Atsisakyti daug ko dėl kažko didesnio

PAPASAKOJO DŽULIJUS OVAS BELAS

Aš 32 metus buvau aladura.a Maniau, kad gydymas tikėjimu bei maldos išspręs visas mano problemas ir išgydys visas ligas. Niekada nepirkdavau jokių vaistų, net nuo skausmo. Visus tuos metus niekas iš mano šeimos nėra gulėjęs ligoninėje. Kai susirgdavo kuris nors iš mano vaikų, aš melsdavau už jį dieną naktį, kol jis pasveikdavo. Tikėjau, kad Dievas atsakydavo į mano maldas ir laimino mane.

AŠ PRIKLAUSIAU Egbi Džali — garsiausiam visuomeniniam Vakarų Nigerijos miesto Akūrės klubui. Mano draugai buvo turtingiausi bei įtakingiausi mūsų bendruomenės žmonės. Dedžis, Akūrės karalius, dažnai lankydavosi mano namuose.

Aš taip pat buvau poligamistas: turėjau šešias žmonas ir daug sugulovių. Mano verslas klestėjo. Viskas man gerai klojosi. Tačiau kaip tas keliaujantis pirklys iš Jėzaus palyginimo apie perlą aš radau kažką taip vertinga, kad dėl to atsisakiau savo penkių žmonų, sugulovių, bažnyčios, visuomeninio klubo bei aukštos pasaulietiškos padėties (Mato 13:45, 46).

Kaip aš tapau aladura

Pirmą kartą aš išgirdau apie aladuras 1936-aisiais būdamas 13 metų. Draugas, vardu Gabrielius, pasakė man: „Jei apsilankysi Kristaus Apaštališkojoje bažnyčioje, išgirsi kalbant Dievą.“

„Kaip Dievas kalba?“ — paklausiau jo.

Jis pasakė: „Ateik ir pamatysi.“

Aš troškau klausytis Dievo. Todėl tą vakarą nuėjau su Gabrieliumi į bažnyčią. Nedidelis pastatas buvo pilnas garbintojų. Susirinkimas pradėjo giedoti: „Ateikite, žmonės! Tai vieta, kur yra Jėzus!“

Giedant kažkas sušuko: „Nuženk, šventoji dvasia!“ Dar kažkas suskambino varpeliu ir susirinkimas nuščiuvo. Po to viena moteris ėmė su jauduliu lementi nesuprantama kalba. Staiga ji sušuko: „O žmonės, klausykite Dievo žinios! Štai ką pasakė Dievas: ‛Melskitės už medžiotojus, kad jie nenužudytų žmonių!’“ Vyravo susijaudinimo nuotaika.

Aš tikėjau, kad per ją kalbėjo Dievas, todėl kitais metais pasikrikštijau ir tapau Kristaus Apaštališkosios Bažnyčios nariu.

Pirmoji pažintis su Jehovos Liudytojais

1951 metais iš Liudytojo, vardu Adededžis Bobajis, aš paėmiau vieną Sargybos bokšto egzempliorių. Tas žurnalas buvo įdomus, todėl aš užsisakiau jį ir reguliariai skaičiau. 1952 metais aš dalyvavau keturių dienų Jehovos Liudytojų srities kongrese Ado Ekityje.

Tai, ką pamačiau kongrese, mane paveikė. Aš rimtai buvau begalvojąs tapti Jehovos Liudytoju, bet atsisakiau tos minties. Mano problema buvo ta, kad tuo metu turėjau tris žmonas ir vieną sugulovę. Maniau, kad niekaip negalėsiu gyventi tik su viena žmona.

Kai grįžau į Akūrę, paprašiau Adededžio nebelankyti manęs ir nebepratęsiau Sargybos bokšto prenumeratos. Pasidariau aktyvesnis savo bažnyčioje. Galiausiai, kaip aš svarsčiau, Dievas palaimino mane, kad atėjau į Kristaus Apaštališkąją Bažnyčią. Juk vedžiau tris žmonas ir susilaukiau daug vaikų. Pasistačiau sau namą. Niekada negulėjau ligoninėje. Jeigu matau, kad Dievas atsako į mano maldas, kam keisti savo religiją?

Kyla mano padėtis, o drauge ir nusivylimas

Aš pradėjau aukoti daug pinigų bažnyčiai. Netrukus jie padarė mane vyresniuoju; turėdamas tokią padėtį, galėjau matyti, kas dedasi bažnyčios viduje. Tai, ką pamačiau, pribloškė mane. Pastorius ir „pranašai“ mėgo pinigus; aš pasibaisėjau jų godumu.

Pavyzdžiui, 1967 metų kovą man gimė trys vaikai nuo skirtingų žmonų. Pagal paprotį turėjome bažnyčioje vaikams duoti vardus. Todėl pastoriui, vedančiam ceremoniją, paėmiau dovanų — žuvies, limonado ir putojančių gėrimų.

Tą dieną bažnyčioje per pamaldas pastorius pasakė visam susirinkimui girdint: „Mane stebina turtingi mūsų bažnyčios žmonės. Jie nori vardo suteikimo ceremonijos, o visa, ką atneša, yra tik putojantys gėrimai ir žuvis. Ne mėsa! Ne ožiukas! Pagalvokite! Kainas aukojo Dievui didelių šakniavaisių, tačiau Dievas nepriėmė tos aukos, nes joje nebuvo kraujo. Dievas nori dalykų, turinčių kraujo. Abelis atnešė gyvūną ir jo auka buvo priimta.“

Tai išgirdęs, aš pakilau ir puoliau lauk. Tačiau vis dar lankiau bažnyčią. Vis daugiau laiko aš praleisdavau bendraudamas su savo klubo nariais ir lankydamas jo sueigas. Kartais dalyvaudavau sueigose Karalystės salėje; vėl užsisakiau Sargybos bokštą. Tačiau aš dar nebuvau pasiruošęs tapti Jehovos Liudytoju.

Nusprendžiu tarnauti Jehovai

Persilaužimas mano gyvenime įvyko 1968 metais. Kartą aš pradėjau skaityti Sargybos bokšte vieną straipsnį, kuriame buvo aprašytas žiaurus Jehovos Liudytojų persekiojimas Malavyje. Jame buvo pasakojama apie 15 metų mergaitę, kurią pririšo prie medžio ir šešis kartus išprievartavo, nes ji atsisakė eiti į kompromisą dėl savo tikėjimo. Labai sukrėstas, aš padėjau žurnalą į šalį, bet galvojau apie tai toliau. Supratau, kad nė viena mergaitė mano bažnyčioje neparodytų tokio tikėjimo. Vėliau tą patį vakarą aš vėl paėmiau žurnalą ir perskaičiau tą puslapį iš naujo.

Ėmiau rimtai studijuoti Bibliją. Augdamas pažinimu, pradėjau suprasti, kad bažnyčia labai klaidino mus. Kaip ir senovės laikais mūsų dvasininkai ‛elgėsi bjauriai’ (Ozėjo 6:9, Brb red.).

Tokie vyrai buvo netikri pranašai, apie kuriuos perspėjo Jėzus! (Mato 24:24) Aš daugiau netikėjau jų regėjimais ir įspūdingais darbais. Nusprendžiau pasitraukti iš klaidingos religijos ir padėti kitiems padaryti tą patį.

Pastangos, kad pasilikčiau bažnyčioje

Kai bažnyčios vyresnieji suprato, kad nusprendžiau palikti bažnyčią, jie atsiuntė delegaciją mane permaldauti. Jie nenorėjo prarasti vieno iš didžiausių pajamų šaltinio. Jie pasiūlė man būti baba egbe, vienos Kristaus Apaštališkosios bažnyčios Akūrėje patronu.

Aš atsisakiau ir jiems paaiškinau, kodėl. „Bažnyčia mums meluoja, — pasakiau. — Ji sako, kad visi geri žmonės eis į dangų. Bet aš skaičiau Biblijoje ir esu įsitikinęs, kad tik 144000 asmenų eis į dangų. Kiti teisūs žmonės gyvens žemės rojuje“ (Mato 5:5; Apreiškimas 14:1, 3).

Bažnyčios pastorius stengėsi nuteikti mano žmonas prieš mane. Jis liepė joms neleisti Jehovos Liudytojams lankytis mano namuose. Viena žmona užnuodijo mano maistą. Dvi iš jų perspėjo mane dėl regėjimo, kurį matė bažnyčioje. Regėjime buvo parodyta, kad aš mirsiu, jei paliksiu bažnyčią. Nepaisydamas to, aš liudijau savo žmonoms ir kviečiau jas eiti su manimi į sueigas. „Jūs ten rasite kitą vyrą“, — sakiau. Tačiau nė viena iš jų nesusidomėjo, bet stengėsi ir toliau mane atkalbėti.

Galiausiai 1970 metų vasario 2-ąją grįžęs į namus iš kaimyninio miesto, radau juos tuščius. Visos mano žmonos pabėgo kartu su vaikais.

Lieku su viena žmona

‛Dabar galiu sutvarkyti savo santuokinį gyvenimą’, — pagalvojau. Aš pakviečiau savo vyriausiąją žmoną Džanet grįžti namo. Ji sutiko. Tačiau jos šeima griežtai pasipriešino tam. Mano kitos žmonos sužinojusios, kad pakviečiau Džanet grįžti namo, nuėjo į jos tėvo namus ir bandė ją primušti. Tada jos šeima pakvietė mane į susitikimą.

Susirinko apie 80 žmonių. Džanet dėdė, kuris buvo šeimos galva, pasakė: „Jei tu nori iš naujo vesti mūsų dukrą, tuomet turi susigrąžinti ir kitas moteris. Bet jei nori laikytis savo naujos religijos ir pasilikti su viena žmona, tai ieškok kitos moters. Jei parsivesi atgal Džanet, tavo kitos žmonos nužudys ją, o mes nenorime, kad mūsų dukra mirtų.“

Po ilgų kalbų šeima suprato, kad aš esu nusprendęs turėti tik vieną žmoną. Pagaliau jie nusileido. Dėdė pasakė: „Mes neatimsime iš tavęs žmonos. Gali pasiimti ją su savimi.“

1970 metų gegužės 21-ąją mudu su Džanet susituokėme juridiškai. Po devynių dienų aš pasikrikštijau ir tapau Jehovos Liudytoju. Tų pačių metų gruodį ir Džanet buvo pakrikštyta.

Džiaugiuosi Jehovos palaimomis

Mūsų buvusios bažnyčios nariai pranašavo, kad jei tapsime Liudytojais, mirsime. Tai buvo beveik prieš 30 metų. Net jei ir mirčiau dabar, ar tai būtų dėl to, kad pasidariau Jehovos Liudytojas? Jei mirtų mano žmona, ar gali kas nors pasakyti, kad taip atsitiko todėl, jog ji tapo Jehovos Liudytoja?

Aš dėjau pastangas parodyti savo 17-ai vaikų tiesos kelią. Nors daugelis iš jų jau buvo suaugę, kai aš tapau Liudytoju, skatinau juos studijuoti Bibliją ir pasiimdavau į sueigas bei kongresus. Džiaugiuosi, kad penki iš jų kartu su manimi tarnauja Jehovai. Vienas, kaip ir aš, tarnauja vyresniuoju susirinkime. Kitas yra tarnybinis padėjėjas gretimame susirinkime. Du mano vaikai tarnauja reguliariaisiais pionieriais.

Žvelgdamas į praeitį, stebiuosi neužtarnautu Jehovos gerumu, kad jis padėjo man tapti jo tarnu. Kokie teisingi yra Jėzaus žodžiai: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jono 6:44).

[Išnaša]