako, aš padariau kitus svarbius pakeitimus. Būdamas 28 metų, 1939-aisiais, aš pasikrikštijau Mangačio upėje netoli mūsų namų kaime. Robertas Lazenbis (vėliau jis prižiūrėjo skelbimo darbą Naujojoje Zelandijoje) atkeliavo iš pačio Velingtono, kad pasakytų kalbą mūsų namuose ir pakrikštytų mane. Nuo tada aš pasidariau drąsus Jehovos Liudytojas.
Skelbimo darbo organizavimas
Po krikšto aš buvau paskirtas Eketahunos susirinkimo prižiūrėtoju. Mano žmona Rovena dar nebuvo priėmusi tiesos. Tačiau aš jai pasakiau, jog ruošiuosi pakviesti iš Pahiatujos Alfą Brajantą, kad parodytų man, kaip tinkamai skelbti po namus. Aš norėjau organizuoti skelbimo darbą ir sistemingai dirbti mūsų teritorijoje.
Rovena pasakė: „Hektorai, jei tu eini skelbti po namus, grįžęs nerasi manęs. Aš tave palieku. Tavo pareiga — būti čia, namuose, su savo šeima.“
Aš nežinojau, ką daryti. Neryžtingai apsirengiau. ‛Aš turiu tai daryti, — mintyse tariau sau. — Nuo to priklauso mano gyvybė — taigi ir mano šeimos narių gyvybės.’ Todėl patikinau Roveną, kad jokiu būdu nenoriu jos įžeisti. Pasakiau, kad labai ją myliu, bet klausimas liečia Jehovos vardą ir jo suverenų valdymą, taip pat mūsų pačių gyvybes, todėl aš tiesiog turiu skelbti tokiu būdu.
Alfas ir aš atėjome prie pirmųjų durų ir jis ėmė kalbėti. Nepajutau, kaip ir aš įsiterpiau į pokalbį imdamas pasakoti namų šeimininkui, kad tai, kas atsitiko Nojaus dienomis, yra sugretinimas su mūsų laikų įvykiais ir kad mes turime kažką daryti, jei norime būti tikri dėl savo išgelbėjimo (Mato 24:37-39). Palikau ten keletą brošiūrų.
Kai išėjome, Alfas pasakė: „Iš kur visa tai žinai? Tu gali apsieiti be manęs. Toliau tęsk vienas pats ir mes apskelbsime dvigubai daugiau teritorijos.“ Mudu taip ir padarėme.
Kai ėjome namo, aš nežinojau, kas mūsų ten laukia. Mano nuostabai ir džiaugsmui, Rovena turėjo paruošusi mums arbatos. Po dviejų savaičių mano žmona buvo kartu su manimi skelbimo tarnyboje ir pasidarė puikiu krikščioniško uolumo pavyzdžiu.
Slėnyje, kur buvo mūsų ūkis, pirmaisiais Jehovos Liudytojais tapo Modė Manser, jos sūnus Viljamas ir duktė Rubi. Modės vyras buvo piktas atšiaurios išvaizdos žmogus. Vieną dieną mudu su Rovena nuvykome į jų ūkį pasiimti Modės į tarnybą. Jaunasis Viljamas buvo paruošęs mums savo automobilį, bet jo tėvo planai buvo kitokie.
Padėtis buvo įtempta. Paprašiau Rovenos laikyti mūsų mažylę Enidą. Įšokau į Viljamo automobilį ir kuo skubiausiai važiavau iš garažo, o ponas Manseras tuo metu bandė greitai uždaryti garažo duris, kad neišvažiuotume. Bet jis nesuspėjo. Truputį pavažiavę sustojome ir aš išlipau iš automobilio priešais įsiutusį poną Manserą. Tariau jam: „Mes važiuojame į lauko tarnybą ir ponia Manser vyksta su mumis.“ Aš paveikiau jį ir jo pyktis šiek tiek atslūgo. Prisimindamas tai, manau, kad galbūt turėjau pasielgti kitaip, bet vėliau jis pasidarė palankesnis Jehovos Liudytojams, nors pats niekada netapo Liudytoju.
Tuo laiku Jehovos žmonių buvo nedaug ir mums tikrai būdavo džiugūs ir naudingi visalaikių tarnų, apsistodavusių mūsų ūkyje, aplankymai. Tarp šių lankytojų buvo Adrianas Tompsonas ir jo sesuo Molė; jie abu mokėsi Sargybos bokšto biblinėje Galaado misionierių mokykloje, vienose iš pirmųjų klasių, ir tarnavo pagal paskyrimą užsienyje — Japonijoje bei Pakistane.
Karo metų įvykiai
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 metų rugsėjį, o 1940 metų spalį Naujosios Zelandijos vyriausybė uždraudė Jehovos Liudytojų veiklą. Daugelis mūsų krikščionių brolių buvo priversti stoti prieš šalies teismus. Kai kuriuos išsiuntė į darbo stovyklas ir atskyrė nuo žmonų bei vaikų. Karui labiau įsiliepsnojus, aš abejojau, ar manęs nepašauks į karinę tarnybą, nors kaip fermeriai, turintys pieno ūkį, buvome atleisti nuo tos prievolės. Vėliau buvo paskelbta, kad fermeriai daugiau nebebus šaukiami iš savo ūkių į karinę tarnybą.
Mes su Rovena tęsėme savo krikščionišką tarnybą kiekvienas skirdamas daugiau kaip 60 valandų per mėnesį skelbimo darbui. Tuo metu aš turėjau privilegiją padėti jauniems Liudytojams, besilaikantiems krikščioniško neutraliteto. Jų naudai aš dalyvavau Velingtono, Šiaurės Palmerstono, Pahiatujos ir Mastertono miestų teismuose. Paprastai šaukimo komisijoje būdavo dvasininkijos atstovas ir aš džiaugdavausi demaskuodamas jų, kaip karo rėmėjų, nekrikščionišką poziciją (1 Jono 3:10-12).
Vieną vakarą mums su Rovena studijuojant Sargybos bokštą, į namus įsiveržė sekliai. Kratos metu jie rado biblinės literatūros namuose. „Už jos laikymą galite pakliūti į kalėjimą“, — pasakė mums. Susėdę į savo automobilį, sekliai pamatė, kad užsikirto stabdžiai ir mašina nejuda iš vietos. Viljamas Manseras padėjo sutaisyti automobilį ir mes daugiau niekada nebematėme tų vyrų.
Draudimo metu slėpdavome biblinę literatūrą atokioje mūsų ūkio vietoje esančiame pastate. Aš lankydavausi Naujosios Zelandijos filiale vidurnaktį ir prisikraudavau į savo automobilį literatūros. Tada gabendavau ją į namus ir sukraudavau toje nuošalioje vietoje. Vieną naktį, kai atvykau į filialą pasiimti slapto krovinio, staiga visur užsižiebė šviesos! Policija sušuko: „Jūs pagauti!“ Tačiau nelauktai jie leido man išvykti nesukėlę pernelyg didelio triukšmo.
Mudu su Rovena 1949 metais pardavėme ūkį ir nusprendėme tarnauti pionieriais tol, kol pasibaigs pinigai. Mes apsigyvenome Mastertone ir buvome to miesto susirinkimo pionieriai. Per dvejus metus buvo sudarytas Fezerstono susirinkimas su 24 aktyviais skelbėjais ir ten aš tarnavau pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Vėliau, 1953 metais, turėjau privilegiją nuvykti į Jungtines Valstijas dalyvauti tarptautiniame aštuonių dienų kongrese Niujorke, Jankių stadione. Rovena negalėjo keliauti su manimi, nes turėjo rūpintis mūsų dukra Enida, kuri sirgo cerebriniu paralyžiumi.
Parvykęs į Naująją Zelandiją, turėjau imtis pasaulietiško darbo. Mes sugrįžome į Mastertono susirinkimą, kuriame aš buvau paskirtas pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Maždaug tuo pat metu Viljamas Manseras nusipirko Mastertono Mažąjį teatrą, kuris tapo pirmąja Karalystės sale Vairarapoje. Šeštajame dešimtmetyje mūsų susirinkimas puikiai augo dvasiškai ir skaičiumi. Todėl rajono prižiūrėtojas per apsilankymus dažnai skatindavo subrendusius asmenis keltis į kitas šalies vietoves padėti ten skelbimo darbe ir daugelis taip padarė.
Mūsų šeima pasiliko Mastertone ir dešimtmečiams slenkant aš turėjau daug privilegijų ne tik susirinkime, bet ir užduočių nacionaliniuose bei tarptautiniuose kongresuose. Rovena uoliai dalyvaudavo lauko tarnyboje ir nuolat padėdavo kitiems tai daryti.
Tikėjimo išbandymai
Kaip buvo paminėta pradžioje, 1985 metais man diagnozavo nepagydomos formos vėžį. Kaipgi aš ir mano ištikima žmona Rovena kartu su savo vaikais norėjome būti tarp milijonų dabar gyvenančių žmonių, kurie niekada nemirs! Bet gydytojai išsiuntė mane į namus mirti. Tačiau pirmiausia jie paklausė, ką aš manau apie tokią diagnozę.
„Aš nusiteikęs laikytis ramiai širdyje ir būti optimistu“, — atsakiau. Mane tikrai stiprino Biblijos patarlė: „Sveika [„rami“, NW] širdis — kūno gyvybė“ (Patarlių 14:30).
Vėžio ligų specialistai pagyrė tą Biblijos patarimą. „Toks dvasinis požiūris 90 procentų padeda išgyti sergantiesiems vėžiu“, — jie pasakė. Jie taip pat rekomendavo septynių savaičių radioterapijos kursą. Laimei, galų gale mano kova su vėžiu baigėsi sėkmingai.
Tuo labai sunkiu metu man teko baisus smūgis. Mano puiki ištikima žmona mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Man buvo paguoda ištikimų Rašte aprašytų žmonių pavyzdžiai ir tai, kaip Jehova išspręsdavo jų problemas, kai jie laikydavosi savo ištikimybės. Todėl man neišblėso naujojo pasaulio viltis (Romiečiams 15:4).
Tačiau mane apėmė depresija ir aš nebenorėjau tarnauti vyresniuoju. Vietiniai broliai stiprino mane, kol atgavau jėgas laikytis toliau. Todėl aš galėjau be pertrūkio tarnauti krikščionių vyresniuoju bei prižiūrėtoju 57-erius metus.
Su pasitikėjimu laukiu rytojaus
Tarnauti Jehovai visus tuos metus buvo neįkainojama privilegija. Kiek daug palaimų aš turėjau! Atrodo, visai neseniai buvau 16 metų ir išgirdau mamos šūksnį: „Štai čia — tiesa!“ Mano motina liko ištikima, uoli Liudytoja iki pat savo mirties 1979-aisiais, kai jai buvo šimtas su viršum metų. Jos dukra ir šeši sūnūs taip pat tapo Liudytojais.
Karštai trokštu gyventi, kad pamatyčiau, kaip Jehovos vardas bus išteisintas nuo visų priekaištų. Ar išsipildys mano viso gyvenimo viltis niekada nemirti? Tai, žinoma, dar neaišku. Tačiau aš įsitikinęs, kad daugelis, taip — milijonai galiausiai turės tokią palaimą. Todėl kol būsiu gyvas, aš didžiai vertinsiu perspektyvą būti priskaičiuotas prie tų, kurie niekada nemirs (Jono 11:26).
[Iliustracija 28 puslapyje]
Mano mama
[Iliustracija 28 puslapyje]
Su žmona ir vaikais